Mažėjant Arkties ledo dangai didėja pretenzijos į jos slepiamus turtus.
Pradėjus tirpti Arkties ledynų dangai kaimyninės valstybės skuba reikšti pretenzijas į vandenyno dugne esančius naftos ir dujų išteklius, rašo Kanados dienraštis „The Globe and Mail“.
„Mes buvome pirmieji ir turime teisę pretenduoti į visą Arktį, bet jei mūsų kaimynai, pavyzdžiui, Kanada, norėtų gauti kokią nors jos dalį, galėtume dėl to derėtis“, – tvirtina lakiais posakiais garsėjantis rusų ultranacionalistas Vladimiras Žirinovskis, džiugiai dalydamas Rusijos vėliavos, nuleistos į vandenyno dugną Šiaurės ašigalyje, nuotraukas.
Populistas Žirinovskis vadovauja Rusijos liberalų – demokratų partijai, kurios pavadinimas neatitinka turinio. Vakaruose ji dažnai išjuokiama dėl radikalių ksenofobinių pareiškimų, tačiau grumtynių už „pasaulio viršūnę“ ir po Arkties vandenynu paslėptus dujų ir naftos turtus, regis, išvengti nepavyks, pastebi dienraštis.
Prajusią vasarą rusai „įkalė kuolą“ Šiaurės ašigalyje, į jūros dugną nuleidę savo valstybės vėliavą ir taip pasišaipę iš premjero Stepheno Harperio vadovaujamos Kanados vyriausybės.
„Dabar ne XV amžius. Mūsų dienomis negalima leistis į kelionę aplink pasaulį, prismaigstyti vėliavų ir pareikšti: „Mes pretenduojame į šias teritorijas“, - tramdydamas pyktį pareiškė buvęs Kanados užsienio reikalų ministras Peteris Mackay‘us. Jis pamiršo paminėti, kad jo pirmtakas pompastiškai išsilaipino nedidelėje Hanso saloje, dėl kurios priklausomybės ginčijasi Danija ir Kanada, ir iškėlė joje vėliavą su klevo lapu., pastebi dienraštis.
Šių metų pavasarį Grenlandijoje įvykusiame penkių su Arktimi besiribojančių valstybių – Kanados, Danijos, Norvegijos, Rusijos ir JAV – atstovų susitikime karštagalviai, regis, liko mažumoje. Bendrame pareiškime, kuris buvo pavadintas Ilulissato deklaracija, šių valstybių atstovai pasižadėjo „nustatyta tvarka spręsti visas ginčytinas pretenzijas, kurios galėtų iškilti ateityje“.
Tačiau varžybos dėl „pasaulio viršūnės“ ir dar svarbesnės teisės nuimti gausų naftos ir dujų derlių, kuris, kaip manoma, slepiasi Arkties gelmėse, dar tik prasideda, rašo „The Globe and Mail“.
Išžvalgyti bei tikėtini naftos ir dujų ištekliai Arktikoje. „The Globe and Mail“ iliustr..
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas ne kartą mėgino malšinti aistras, kilusias po praėjusią vasarą rusų surengtos ekspedicijos į Šiaurės ašigalį. Jis aiškino, kad jame palikta vėliava anaiptol nereiškia teritorinių pretenzijų, ir ne kartą sakė, jog amerikiečių astronautų Mėnulyje iškelta JAV vėliava nereiškia, kad Amerika pretenduoja į Mėnulį.
Tačiau dėl klimato atšilimo labiau prieinami tapo ne Mėnulyje esantys gamtos turtai, pastebi dienraštis.
Dėl tam tikrų priežasčių – galbūt ir dėl šiuolaikinės civilizacijos naudojamo organinio kuro – tirpsta Arkties vandenyno ledai, ir bandymas atkimšti paskutinius dar nepaliestus planetos naftos ir dujų rezervus tampa pateisinamas ir ekonominiu, ir techniniu požiūriu. Atsižvelgiant į tai su Arktimi besiribojančios šalys skuba pagrįsti savo pretenzijas atitinkamomis nuorodomis į Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją.
„Dėl spartaus Arkties ledo dangos tirpimo taps prieinami milžiniški ašigalio zonoje esantys angliavandenilių ištekliai, ir tai jau dabar keičia geostrateginę dinamiką regione“, - sakoma ES parengtame pranešime.
