Vieno Sąjūdžio lyderių filosofo Arvydo Juozaičio nuomone, pats didžiausias mūsų pasiekimas, kad po 1990 metų kovo 11-osios radikalioms jėgoms nepavyko sukelti pilietinio karo.
- Istoriko Alfredo Eriko Senno nuomone, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 metais lėmė dvi aplinkybės: Sąjūdžio susikūrimas ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimas nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP). Atgimimo metais vienas labiausiai kontraversiškų Jūsų sprendimų buvo atsisakymas balotiruotis vienoje apygardoje su Algirdu Brazausku 1989 metų rinkimuose į Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) Aukščiausiąją Tarybą. „Vėliau dažnai pamąstydavau, kas būtų buvę, jei tuomet labai populiarus A.Juozaitis būtų balotiravęsis, kuris būtų surinkęs daugiau balsų, kuo viskas būtų pasibaigę“, – išleistuose prisiminimuose svarstė A.Brazauskas. Ar jau tuomet supratote, kad be tautinių komunistų išeiti į laisvę neįmanoma?
- 1988 metų pabaigoje, po Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, tapo akivaizdu, kad vienas pagrindinių taktinių tikslų pasiektas – LKP nestabdys kelio į nepriklausomybę.
Sąjūdžio pastangos pakeisti Ringaudą Songailą LKP pirmojo sekretoriaus poste A.Brazausku baigėsi sėk me. Nieko geresnio LKP viršūnėje tuo metu įsivaizduoti nebuvo galima. Regis, A.Brazauskas suprato iššūkį, net Suvažiavimo metu paskelbė apie Vilniaus Katedros grąžinimą.
Tai nebuvo su Maskva suderintas žingsnis. Po Suvažiavimo susikūrusi „Jedinstvo“ organizacija priminė mums, kad kova tik prasideda. Įdomu, kad pagrindinis šios KGB inspiruojamos organizacijos taikinys buvo LKP, o ne Sąjūdis, kuriam daryti įtakos „Jedinstvo“ negalėjo.
Be viešai veikiančių komunistų – ypač svyruojančių – KGB rezervų neturėjo. Mums buvo gyvybiškai svarbu, kad LKP vadovybė nebūtų įtraukta į „Jedinstvo“ ir Maskvos orbitą.
1989 metų rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą mačiau keturis uždavinius.
Pirma, mano kandidatūros iškėlimas prieš A.Brazauską drausmino LKP viršūnę ir sakyte sakė, kad „nukirsti“ pirmąjį asmenį Sąjūdžiui nėra sunku.
Antra, mūsų dalyvavimas lygios kovos sąlygomis – tai tautinio solidarumo uždavinys, parodymas, kad visi einame kartu, kad Lietuva – vieningas frontas, suburi antis kone visus lietuvius. Šis uždavinys buvo svarbiausias.
Trečia, tautinė LKP turėjo neįkainojamą patirtį Kremliaus koridoriuose, tad nepanaudoti jos būtų buvęs nusikaltimas.
Ir pagaliau ketvirta, esu giliai įsitikinęs, kad „nukirtę“ A.Brazauską mes gana greitai, per kelis mėnesius, būtume virtę Gruzija. Kraujas – kad ir kaip liūdna būtų sakyti tai net dabar – būtų buvęs neišvengiamas ir jo būtų buvę gausu.
Prisiminkime, kad 1989 metų balandžio 9 dieną tankai jau traiškė žmones Tbilisio gatvėse. Ir visa, kas vyko ir tebevyksta Gruzijoje, žymia dalimi nulemta tautinių politikų „radikalumo“, neatsakingumo.
Visa tai buvo akivaizdu, suprantama, ypač Sąjūdžio branduoliui. Mano pasitraukimas iš pirmųjų laisvų rinkimų kelio, užleidžiant vietą A.Brazauskui, buvo tik dėl šių priežasčių.
Tiesa, buvo ir viena subjektyvi: nesijausdamas patyrusiu politiku aš nenorėjau balotiruotis. Mane paprasčiausiai išstūmė į viršų, iškėlė per 100 Vilniaus mokslo, meno ir kitų kolektyvų.
