Daktaro disertaciją „Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 dieną, tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės“ apgynęs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Dainius Žalimas yra įsitikinęs, kad Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimas buvo unikalus.
Švedija paskelbė diplomatinio susirašinėjimo medžiagą apie Baltijos šalių išsivadavimą. Ten rašoma, kad Lietuva „įžvalgiai ir taktiškai protingai“ parengė Kovo 11–osios dokumentus. O Vytautas Landsbergis šlifavo kiekvieną dokumentų eilutę, derino net kablelius. Kodėl tai buvo svarbu? Galėjome padaryti istorinę klaidą?
Didelės klaidos gal ir nebūtume padarę, bet tam tikri netikslumai būtų kėlę komplikacijų. Svarbiausia buvo pabrėžti valstybės tęstinumą – 1918 m. vasario 16–osios akto galiojimą. Ir užkirsti kelią spekuliacijoms, neva Lietuva buvo teisėta Sovietų Sąjungos dalis. Spėju, kad dėl šitų dviejų dalykų ir buvo labai šlifuojamos dokumentų formuluotės.
Kuo nepriklausomybės atkūrimas unikalus ir įdomus jums kaip teisininkui?
Kalbant apie Lietuvos unikalumą, reikia nepamiršti, kad Latvija ir Estija nepriklausomybę paskelbė metais vėliau, jos jau iš mūsų ėmė pavyzdį. Baltijos valstybių unikalumas tas, kad nepriklausomybė atkurta po 50 metų nuo jos netekimo. Po okupacijų – ne vien tik sovietinės, bet ir trumpos nacistinės. Pasaulyje iki tol tokio precedento nebuvo. Valstybės tęstinumas ir nepriklausomybės atkūrimas pats savaime nėra unikalus. Po Antrojo pasaulinio karo daugelis valstybių atkūrė savo nepriklausomybę, na, praėjus dešimčiai metų. Austrija turbūt ilgiausiai – nuo 1938 iki 1955 m. – neturėjo nepriklausomybės. Kad Lietuva tą galėjo padaryti po 50 metų, tai didžiulis unikalumas.
Kovo 11–osios aktu atkūrėme ne valstybę, o nepriklausomybę. Ar čia yra reikšminis niuansas?
Mūsų valstybė jau buvo nuo 1918 m. Teisės požiūriu 1918 m. buvo sukurta nauja valstybė, nes bendra Lenkijos Lietuvos valstybė buvo išnykusi kaip tarptautinės teisės subjektas. Dėl to galima kalbėti tik apie istorinį valstybingumo atkūrimą 1918 m.
Bet 1940 m. tarptautinė teisė jau draudė tokias aneksijas, įvykdytas jėga arba grasinant jėga. Todėl net ir užgrobta valstybė egzistavo kaip tarptautinės teisės subjektas. Netgi buvo toks prancūziškas terminas morts vivant (gyvi mirusieji). 1990 m. kovo 11–ąją buvo susigrąžintas visas suverenitetas – valstybė vėl atkūrė savo pažeistas teises.
Paprastam žmogui gal tai atrodo kažkoks žaidimas, kai vienai minutei grąžinama 1938 m. Konstitucija.
Čia konstitucinio tęstinumo dalykas. Atkuriama paskutinė galiojusi Lietuvos Respublikos Konstitucija. Bet 1938 m. mūsų Konstitucija, skirtingai nuo Latvijos, deja, reikia pripažinti, buvo ne demokratinė, todėl realiai negalėjo toliau būti tęsiamas jos galiojimas.
Kai kas sako, kad signatarai neturi ypatingų nuopelnų. Pamanykite, padėjo parašą.
Signatarai buvo pirmasis Sovietų Sąjungos taikinys. Tuometinė sovietų valdžia puikiausiai suprato, kad jeigu neliktų tos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo, ir pati Lietuvos valstybė toliau negalėtų būti nepriklausoma. Signatarų vaidmuo buvo ne tik paskelbti nepriklausomybės atkūrimą, bet ir realiai ją įtvirtinti. Tam visaip buvo trukdoma ir ekonominiu spaudimu, ir net fizine jėga. Buvo sudarytas sąrašas asmenų, kurie turėjo būti neutralizuoti likvidavus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Jame turėjo būti labai daug signatarų. Jiems grėsė susidorojimas, jei būtų pavykusi 1991 m. sausio 13–osios agresija arba rugpjūčio mėnesio pučas.
Švedijos paskelbtuose dokumentuose minimi Michailo Gorbačiovo gąsdinimai, kad nepriklausomybė mums kainuos 21 mlrd. dolerių ir Klaipėdos kraštą. Nereikėjo iš imperijos išsipirkti?
Lietuva nieko nėra skolinga nei Sovietų Sąjungai, nei jos tęsėjai Rusijos Federacijai. Tarptautinėje praktikoje dar nė karto neteko girdėti, kad okupuota valstybė okupantui už ką nors mokėtų. Okupantas yra tarptautinės teisės pažeidėjas. Jis negali įgyti jokių teisių okupuotoje teritorijoje. Nukentėjusi šalis neturi jokios pareigos mokėti okupantui už okupaciją. Tai tiesiog absurdas. Bet stengiamasi sąmoningai supainioti agresoriaus ir aukos sąvokas, mėginama išvesti kažkokį tarpusavio įsipareigojimų balansą, pasakoti apie pastatytas gamyklas. Lietuva, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, nėra tarptautinės teisės pažeidėja, todėl jokių įsipareigojimų negali turėti.
