Šiuo metu Kauno apygardos teisme nagrinėjamos dvi baudžiamosios bylos dėl nuteistųjų smurtinių mirčių įkalinimo įstaigose. Tai, kas nutiko buvusioje Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (dabar – Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-oji valdyba) 2010 metų liepos 25-ąją buvo tiriama bene pusantrų metų, kol galiausiai į teisiamųjų suolą buvo susodinti devyni 25-40 metų nuteistieji. Šiuo metu teismas bando įvertinti kiekvieno „indėlį“ į žmogaus nužudymą. Didžioji dalis nusikaltėlių nuteisti už žiaurias žmogžudystes, todėl dabar jiems gresia įkalinimas iki gyvos galvos.
Naujokų „krikštynos“
Pasak nuteistųjų, „krikštynos“ – naujokų „įšventinimas“ į nuolatinius gyventojus rengiamos kiekvieną vasarą, tačiau jos skirtos tik nuskriaustųjų kastos nariams (tiems, kurie nuteisti už pedofiliją, neturi jokio palaikymo laisvėje, lėti, tylūs, nesugebantys apsiginti).
Tokios „krikštynos“ vyksta taip: į lauką išnešama metalinė lova, ant kurios vienas po kito rišami tai žemesnei kastai priklausantys nuteistieji. Ant jų kibirais pilamas vanduo, o „šustriakai“ juos vanoja šlapiais rankšluosčiais, kurių galas surištas mazgu.
Tą lemtingąją liepos 25-ąją „jūros šventė“ (nuteistieji šią pramogą dar vadina „jūros švente“, kadangi paskutinį liepos savaitgalį Jūros šventė vyksta Klaipėdoje) truko maždaug porą valandų. Kaip papasakojo liudininkai, į 3-ojo lokalinio sektoriaus kiemą tradiciškai buvo išnešta viena lova ir ant jos turėjo būti „pakrikštyti“ 7 naujokai.
Deja, vienam „krikšto sūnui“ – už vaikų prievartavimą nuteistam radviliškiečiui Rimantui F. toks „įšventinimas“ baigėsi mirtimi – vyras užspringo vandeniu. Kiti 6 nuteistieji atsipirko nubrozdinimais ir kraujosruvomis – jiems buvo konstatuotas tik nežymus sveikatos sutrikdymas.
Kai kurie šaltiniai skelbia, kad dėl galimo tą dieną budėjusių Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų tarnybinio aplaidumo tyrimas net nebuvo pradėtas. Tačiau kaip pasakoja nuteistieji, o antrina ir pareigūnai, ką nors pakeisti šioje situacijoje vargu ar buvo įmanoma, nes 2-uosiuose pataisos namuose (jų teritorija užima 12 ha, kurią apeiti užtrunka nuo 1,5 iki 2 valandų), kuriuose bausmes tuo metu atliko maždaug apie 1500 nuteistųjų, dirbo apie 10 pareigūnų. O tame sektoriuje, kur vyrai buvo sumanę „papramogauti“ budėjo ne daugiau nei 2 ar 3 pareigūnai.
Taigi, Rimantas F. buvo atneštas į pataisos namų medicinos punktą be gyvybės ženklų po egzekucijos praėjus kelioms valandoms. Jį atnešę nuteistieji tikino radę vyrą sėdintį po medžiu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta daug tuo metu kalėjusių vyrų, tačiau tik keletas išdrįso pasakyti teisybę. Kai kurie egzekutoriai iš dalies pripažįsta savo kaltę. Šiandien dalis jų jau galėtų ramiai tvarkytis savo gyvenimus, nes yra atlikę anksčiau paskirtąsias bausmes. Tačiau net 6 jų laikomi Kauno tardymo izoliatoriuje, kad nedarytų poveikio nukentėjusiesiems.
Užmušė, nes vogė?
Dar vienas įvykis, pasibaigęs mirtimi, sukėlė ant kojų daugelį institucijų, kurioms pavaldžios įkalinimo įstaigos. Mat užmuštasis pasirodė beesąs užsienietis.