Tad ar verta stebėtis, kad Rusija Arktyje surengė karines laivyno pratybas. Šių metų pavasarį šiauriniuose šalies rajonuose treniravosi ir Kanados kareiviai. Kai kurie ekspertai išreiškė nuogąstavimą, kad ginčai dėl Arkties kontrolės galų gale baigsis ne derybomis Jungtinių Tautų Organizacijoje, o karine eskalacija, rašo „The Globe and Mail“.
Sutinkamai su JT Jūrų teisės konvencija valstybė gali pretenduoti į savo teritorijos jūroje už 200 jūrmylių (apie 370 km) nuo kranto ribos išplėtimą tik tuo atveju, jei egzistuoja įrodymai, kad kontinentinio šelfo kraštas yra už jos. Būtent tuo remiasi rusai, reiškiantys pretenzijas į povandeninį Lomonosovo kalnagūbrį.
Šis kąsnis iš tikrųjų gali būti riebus, pastebi dienraštis. Vieno tyrimo duomenimis Arkties vandenyno dugne už 200 jūrmylių ekonominių zonų, kuriose valstybės turi teisę vykdyti ir kontroliuoti naftos gavybą, ribų yra 400 milijardų barelių naftos ištekliai. Tai tik šiek tiek mažiau, nei visos išžvalgytos Saudo Arabijos ir Irano naftos atsargos kartu paėmus.
Iki šiol formaliai nepatvirtinta Rusijos pretenzija į 2000 kilometrų nuo Rusijos iki Šiaurės Amerikos besidriekiantį Lomonosovo kalnagūbrį, daugiau nei 3000 metrų iškilusį virš Arkties vandenyno dugno, gali būti naujų rietenų pradžia. Kanada ir Danija ginčija tokių Rusijos siekių pagrįstumą. Bandydamos pasidalyti Arktį ir laikydamos Šiaurės ašigalį atskaitos tašku, šalys ko gero tik dar labiau kivirčysis.
Nors Rusijos 2007 m. surengtos ekspedicijos vadovo A. Čilingarovo pareiškimas „Arktis priklauso Rusijai“ labiau panašus į nutrūktgalvišką bravūrą, dabar su Arkties vandenynu besiribojančios šalys stengiasi geologiškai pagrįsti savo teritorijų išplėtimo Arkties vidurio pusėn pretenzijas, rašo „The Globe and Mail“.
Kanados politikai taip pat raginami nesisvaidyti per Šiaurės ašigalį kaltinimais ir pretenzijomis. „Nacionalistiniai argumentai su panikavimo elementais ir gana rimta paranoja tik dar labiau slepia nuo mūsų faktus apie Arktį ir Kanadą“, - pirmadienį Kanados Tarptautinių santykių tarybos paskelbtame pranešime apie Arkties suverenumą teigia istorijos profesorė Whitney Lackenbauer.
Penkios Arkties regiono valstybės teigia, kad jei jų pretenzijos būtų pripažintos teisėtomis, jos galėtų savarankiškai pasidalinti Arktį ir naudotis jos gamtos turtais, tačiau kai kurie kritikai tvirtina, kad toks sprendimas turėtų sunkių ekologinių pasekmių.
Kadangi Arkties ledo plotai mažėja, siekiant išvengti „greito visų prieinamų Arkties resursų išeikvojimo“ (kaip atsitiko Klondaike) ir „destabilizuojančio masinės infrastruktūros objektų statybos“ poveikio būtina priimti naujus įstatymus, tvirtina Europos aplinkosaugos agentūros vykdomoji direktorė Jacqueline McGlade.
Esminiai nesutarimai
1. Kanada ir JAV ginčijasi dėl didelės Boforto jūros dalies priklausomybės. Otava nori, kad siena eitų tiesiai į šiaurę palei 141 dienovidinį, o Vašingtonui priimtinesnis linijos, vienodai nutolusios nuo abiejų krantų, variantas. Abi pusės taikosi į jūros dugne esančius gausius naftos ir dujų išteklius.
2. Dėl jūros sienos taip pat ginčijasi Norvegija ir Rusija. Maskva kaip ir Otava siekia jai naudingesnės krypties „tiesiai į šiaurę“ išilgai dienovidinio, o Norvegija pretenduoja į nemažą Barenco jūron įsiterpiantį jūros sektorių. Oslas remiasi tuo, kad Norvegijai priklauso nedidelė atoki Bjørnøya sala, esanti Svalbardo archipelage. Suprantama, čia nedideliame gylyje yra vienas didžiausių gamtinių dujų telkinių, kuris dar nepradėtas eksploatuoti.