O kodėl buvo grasinama atplėšti Klaipėdą ir Vilnių? Kai kas 1990 m. baiminosi teritorinių pretenzijų.
1939 m. nacistinės Vokietijos įvykdytas Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos niekada nebuvo teisėtas. Jis įvykdytas grasinant jėga. Sutartis, kuri primesta dėl Klaipėdos krašto perleidimo, tarptautinės teisės požiūriu yra niekinė. Lietuva išsaugojo savo suverenias teises į Klaipėdą. O iš to, kad 1945 m. Klaipėdą, kaip ir visą Lietuvos teritoriją, okupavo Sovietų Sąjunga, jokių šios šalies teritorinių pretenzijų ir teisių į Klaipėdą negalėjo kilti.
Vilnius nepriklausomai Lietuvai buvo grąžintas 1939 m. visai teisėtai vykdant 1920 m. Lietuvos ir Rusijos sutartį. Pagal ją Vilnius visiems laikams pripažintas Lietuvai. Beje, 1939 m. Lietuvai grąžinta mažesnė teritorija negu buvo nustatyta valstybių siena 1920 m. sutartimi. Bet Lietuva sutiko atgauti mažesnę dalį ir jau nebegalėjo turėti teisinių pretenzijų į didesnę teritoriją.
Dabar kalbama, kad Lietuvos ir Rusijos istorikai turi susitarti dėl bendro istorijos traktavimo. Tik tada galėsime derėtis dėl okupacijos žalos atlyginimo?
Okupacijos žalos atlyginimas yra teisinis, o ne istorinis klausimas. Tai atsakomybė už sunkų tarptautinės teisės pažeidimą – už agresiją. Aišku, sunku to siekti, kai kita šalis nepripažįsta padaryto tarptautinės teisės pažeidimo. Norint tą atsakomybę realizuoti per Tarptautinį Teisingumo Teismą reikėtų, kad abi šalys išreikštų savo sutikimą dėl tokio ginčo nagrinėjimo.
Tai šiuo metu mažai tikėtina. Rusija nesiginčija dėl istorinių faktų, ji ginčijasi dėl teisinio jų vertinimo. Rusija nekvestionuoja to, kad 1940 m. buvo ultimatumas Lietuvai. Ji tik sako, kad inkorporavimas teisėtas, nes Lietuva sutiko priimti ultimatumą, nesipriešino. Bet tarptautinės teisės požiūriu toks argumentas nepagrįstas, nes sutikimas buvo išgautas grasinant jėga. Teisinis įvertinimas buvo padarytas, tik, deja, dabartinė Rusija jo ne visada laikosi.
Euroskeptikai, save vadinantys patriotais, sako, kad Sovietų Sąjunga nuo Europos Sąjungos nesiskiria, kad įstoję į ES praradome nepriklausomybę, atidavėme dalį suvereniteto.
Toks lyginimas nekorektiškas. Lietuva į Sovietų Sąjungą savo valia niekada neįstojo, tai savaime atmeta bet kokią galimybę lyginti šituos darinius. Savanoriškas junginys ES jokiu būdu nėra valstybė. Sovietų Sąjunga buvo valstybė, kuri vadinosi federacija, bet iš tiesų buvo griežtai unitarinė struktūra su vienpartiniu diktatu. Sovietų Sąjunga niekada nebuvo suformuota savanoriškais pagrindais. ES grindžiama bendromis demokratinėmis ir teisės viršenybės vertybėmis, sukurta jos piliečių labui.
Bet kartais sakome: Briuselis liepė.
Briuselis nieko neliepia. Mes, susitarę su 26 valstybėmis, patys sau liepiame. Visiems akivaizdu, kad Lietuvos valstybės teritorijoje tik Lietuvos valstybės institucijos vykdo valstybinę valdžią. Tie nesusipratimai kyla todėl, kad suverenitetas dažnai suprantamas vien kaip teisės. Bet tai ir pareigos. Jei Lietuvos valstybė prisiima tam tikrus tarptautinius įsipareigojimus, šiuo atveju ES lygiu, ji privalo juos vykdyti. Bet tai daroma laisva valia.
Kalbama, kad su arabų revoliucijomis prasidės ir tautų kraustymasis. Ar gali atsitikti, kad XXI amžiuje terminas nepriklausoma valstybė neteks reikšmės?
Nemanau, kad valstybės nepriklausomybė gali prarasti prasmę. Aišku, dabartinė valstybių integracija galbūt neturi jokių precedentų. Bet visas pasaulis suorganizuotas valstybių koegzistencijos pagrindu. Niekas dar nesugalvojo geresnio visuomenės organizavimo būdo nei nepriklausomos valstybės.
Ir nematau jokio darinio, galinčio jas pakeisti. Natūralu, kad pasaulis keičiasi, ir vienos valstybės su kitomis susitaria sudaryti daugiau ar mažiau glaudžias sąjungas. Tai, kas vyksta arabų pasaulyje, yra tiesiog tam tikrų arabų valstybių tautų noras turėti tokią valdžią, kuri įgyvendintų tautos suverenitetą.
