Kas kaltas dėl klimato kaitos – technologinė pažanga ar žmogaus besaikis vartojimas? Ką galime padaryti – keisti technologijas, rinkti politikus, kuriems labiau rūpėtų aplinka, ar tiesiog – keistis patys?
Galiausiai – ar nedramatizuojame dabartinės situacijos ir iš tiesų turime kažką keisti jau dabar? Į šiuos ir kitus klausimus ekspertai ieškojo atsakymų diskusijoje „Ekologiška gyvensena: kvailumo amžiaus pareiga?“
Diskusijoje dalyvavę dr. Guoda Azguridienė, LLRI asocijuotoji ekspertė ir ekologiškų prekių verslo bendrasavininkė, prof. Arūnas Bukantis, habil. fizinių mokslų dr., VU Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas, Žilvinas Šilėnas, ekonomistas, LLRI vyr. ekspertas, Artūras Nečejauskas, nemokamo aplinkosaugos leidinio leidinio ,,Ozonas“ direktorius, ir Silvinija Simonaitytė, „Ekoinstituto“ vadovė šiais klausimais pateikė įvairių nuomonių, teigiama „Ekoinstituto“ pranešime.
Ar klimato kaita turi rūpėti lietuviams?
Nors klimato kaita vertinama prieštaringai – vieni pateikia ją įrodančius faktus, kiti šį reiškinį neigia, treti bet kokias kalbas apie klimato kaitą vadina politinėmis spekuliacijomis – prof. Arūnas Bukantis pateikia vienareikšmišką atsakymą. „Vyksta spartūs ir analogų neturintys procesai – sparčiai kyla temperatūra, tirpsta ledynai. Šios tendencijos – ne filosofinės. Tai – matavimų duomenys, verčiantys susimąstyti“,- sako Arūnas Bukantis. Profesorius stebisi, kad dėl klimato kaitos visuomenei vis dar kyla klausimų. „Informacijos yra daugiau negu reikia. Gal žmogus nebenori, nebegali jos rasti?“, – retoriškai klausia Arūnas Bukantis.
Ne vienas Lietuvos gyventojas paklaus – kodėl tai turi rūpėti man, juk ledynai – už tūkstančių kilometrų? Prof. Arūnas Bukantis teigia, kad svarbiausia yra net ne kylanti temperatūra, o klimato kaita ir dėl jos sparčiai didėjantys ekstremalumai: „Dabar yra paskaičiuota, kad hidrometeorologinių anomalijų, katastrofų, kurių metu nukenčia žmonės, nuo dvidešimto amžiaus vidurio padidėjo keturis kartus. Kas vyksta Lietuvoje? Sausros, labai stiprios liūtys, staigūs potvyniai“. Profesoriaus teigimu, nuo Nepriklausomybės pradžios Lietuva patyrė penkias stiprias sausras – tiek, kiek jų buvo per visą dvidešimtąjį amžių.
Įpročių ir komforto vergai
Diskusijoje dalyvavę ekspertai atkreipė dėmesį į prieštaravimus pačiame žmoguje: „Yra interesų konfliktas tarp noro vartoti šiandien – smagiai, linksmai, pigiai – ir supratimo, kad tai turi blogas pasekmes“,- teigia Guoda Azguridienė. Panašią nuomonę išsakė ir Artūras Nečejauskas, leidinio „Ozonas“ direktorius. Jo teigimu, svarbu skatinti žmones keisti įpročius, nes kitu atveju pateksime į užburtą ratą: „Viena – keisti daiktą nauju, kad ir efektyvesniu, kita – keisti įpročius. Keisdami daiktus dalyvaujame tame pačiame pramoniniame žaidime: tampame priklausomi nuo tam tikrų buitinių prietaisų, kurių galime atsisakyti ne komforto sąskaita, o tiesiog praturtinę gyvenimą kitais dalykais“.
Vis dėlto, nors informacijos apie ekologiškesnę ir labiau aplinką tausojančią gyvenseną yra gausu, žmonės neskuba keisti savo įpročių. Silvinija Simonaitytė pažymi, jog vien informacijos neužtenka: „Jeigu mano gyvenamajame rajone nėra šiukšlių rūšiavimo konteinerių, tai vargu ar man padės informacija, kaip rūšiuoti šiukšles – aš to tiesiog negalėsiu padaryti. Pirmiausia trūksta gražių iniciatyvų, praktiškai parodančių, kaip kiekvienas galime pasinaudoti turima informacija ir tausoti save bei aplinką“.