Pravieniškėse kalintys karklėniškis Tomas Petkus (26 m) ir alytiškis Ernestas Zarauskas (25 m.) kaltinami pernai kovo 11-ąją mirtinai nuplakę toje pačioje įkalinimo įstaigoje 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už viešosios tvarkos pažeidimą ir pasipriešinimą policijos pareigūnams atliekantį rumuną Julianą Dopceą.
Kalbinti nuteistieji tvirtino, jog rumunas visai ne rumunas, o tikras čigonas, kuris nuolat vagiliaudavo, todėl vyrai, girdi, neištvėrę ir nutarė jį pamokyti...
Oficiali versija – vyrai rumuną uždaužė dėl lėkštės sriubos, kurią kalinių taisyklių nežinantis užsienietis paėmė nuo „bachūrų“ kastos stalo.
Įkalinimo įstaigose kaliniai yra susikūrę savas taisykles, pasidalinę į kastas. Jei nuskriaustųjų kastos narys išdrįsta paimti maisto nuo „bachūrų“ stalo, jis yra baudžiamas – mušamas pagaliu. Rumunas priklausė nuskriaustųjų kastai. O už tokį „nepadorų elgesį“, bausmę įvykdyti privalėjo tos pačios kastos nariai. Tokie buvo ir T. Petkus su E. Zarausku.
Kaip vėliau tyrėjai išsiaiškino, nedidelio ūgio, tačiau stiprus T. Petkus paguldė „vagį“ į tarpą tarp dviejų geležinių lovų ir laikė prispaudęs, kad šis negalėtų pasipriešinti. O E. Zarauskas rumuną ėmė vanoti pagaliu per sėdmenis, šlaunis, blauzdas. Vėliau medicinos ekspertai suskaičiavo 9 smūgius, kurie sukėlė trauminį šoką, nuo kurio sumuštasis po kelių valandų mirė.
Ši mirtis uždavė nemažai klausimų: kodėl sumuštajam laiku nebuvo suteikta medikų pagalba, kodėl nebuvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kodėl merdintis žmogus buvo vežamas į ligoninę kalinių sunkvežimiu?
Pakeliui, deja, vyras mirė... O prieš teismą dėl nužudymo stoję E. Zarauskas ir T. Petkus kaltę pripažįsta iš dalies: esą jie daužė rumuną pagaliu, tačiau neketino jo užmušti.
Bijojo tapti „ožiais“
Kaltės kratosi ir pataisos namų pareigūnai. Tikina, padarę viską, ką galėjo. Egzekuciją matę nuteistieji tvirtina, kad po „bausmės“ įvykdymo sumuštas rumunas pats nuėjo ir atsigulė į lovą, kur pragulėjo iki vakarinio patikrinimo. Keista, tačiau nei vienas, kurie matė, kas įvyko, nepasirūpino sumuštuoju ir nepranešė būrio viršininkui, kuris greičiausiai būtų laiku iškvietęs medikus. Kadangi įkalinimo įstaigose galioja ir dar viena taisyklė – nuteistasis turi kuo mažiau bendrauti su pareigūnais ir, gink Dieve, neskųsti ir nesiskųsti, antraip taps „ožiu“, tai buvo pasielgta dar nežmoniškiau. Leidę sumuštajam gulėti visą dieną į vakarinį patikrinimą jau nebepaeinantį žmogų nuteistieji nuvedė surėmę už parankių. Rikiuotėje vyras susmuko, tad į medicinos punktą jį jau teko nešti. Tą parą budėjusios slaugytojos dar teko palaukti, nes ji tuo metu baudos izoliatoriuje, kaip įprasta, prieš miegą dalino vaistus.
Pareigūnai stebisi, kodėl visiems atrodo negerai, jei, prireikus, ligoniai į Kauno ligoninę vežami konvojaus automobiliu. „Tam yra įrengti specialūs gultai, skiriama ginkluota pareigūnų apsauga ir tas 30 kilometrų atstumas iki Kauno įveikiamas gana greitai, – aiškino Pravieniškių PN-AK darbuotojai. – Jei matome, kad nuteistojo būklė sunki, mes ligonius galime pristatyti ir greičiau, ir saugiau nei laukti atvykstančių iš miesto greitosios pagalbos medikų, kurie dažniausiai užtrunka ilgiau, kol atvažiuoja pas mus į miškus“.