- Kovo 11-ąją Sąjūdis ir LKP dažnai ėjo išvien, derino veiksmus. Atkūrus valstybę viskas apsivertė. Radikalusis Sąjūdžio sparnas užsidegė juoda neapykanta tūkstančiams buvusių komunistų. Visuomenėje ilgam įsiplieskė nesutaikoma priešprieša. Kas, Jūsų nuomone, atsitiko?
- Ši priešprieša – jau vidinės kovos dėl Lietuvos sosto išraiška, o ne kovos su Maskva vaisius. Deja, kitaip mes nesugebėjome. Kritinė naujai iškeptų politikų masė, greitai pajutusi, kad Maskva nesiima prievartos (ir tai po to, kai palikome „gyvą“ A.Brazauską!), radikalizavo savo pažiūras ir ėmė spraustis prie sosto. Jie matė jau tik save ir savo „vaidmenį istorijoje“. Liūdna, bet faktas: daugelis to meto aktyvistų (galiu pasakyti ir kas) pareikšdavo: „Mauras savo darbą padarė, mauras turi mirti.“ Tai – apie tautinius LKP narius. Tai buvo akla, net nusikalstama politika, nes „mauras“ dar buvo ilgai reikalingas, jis ilgai stabdė prievartą, iki pat 1991-ųjų vasario rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą. Beje, ir vėliau.
- Šiandien to laikotarpio nuotaikų stengiamasi neprisiminti, viešumoje politiniam oponentui priminti komunistinę praeitį tapo lyg ir nekorektiška, blogo tono ženklu. Bet ar įvyko šių „dviejų Lietuvų“ susitaikymas? Ar pastebite, kad ši nematoma takoskyra tebegyva?
- Takoskyra tebegyva, ir ji – ilgam, nes buvo užprogramuota. Apie ją parašiau „Istorinėje klaidoje“, pačiame, regis, populiariausiame straipsnyje Lietuvos žurnalistikos istorijoje. Jo pavadinimą žmonės prisimena, bet turinį nedaug kas. Jame – atsakymas į jūsų klausimą. Paskelbkite jį, nereikės daug ko klausti. Neatsisakau nė vieno teiginio, kurį tada pasakiau.
- Kokią įtaką valstybės raidai padarė daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvos politiniame gyvenime dominavusi A.Brazausko ir V.Landsbergio konfrontacija? Ar ši priešprieša turėjo pozityvaus užtaiso? Gal jos buvo galima išvengti?
- Turėjo tiek, kiek Lietuvos žmonės vis dėlto palaikė A.Brazauską, nes V.Landsbergio niekada neišrinko prezidentu, kad ir kaip vertėsi per galvą, kiek kartų balotiravosi. Jis iš dalies yra unikalus Sąjūdžio autoriteto uzurpatorius – tą jaučia absoliuti dauguma.
- Savo knygoje apie Tėvą Stanislovą svarstote, kad žmogus kuria valstybę būdamas bendruomenėje. „Visa laimė, kad dar neužmiršome įvardžio „mes“, – cituojate garbųjį dvasininką. Kitoje vietoje įdėjote jo žodžius, kad žmogus gali ir visai nemokėti „pasakyti įvardžio „mes“, kai jis – nuogas egoistas“, ir kad taip būti yra nuodėmė. Ar Jums neatrodo, kad tarp mūsų politikų daugėja tokių egoistų, diskredituojančių politiką kaip tarnystę, kaip bendrą valstybės kūrimą?
- Egoizmas – kapitalizmo ašis. Šiuolaikinė politika – kapitalizmo ir verslo šaka. Čia vyrauja egoizmas. Laimė, kad Seimas – tai vis dėlto šioks toks kolektyvas, kuriame privalu susitarti. Tad jame dar lieka šioks toks bendruomeniškumas – kaip apendicitas. Deja. Nors kai sugiedama „Tautiška giesmė“ – giedama apie bendruomenę. Seimas tai dažnai daro.
