Gal ne viskas mūsų valstybėje yra tobula ir gražu, bet pabandykime, nors ir ne visai profesionaliai, apžvelgti, kokį kelią nuėjome ir einame, anot Vinco Kudirkos, „vardan tos Lietuvos“. Prieš 22-ejus metus tauta, degdama didžiuliu noru tapti laisva ir nepriklausoma nuo Sovietų Sąjungos, dėjo kertinį tašką atkurdama Nepriklausomybę. Kas lėmė tokį mūsų siekį ir kaip mums pavyko tai įgyvendinti?
Lietuva iki Kovo 11-osios
Kalbėdamas apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, išskirčiau du laikotarpius - tai Lietuvą iki Kovo 11-osios ir po jos. Prabėgus neilgam laikui nuo 1939m. pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto, SSRS okupavo Lietuvą ir taip pradėjo savo represijų maratoną. Jau 1941 metų birželio 14-os dienos ankstyvą rytą pradėtos trėmimo operacijos į tolimąją Rusijos šiaurę. Tremiant negaliojo jokie moralės principai: buvo tremiami vaikai, seneliai, nėščios moterys, dažnai net nenurodant tikslios trėmimo priežasties (būtų užtekę netgi anekdoto apie Staliną ir penkiolika ar dvidešimt metų Rusijos taigoje kerti mišką). Per visus 50 okupacijos metų mūsų seneliai ir proseneliai turėjo iškęsti gausybę kančių ir patyčių. Vis dėlto būdamas tremtyje ar partizanaudamas, lietuvis niekada nenustojo tikėti gimtojo krašto laisve. Trumpas Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis (1918-1940m.) buvo šaltinis, palaikantis ir vedantis tautą į Kovo 11-osios Aktą.
Šalies Nepriklausomybė buvo prarasta, bet kova, dėl jos nesiliovė niekada. Prasidėjo partizaninis judėjimas. Buvo kuriamos politinės ir ginkluotos organizacijos: Lietuvos laisvės armija (vėliau įsijungė į partizanų gretas), bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (vėliau persivadinęs į Lietuvos laisvės kovotojų sąjudį), lietuvių aktyvistų frontas, vyriausiasi Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Lietuvos vietinė rinktinė, Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ir pan. Nors mirus ilgamečiam Sovietų Sąjungos vadovui Josifui Stalinui represijų gausa sumažėjo ir sovietinis totalitarinis režimas sušvelnėjo, lietuvių tauta vis tiek reiškė savo nepasitenkinimą okupantų valdžia. Aktyviai veikė pogrindinės spaudos leidėjai, knygnešiai, rašytojai... Susidegindamas 1972m., drastišką protestą prieš Tarybų valdžią, išreiškė Romas Kalanta. Tai buvo pirmas incidentas, visoje Tarybų Sąjungoje sukėlęs didelį sumišimą LKP ir KGB pareigūnams. Juk propagandos aparatas vis piešdavo vaizdą apie demokratišką valstybę, buvo kalbama apie piliečių teises ir laisves, nors tauta buvo sekama, atvirai ar slaptai naikinama, siautėjo didžiulė tironija. Norėdamas pagerinti ekonominę, politinę padėtį, tuometinis TSRS vadovas Michailas Gorbačiovas pradėjo “perestroiką”-persitvarkymą. Tai tik dar labiau paskatino lietuvių tautą siekti Laisvės ir Nepriklausomybės. Įsikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kurio pagrindinis siekis buvo atkurti Tėvynės Nepriklausomybę. Pradėti organizuoti daugiatūkstantiniai mitingai, siekę sutelkti tautą kovai dėl laisvės. 1989m., minint Molotovo-Ribentropo pakto 50-ąsias metines, pasitelkę bendražygius iš kitų Pabaltijo šalių, stojome į Baltijos kelią. Trys šalys - Lietuva, Latvija, Estija - stojo į gyvą 650km tvirtai rankomis susikibusių žmonių grandinę, taip išreikšdamos savo norą tapti nepriklausamomis. M.Gorbačiovas, supratęs, kad Lietuva tapo rizikos zona, dar 1990m aplankė Lietuvą, skatindamas mus: „nedaryti kvailysčių“. Ačiū Dievui buvo jau per vėlu užgesinti 50 metų žmonėse degantį laisvės troškimą. 1990 vasario 24d įvyko pirmieji laisvi demokratiški rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Kaip ir buvo galima tikėtis, triuškinama balsų persvara juos laimėjo Sąjūdžio remiami kandidatai. Tai buvo visuomenei žinomi žmonės, kuriais tauta pasitikėjo ir kuriem kėlė vieną užduotį – atkurti Nepriklausomybę.