Galų gale pareigūnai priminė ir karčią patirtį, kai 1995 metais buvo užpulti iš Pravieniškių greitosios pagalbos automobiliu vežami kaliniai „Nuteistųjų pervežimams yra specialūs reikalavimai, o į greitosios pagalbos automobilį netelpa kalinius saugantys pareigūnai,“ – aiškino pataisos namų darbuotojai.
Taigi, po rumuno mirtimi pasibaigusio incidento Kalėjimų departamento sudaryta komisija nustatė, kad Pravieniškių PN-AK „priežiūros pareigūnai ir medicinos specialistai būtinąją medicininę pagalbą nuteistajam suteikė tinkamai ir laiku“.
Pirmosios „pamokos“
Pravieniškių PN-AK bausmes atlieka pirmą kartą realia laisvės atėmimo bausme nuteisti vyrai. Logiškai mastant, jie lyg ir neturėtų būti įvaldę kalėjimo žargono bei specifinės kalėjimo bendravimo „kultūros“ – subkultūros, negalėtų skirstyti ir savo likimo brolių į kastas. Tačiau realybė yra kur kas proziškesnė. Pirmąsias pamokas, apie tai, kas darosi įkalinimo įstaigose ir bendravimo kalėjime įgūdžius nuteistieji gauna jau tardymo izoliatoriuose.
O Pravieniškių PN-AK direktorius Virginijus Ceslevičius sako, jog visa bėda, kad šiuo metu nuteistieji gyvena po 300–400 viename lokaliniame sektoriuje. Prie kiekvieno nuteistojo neįmanoma pastatyti po pareigūną. „Problemos būtų išspręstos, jei kaliniai gyventų kuo mažesnėmis grupelėmis, atskirai, būtų kamerinis režimas, – sakė V. Ceslevičius. – Juk padidinti darbuotojų skaičių neturime jokių galimybių“.
Pasak įkalinimo įstaigos direktoriaus nuteistuosius ir dabar stengiamasi išskirstyti į kuo mažesnes grupeles. „Nusikalstamų susivienijimų atstovus stengiamės atriboti nuo taip vadinamų buitinių nusikaltėlių. Buitinis nusikaltėlis – dažniausiai tai asmuo, kuris pasigėręs nebežinojo ką daro ir įvykdė nusikaltimą. Jo gyvenimo supratimas, bendravimas yra visai kitoks nei to, kuris dalyvavo nusikalstamose grupuotėse. Grupuočių nariai jau laisvėje yra „sudėlioti“ į tam tikras kastas ir tą modelį jie taiko ir atvykę į įkalinimo įstaigą atlikti bausmės, – aiškino nuteistųjų bendravimo peripetijas direktorius. – Jie ir laisvėje gyveno pagal kriminalinio pasaulio „paniatkes“ (supratimą)“.
V. Ceslevičius papasakojo ir apie bandymus atskirti tuos, kurie netoleruoja kalinių subkultūros. „Buvome sudarę atskiras grupes iš nuteistųjų, kurie neturi jokio supratimo apie kalinių „hierarchiją“, tačiau pastebėjome, jog ilgainiui, tose grupėse ėmė ryškėti atskiri asmenys, kurie po truputį ėmė išnaudoti kitus, ėmė įsivaizduoti esantys viršesni už kitus, – prisiminė direktorius. – Todėl, norint užkirsti tam kelią, būtina rekonstruoti įkalinimo įstaigas ir įrengti kameras“.
Pataisos namų vadovas įsitikinęs, jog kamerinis režimas, jei ir visiškai neišgyvendins, tai bent stipriai pristabdys kriminalinės subkultūros sklidimą. Kamerų tipo įkalinimo įstaigose nuteistieji galėtų gyventi po vieną ar po du. O tuos darbuotojus, kurie dabar privalo saugoti kalinius, būtų galima perkvalifikuoti socialiniam darbui su nuteistaisiais.