3. Kanada pretenduoja į Šiaurės vakarų jūrų kelią – vingiuotą laivybos maršrutą, jungiantį arktines Kanados salas. Jis nusidriekęs nuo Atlando vandenyno iki Boforto jūros. Tai trumpiausias šiaurinis kelias iš Europos į Aziją. Oficialiai Vašingtonas (kaip, beje, ir kone visos savo požiūrį dėl to pareiškusios šalys) tvirtina, kad Šiaurės vakarų jūrų kelias – tai tarptautinis sąsiauris, nes siauriausioje savo dalyje jis viršija 12 jūrmylių Kanados teritorinių vandenų ribą. Taigi, JAV manymu, šis kelias niekuo nesiskiria nuo kitų svarbiausių jūros kelių, tarp jų Ormūzo ar Gibraltaro sąsiaurių.
4. Taip pat nėra aiški mažos negyvenamos Hanso salos, esančios Kennedy kanalo, skiriančio Kanados Elesmero salą nuo Danijai priklausančios Grenlandijos, viduryje, priklausomybė. Į šią 1,3 kvadratinio kilometro dydžio salą pretenduoja abi valstybės, nes ji gali tapti svarbiu argumentu nagrinėjant ginčytinas pretenzijas į Arkties teritorijas.
5. Gali susvyruoti net Rusijos ir JAV jūros siena, einanti Beringo jūra į šiaurę Arkties kryptimi. Ji buvo patvirtinta 1990 m. JAV ir Sovietų Sąjungos sutartimi, tačiau Rusijos Dūma jos taip ir neratifikavo. Nors Rusija paveldėjo visas Sovietų Sąjungos vardu pasirašytas tarptautines sutartis, kai kurie rusų politikai reikalauja atnaujinti derybas.
Energetinių milžinų puolimas
Rusijos dujų monopolininkė „Gazprom“ šį mėnesį užsisakė dvi milžiniškas pusiau panardinamas jūrines gręžimo platformas. Jos yra pakankamai galingos, kad galėtų būti naudojamos ledkalnių nusėtoje Barenco jūroje, kurios gelmėse yra vienas didžiausių pasaulyje gamtinių dujų telkinių.
Arkties ledo dangai vis sparčiau traukiantis ekologai skelbia pavojų: naftos ir dujų milžinės investuoja milijardus dolerių į galimybę gręžti jūros dugną kaip galima giliau ir toliau nuo kranto. Nors šiuo metu darbai vykdomi daugiausia žemyno šelfe (kaip pavyzdį galima paminėti rusams priklausantį didžiulį Štokmano gamtinių dujų telkinį Barenco jūroje), tačiau ir Arkties gilumoje, toli nuo kranto gali būti ir dar didesnių dujų telkinių.
JAV Geologinės tarnybos vertinimais Arkties regione yra ketvirtadalis dar neįsisavintų pasaulio dujų ir naftos telkinių. Daugelį povandeninių naftos laukų, kurie ateityje gali pasirodyti esantys labai vertingi, dar reikės išžvalgyti ir įsisavinti. Abipus povandeninio Lomonosovo kalnagūbrio esančiose Makarovo ir Amundseno įdubose, į kurias pretenduoja Rusija, gali būti dideli naftos ir dujų telkiniai, teigia Rusijos Sankt Peterburgo Jūrų geologijos instituto direktoriaus pavaduotojas Viktoras Poselovas. Pasak jo, rusų, kanadiečių ir danų mokslininkams ko gero teks imti jūros grunto pavyzdžius, kad būtų galima išsiaiškinti geologines Arkties dugno ypatybes ir taip nustatyti jos priklausomybę. Tačiau rusų mokslininkams trūksta lėšų, todėl, pasak Poselovo, jie mielai bendradarbiautų su kolegomis iš kitų Arkties regiono valstybių.
O tuo tarpu energetikos milžinai pradeda puolimą. Rusijos premjeras Vladimiras Putinas šią savaitę lankėsi laivų statybos komplekse „Sevmaš“ (užsieniečiai į jį iki šiol neįleidžiami), kuriame statoma milžiniška naftos gręžinių platforma, galinti veikti dreifuojančių ledų apsuptyje spaudžiant 50 laipsnių speigui, rašo „The Globe and Mail“.