Lietuva po Kovo 11-osios
1990 kovo 11-ąją į Aukščiausiosios Tarybos rūmus (dabartinį Seimą) susirinkę 133 išrinkti deputatai pradėjo posėdžiauti. Išsirinkę Tarybos pirmininku Vytautą Landsbergį (didžiule balsų persvara įveikusį kitą kandidatą- A.Brazauską) ir paskyrę jo pavaduotojus, pagaliau pasirašė 50 metų lauktą Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Aktą. Salėje uždengiamas LTSR herbas ir skambant V.Kudirkos “Tautiškai giesmei” iškeliama Lietuvos trispalvė! Dar tą patį vakarą, griaudžiant aplink susibūrusių žmonių ovacijoms nuo Aukščiausios Tarybos pastato fasado nuplėšiamas ten kabojęs LTSR herbas. Didžiulė minia, tądien nepabūgusi atšiauraus oro, sveikino ir skandavo padėkos žodžius. Taip buvusi Tarybų Lietuva tapo pirmąją respublika, atsiskyrusia nuo Tarybų Sąjungos. Būtų buvę naivu manyti, kad viskas taip ramiai ir pasibaigs. TSRS paskelbė mums ultimatumą- atstatyti buvusią padėtį arba bus paskelbta Maskvos ekonominė blokada. Atėjo sunkių ekonominių išbandymų dienos: ekonominės blokados sąlygomis Lietuva privalėjo greitai užsidirbti konvertuojamos valiutos.
Nuo bauginimų ir provokacijų Sovietų Sąjunga perėjo prie agresijos. 1991 Sausio 13-osios įvykiai, pareikalavę beginklių žmonių aukų, įsirėžė į mūsų tautos istoriją amžių amžiams. Neužmiršime to nevykusio bandymo surengti valstybinį perverversmą, pasitelkus vietos kolaborantus, “Jedinsto” atstovus bei karinius dalinius, neužmiršime ir to, kad laikinai buvo prarasti Radijo ir televizijos komiteto, Televizijos bokšto, Spaudos rūmų pastatai, kad daugiamilijoninė žmonių minia neatsitraukdama budėjo prie šių pastatų ir prie Parlamento, gindama ir saugodama juos nuo okupantų. Deja, liepos 31-ąją niekas nesugebėjo apsaugoti Lietuvos pasienyje budinčių mūsų pareigūnų, kurie buvo pasalūniškai užpulti ir nužudyti OMON būrio smogikų.
Praėjus nepilnam mėnesiui nuo Sausio 13-osios įvykių, Islandija pirmoji pasaulyje oficialiai pripažino mūsų Nepriklausmybę. Vis dėlto dauguma valstybių tik po Maskvoje žlugusio pučo (...) pripažino Lietuvos Nepriklausomybę ir priėmė į JT organizaciją. Lietuvos laukė daugybė svarbių darbų- tai referendumas dėl LR Konstitucijos, respublikos prezidento rinkimai, nacionalinės valiutos įvedimas ir t.t., it t.t. Tačiau Lietuva lengviau atsikvėpė tik po 1993 m. rugpjūčio 31 d., kai buvo išvestas paskutinis rusų armijos karinis dalinys. Siekdami tapti saugesni įstojome į NATO, o norėdami tapti ekonomiškai stipresni į ES. Lengva pasakyti „įstojome“, bet šiandien jau būtų netgi sunku įvertinti tą milžinišką darbą, kurį privalėjom atlikti, kad taptume ir NATO, ir ES, ir ESBO, ir Šiaurės Atlanto Koordinacinės Tarybos, ir Europos Tarybos, ir Pasaulinės Prekybos Organizacijos nariais.