Skirstoma dėl saugumo
Kalbinti pataisos namų pareigūnai tvirtino, jog dabar galiojančią kastų sistemą sunku išnaikinti, nes patys nuteistieji nė nesistengia pasipriešinti visokiems „šustriakams“ – tiems, kurie turi daug pinigų ir išnaudoja vargšus. „Tie išnaudojamieji net pasiskųsti bijo, nes žino, kad „bevielis radijas“ tuoj informuos, kad jie kreipėsi į mus, – papasakojo vienas ilgą patirtį darbe su nuteistaisiais turintis pareigūnas. – Ir naujai atvežtų į pataisos namus nuteistųjų klausiame, kuriai kastai jie priklauso, nes paskyrę ne į tą grupę, galime netyčia išprovokuoti tragediją. Klausiame ne todėl, kad juos niekiname, tai daroma tik dėl pačių nuteistųjų saugumo“.
Kaip iliustraciją, kaip elgtis kritinėje situacijoje, pareigūnai žurnalistei pateikė tokį pavyzdį: 300 į dvi dalis pasidalinusių nuteistųjų susikivirčija. Dvi didžiulės įpykusios gaujos viena prieš kitą...Tokioje lokalinėje zonoje, kaip minėta, dirba 2–3 prižiūrėtojai. Kaip išspręsti problemą, kad niekas nenukentėtų? „Duok dieve, jei nuteistieji blaivūs, – situaciją paaštrina pareigūnai. – Jokių kitų priemonių be guminių lazdų mes neturime. Žinoma, kviečiame vidaus tarnybos pulko karius, tačiau kol jie atvyks, ką daryti pareigūnams, kaip nuslopinti konfliktą? Gražiais žodžiais? Dažnas pareigūnas džiaugiasi pats į kailį negavęs... Štai vien praeitais metais buvo iškelta 10 baudžiamųjų bylų dėl pasipriešinimo pareigūnams...“
Kamerinis režimas
Direktorius V. Ceslevičius sako, jog įvairiais būdais stengiamasi tas kastas ardyti, tačiau kol kas priemonės neefektyvios. Šiuo metu didžiausioje – 2-ojoje valdyboje – išbandomas dar vienas sumanymas: nuspręsta atskirti dirbančius nuteistuosius nuo nedirbančių – kad abiejų grupių nariai neturėtų jokių kontaktų.
Šiuo metu pataisos namai pajėgūs įdarbinti tik 300 (iš 1500) nuteistųjų, dar maždaug 80 dirba zonoje įvairius ūkio darbus ir tiek pat mokosi. Tikimasi, kad tokia atskirtis pagerins nuteistųjų tarpusavio bendravimą.
Kadangi Kalėjimų departamentas, orientuodamasis į Europos Sąjungos reikalavimus, stengiasi pagerinti pataisų paslaugų sistemą, tad kartu su Norvegijos Pataisos tarnyba vykdo keletą projektų. Pravieniškių PN-AK dalyvaus dviejuose projektuose.
„Kaip jau minėjau mūsų įstaigos 3-ojoje valdyboje turėtų būti sukurta kamerinė sistema, – aiškino projekto ypatumus direktorius. – Tikimasi, kad nuteistieji, gyvendami po vieną ar po du, turės mažiau erdvės kalėjimo kastas rikiuoti. Tuo pačiu bus apsaugoti ir pareigūnai. Be to, ši zona nėra didelė, todėl be didelių problemų bus galima įdiegti pažangias, modernias apsaugos sistemas, o šiuo metu nuteistuosius saugančius pareigūnus bus galima perkvalikfikuoti į socialinius darbuotojus“.
Šiam projektui jau gautas finansavimas, jam norvegai skyrė beveik 3 milijonus eurų (daugiau nei 10 milijonų litų). Atnaujinta 3-oji valdyba turėtų pradėti veikti 2016 metų sausį.