- Atgimimo istorijoje palikote ryškų pėdsaką. Kodėl taip anksti pasitraukėte iš politikos lauko?
- Niekada netroškau tapti politiku. Po atvejo su A.Brazausku niekada niekur daugiau nebesibalotiravau.
- Paskutinėje savo knygoje „Karalių miestas be karalių“ svarstote apie bendras lietuvių ir rusų sielos šaknis, panašų mūsų temperamentą. Man asmeniškai pasirodė labai artima Jūsų aprašyta ruso charakteristika. Rašote, kad Rusijos „platybėse gyvenama nuolat rizikuojant, stovint ant prarajos krašto, todėl nėra ko stebėtis, kad avantiūrizmas glūdi ruso sielos prigimtyje“. Bet ar tai nėra būdinga ir mums, nors gyvename siauresnėje erdvėje? Juk net ir valstybės dvidešimtmetis daugeliui Lietuvos žmonių (ne tik Tėvynę palikusių beveik 500 tūkstančių, bet ir joje likusių) nesutvirtino nei asmeninio saugumo, nei visuomeninės tvarkos pastovumo jausmo?
Prieš dešimt metų žinojau apytikslį atsakymą: suskaldė „nepriklausomybės privatizatoriai“ Lietuvą – ko norėti? Juk buvo tiek prispjaudyta į sielą 200 tūkstančių Lietuvos komunistų, kurių daugelis gelbėjo Lietuvą nuo baisios rusifi kacijos (ji dėl tautinių komunistų stygiaus ištiko mūsų kaimynes Latviją ir Estiją). O jiems net nepadėkota. Tad kodėl manote, „privatizatoriai“, kad paniekintų žmonių vaikai turi likti Lietuvoje? Taip atsakydavau sau prieš dešimt metų... Dabar – kita daina. Patys suprantate – ekonomika, Vakarų pasaulio malonumai. Kai net jaunų kunigų akutės sužiba išgirdus apie Ameriką – ką besakysi? Rankos nusvyra.
- Ar, Jūsų nuomone, laisvės metai išryškino naujų lietuvio tapatybės bruožų?
- Paryškino netapatybės bruožus. Bijau net sakyti, kokius. Regis, visi matome. Šiaip jau ne pro šalį paskaityti Balio Sruogos „Dievų mišką“.
- Kiek mes apskritai turime gyvybinės energijos kurti valstybę? Gyvybinės energijos?
Tiek, kiek pasitikime savimi. Iš kito jausmo ši energija negimsta. Aš turiu jos, mano vaikai turi. Tikiu, kad ir kiti turi.
- Ką įvardytumėte kaip svarbiausią pastarųjų dvidešimties metų Lietuvos pasiekimą?
Atleiskite, atsakysiu neįprastai. Pats didžiausias mūsų pasiekimas, kad po 1990 metų kovo 11-osios radikalioms jėgoms vis dėlto nepavyko sukelti pilietinio karo. Jis, tiesa, kone kilo 1993 metais, išėjus Rusijos armijai ir popiežiui Jonui Pauliui II aplankius Lietuvą. Tik pagalvokime: netgi popiežiaus vizitas nestabdė tų jėgų! Tad ko dar norėti? Didžiuojuosi, kad Dievas davė man jėgų prisidėti prie Lietuvos taikos. Trapios taikos.
- Regis, nuo 2004-ųjų gyvenate ne Lietuvoje. Dabar esate įsikūręs Rygoje. Prieš tai Karaliaučiuje dirbdamas Lietuvos kultūros ambasadoriumi ir ten rašydamas knygą apie šį miestą keliskart pavartojote kreipinį „broleli“, „broli lietuvi“. Ar būnant svetur apima stipresnis bendrumo su Tėvyne jausmas? Kada grįšite (fiziškai)?
- Tėvynė gyva manyje, manyje ir liks. Dabar iš dalies gyvenu Klaipėdoje. Kuo toliau nuo Vilniaus, kuo toliau nuo politinio susireikšminimo.
Arvydas Jockus