Lietuviai atsilaikė
Kad ir kokia buvo priespaudos galybė, bet tautos laisvės siekio ji nesugebėjo palaužti jokia prievarta. Laimėjome, nes tarp mūsų dar buvo tokių, kurių sielose laisvės dvasia niekada ir nebuvo užgesusi. Kiek daug kartų, gyvenusių iki manęs (esu gimęs 1986 m.), turėjo kentėti, net mirti, kad šiandien aš galėčiau džiaugtis laisve, materialinėmis gėrybėmis, kurti ateitį, kokios noriu ir kur noriu. Kai kažkas aiškina, kaip aš turiu gyventi ir perša man savo demagogijas, tai jau nebėra laisvė. Aš labai branginu ankstesnių kartų siekį tapti laisvais. Kai gatvėje išgirstu kažkieno piktą klausimą: „Ar už tokią laisvę aš kovojau?“, susimąstau: ar tikrai jis kovojo už Laisvę? Kita skambi frazė: „Prie ruso buvo geriau“. Kas tokių frazių autoriai? Tai kolaborantai - žmonės, tais laikais gyvenę geriau už kitus. Nesuprantama, kodėl jie skundžiasi ir bamba ilgėdamiesi praeities. Mūsų valstybė nevaržo žmogaus judėjimo laisvės. Ambicingas jaunimas, trokštantis pamatyti pasaulio ir užsidirbti pinigų, keliauja svetur. O kodėl jūs taip kankinatės? Juk galite laisvai emigruoti į kaimynines ar tolimesnes šalis, kur jūsų lauks senieji bendražygiai. Ar jums buvo liepta dar likti čia ir priešinti tautą?
Nepriklausomybės iškovota laisvė davė mums galimybę rizikuoti, prisiimti atsakomybę, pamatuoti savo ambicijas, išeiti į pasaulį. Atkūrę Nepriklausomybę, pasukome į konkurencinę Vakarų erdvę, įstojome į NATO, ES, ESBO, Europos Tarybą, Pasaulinę Prekybos Organizaciją. Taip, čia irgi pasitaiko įvairiausių krizių ir neužtikrintumų. Bet tai ir yra laisvė. Nepriklausomybės Akto signatarė Nijolė Oželytė sakė: „Užtikrintas superinis gyvenimas, kada tau rytoj bus kaip vakar ir kaip užvakar, yra kalėjime iki gyvos galvos. Tu visada gausi tą pačią porciją pusryčiam, pietum, vakarienei.<...> Tu būsi toj pačioj kameroj ir žiūrėsi pro tą patį langą. Stabilumas mirtinas. Kur yra laisvė, yra rizika.<...> Laisvė kaip kupra tau užgula pečius, kur susikišt tą laisvę? Kaip užsidirbt pinigą? Kaip nesugyvulėt ir nesukiaulėt?.“
Laisvės troškimas skatina mus siekti geresnio gyvenimo. Nepriklausomumas- kai esi pats atsakingas už savo veiksmus. Manau, tuometinis Atkuriamasis Seimas turėtų būti sektinas pavyzdys ateities Seimams.
Kovo 11-ąją išreiškėme norą būti savo likimo ir savo šalies šeimininkais. Smagu suvokti, kad atkurta Nepriklausomybė jau įžengė į trčiąją dešimtmetį. Išsaugokime ir puoselėkime lietuvybę ateities kartoms! Nepriklausomybės Akto signataras Justinas Marcinkevičius sakė: „Už laisvę atsakingi esame visi“. Kova už laisvę neturi pabaigos. Raginčiau nepamiršti šios nuostabios šventės ir Kovo 11-osios rytą iškelti vėliavas ne tik prie namų bet ir savo širdyse. Su Nepriklausomybe Jus, mielieji!
Giedrius Pivoriūnas