Priklausomybės gydymas
Ši įkalinimo įstaiga dalyvauja ir dar viename Norvegijos fondų remiamame projekte. Tai susiję su „sąlygų įkalintiems asmenims, priklausantiems pažeidžiamoms grupėms, gerinimu“ . Šiuo projektu bus siekiama pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Įgyvendinus šią idėją (darbus planuojama baigti 2016 metų I ketvirtį) Pravieniškių PN-AK 2-ojoje valdyboje turėtų būti įrengtas atskiras sektorius sergantiems priklausomybės ligomis. Bendras įkalinimo vietų skaičius nebus didinamas – valdyboje ir taip bausmes atlieka ne mažiau nei pusantro tūkstančio nuteistųjų. Atskiras sektorius bus izoliuotas nuo kitų.
Projektui įgyvendinti skirta šiek tiek daugiau nei pusantro milijono eurų (šiek tiek daugiau nei 5 miljonai litų). Tačiau šiais pinigais teks dalintis ir su kitomis įkalinimo įstaigomis. Mat iš tų lėšų numatyta užbaigti rekonstrukcijos darbus Laisvės vietų atėmimo ligoninėje (140 vietų), įsigyti medicininę įrangą ir įrengti psichiatrijos, vidaus ligų skyrius, rentgeno kabinetą ir pan. Kadangi Laisvės atėmimo vietų ligoninė (šiuo metu ligoninė įsikūrusi sostinėje, Lukiškių skersgatvyje) galutinai įsikurs Pravieniškėse, buvusiuose gydymo ir pataisos namuose, iš Vilniaus į Pravieniškes teks perkelti ir medicinos personalą, ir sergančius nuteistuosius.
Taip pat tų lėšų turėtų pakakti ir Panevėžyje, ne kalėjimo teritorijoje Pusiaukelės namų įkalintoms moterims su vaikais paruošimui ir įrengimui bei jų priežiūrai.
„Krikštynų“ organizatoriai:
Kaunietis Audrius Paškauskas (36 m.). Vaikinas kartu su savo draugu Juliumi Charževskiu prieš 15 metų, siekdamas užvaldyti turtą, nušovė abu savo tėvus. A. Paškauskui buvo paskirta 14 metų, o jo bendrui – 16 metų laisvės atėmimo bausmė.
Šiaulietis Aivaras Mikalauskas (29 m.) prieš 7 metus taip pat dėl turto mirtinai sumušė „Šiaulių energetikos statybos“ direktorių. Nuteistas 17 metų.
Biržietis Aidas Jakštas (40 m.) pasmaugęs buto, kurį nuomojosi, savininkę, o jos lavoną paslėpęs sofos patalynės dėžėje. Be to, jis buvo nuteistas ir dar už du nusikaltimus: girtas žiauriai suspardė savo motiną bei padegė savo uošvio buto duris. Už šiuos nusikaltimus jam buvo skirta 13 metų nelaisvės. 1999 metais A. Jakštas buvo nuteistas dar ir už išžaginimą.
Vilkaviškietis Valdemaras Ochrimenka (25 m.). 2006 metais, būdamas nepilnametis, šis jaunuolis kirviu užkapojo savo kaimyną. Buvo nuteistas 9 metams nelaisvės.
Klaipėdietis Ričardas Gudauskas (26 m.). 2006 metų rugpūčio 17-osios rytą kartu su sėbru be jokios priežasties prie „Lukoil“ degalinės Taikos prospekte suspardė žmogų, kuris taip ir neatgavęs sąmonės po kelių valandų ligoninėje mirė. Kartu egzekuciją vykdęs Aleksandras Sokolovas (tuo metu 20 m.) buvo nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme, o R. Gudauskas – 11 metų.
Uostamiesčio gyventojas Edgaras Milašius (25 m.), pernai liepą turėjęs išeiti į laisvę, nes baigėsi bausmės, skirtos jam už ankstesnius nusikaltimus, laikas.
Kauno rajono gyventojas Laimutis Stasiulis (25 m.) nuteistas už nužudymą taip pat jau galėjo būti laisvėje.
Radviliškio rajono gyventojas Audrius Palcinavičius (26 m.) irgi pirmąją bausmę atlikęs, tačiau naujo verdikto laukia tardymo izoliatoriuje.
Tik uteniškis Dainius Treinys (27 m.) šiuo metu paliktas laisvėje.
„Baudėjai“:
Karklėnų kaimo (Plungės raj.) gyventojas Tomas Petkus (26 m.) 2010 metų balandį Varkalių agroserviso asfaltuotoje aikštelėje girtas kumščiu trenkė bendraamžiam Viktorui P. į galvą. Nuo smūgio draugas griuvo ant asfalto. Medikai sužalotajam nustatė galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą į smegenis ir kaukolės pamato skliauto lūžimą. Jaunuolis buvo sunkiai sužalotas, jam teko ilgai gydytis, tačiau taip ir liko neįgalus. T. Petkus už vaikystės draugo sužalojimą buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme.
Kadangi karklėniškis nusikalto jau turėdamas teistumą, bausmės buvo subendrintos – tad už grotų vyras turėjo praleisti 6 su puse metų. Jam teks atlyginti ir 30 000 litų neturtinę žalą.
Alytiškis Ernestas Zarauskas teistas 5 kartus. Jo biografijoje vagystė, muštynės, kol galų gale už nužudymą pakliuvo į Pravieniškių PN-AK.
Nuo 2008 m. iki dabar nuteistųjų Lietuvoje padaugėjo 1500, o sumažintas finansavimas privertė atleisti 400 prižiūrėtojų. Šiuo metu 9500 nuteistųjų prižiūri maždaug 3000 prižiūrėtojų.
TIK FAKTAI
Tarptautiniuose teismuose bylos dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų dažnai baigiasi kalinių pergale.
Štai pernai Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) Strasbūre Lietuva pripažinta pažeidusi Žmogaus teisių konvencijoje garantuojamą teisę į gyvybę. Toks sprendimas priimtas EŽTT byloje Česnulevičius prieš Lietuvą.
Petras Česnulevičius į Strasbūro teismą kreipėsi 2006 metais, kai 2000 metų rugpjūčio 4-6 dienomis Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose kalintis jo sūnus buvo keliskart sumuštas ir mirė nuo sužeidimų.
Nuteistojo tėvas kreipėsi EŽTT skundėsi, kad įkalinimo įstaiga neužtikrino jo sūnaus saugumo kalinimo metu, o valstybės institucijos neatliko veiksmingo jo sūnaus nužudymo aplinkybių tyrimo bei nenustatė kaltų asmenų.
Lietuvos teismai nenustatė priežastinio ryšio tarp pataisos namų pareigūnų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo sūnaus mirties, tačiau bylą nagrinėjęs tarptautinis teismas priminė, kad valstybė tam tikrais atvejais turi pozityvią pareigą imtis prevencinių priemonių apsaugoti asmenis, kad prieš juos nebūtų padaryta nusikalstama veika.
EŽTT nusprendė, kad A.Česnulevičiui nebuvo užtikrinta saugi aplinka, taip pat nustatė, kad nebuvo užtikrinta teisė į mirties aplinkybių tyrimą, kuris atliktas netinkamai, nenustatyti kalti asmenys.
P.Česnulevičiui buvo priteista 30 000 eurų (103 500 litų) neturtinei žalai bei 3350 eurų (11 557 litų) turtinei žalai atlyginti. Taip pat 770 eurų (2656 litų) patirtoms teisinėms išlaidoms kompensuoti.
Priminsime, kad A. Česnulevičius su keturiais bendrininkais buvo nuteistas kalėti aštuonerius metus už tai, 1999-ųjų vasarį Vilniuje pagrobė iš klubo ėjusią merginą. Iš jos motinos pagrobėjai reikalavo 50 000 JAV dolerių išpirkos, o pačią merginą penkias paras slėpė nuošalioje sodyboje Pasvalio rajone.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
AKISTATA