Svarstant, kas gali sustabdyti globalinius klimato kaitos procesus, daugelio žvilgsniai krypsta į šalies ir pasaulio galingiausius – ekonomistus, politikus, verslininkus. Visgi, Guodos Azguridienės nuomone, sprendimų ieškoti reikėtų kitur. „Tai, ką mes vadiname klimato atšilimu, yra ne politinė, ne ekonominė, o moralinė problema“,- teigia ekspertė.
Pamoka Lietuvos ir pasaulio vadovams
Įsibėgėjus diskusijai, ekspertai pažėrė ir kritikos, ir patarimų Lietuvos bei pasaulio vadovams. „Ekonomistai galėtų sugalvoti modelį, kaip pakeisti esamą situaciją, bet politikai jo niekada nepatvirtintų. Demokratija yra minios įkaitė, o minia nori vartoti šiandien“,- teigia Guoda Azguridienė. Ekspertė aplinkosauginę situaciją lygina su Lietuvos sveikatos sistema: „Kiekvienais metais tampa vis blogiau ir blogiau, tačiau niekas nieko padaryti negali, nors viešai teigiama, kad yra labai blogai. Tad kodėl mes manome, kad pasaulio mastu, kai reikia susikalbėti labai skirtingoms valstybėms, galima ką nors padaryti?“
Visgi pasaulio šalys yra susitarusios, kad tam tikrų pokyčių imtis yra būtina – tai iliustruoja Kioto protokolas (1997) ir ES Klimato kaitos paketas (2008). Šių dokumentų pagrindu Lietuva taip pat yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus. Žilvinas Šilėnas neabejoja, jog Lietuva savuosius įsipareigojimus įvykdys, tačiau, eksperto teigimu, juos galėtų įvykdyti geriau, pigiau ir tvariau, įgyvendindama tik labiausiai ekonomiškai pasiteisinančius sprendimus. „Užuot auginę rapsus su subsidija, po to su subsidija perdirbę ir su subsidija naudoję kurui, žymiai pigiau šildytumės tiesiog malkomis“,- teigia LLRI ekspertas.
Ar galime ištrūkti iš kvailumo amžiaus?
Diskusijoje dalyvavę ekspertai vienbalsiai sutarė, kad žmones svarbu skatinti gyventi sveikiau ir ekologiškiau, labiau tausoti aplinką, tačiau – ne gąsdinti ar bausti, kadangi bet kokia prievolė nuteikia atvirkščiai, priešiškai. Silvinijos Simonaitytės teigimu, svarbų edukacinį vaidmenį gali atlikti nevyriausybinės organizacijos, kadangi jos dažnai geba rasti patrauklesnių informacijos pateikimo būdų, o be to, nevyriausybinių organizacijų nariai – bene labiausiai motyvuoti žmonės.
Diskusijos pabaigoje iš publikos nuaidėjęs klausimas, ar visgi gyvename kvailumo amžiuje, buvo sutiktas ekspertų juoku. Nepaisant to, visi atsakė teigiamai. „Šį dešimtmetį tikrai gyvename kvailai“, – sakė prof. Arūnas Bukantis. „Geriau tiktų žodis „neišmintingai““, – teigė Guoda Azguridienė. „Gal tai ne kvailumas, o silpnumas“, – svarstė Artūras Nečejauskas. Dalis ekspertų taip pat pabrėžė, kad kvailumo amžiuose žmonija gyveno bene visada.
Renginio iniciatoriaus „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė džiaugėsi turininga diskusija. „Kiekvienas iš diskusijos dalyvių – savo sričių profesionalai, todėl atėjusieji į diskusiją ne tik pagilino savo žinias apie aplinkosaugą, bet ir puikiai praleido laiką. Manau, kad tokių diskusijų labai trūksta ir dėl to dažnas aplinkosaugą suvokia dar labai primityviai. Tikiuosi, kad mūsų pavyzdžiu – diskutuoti, analizuoti, šviesti – paseks ir kitos organizacijos, o galbūt – net didžiosios žiniasklaidos priemonės“, – pranešime cituojama „Ekoinstituto vadovė.
Kova su klimato kaita – moralės klausimas
Kas kaltas dėl klimato kaitos – technologinė pažanga ar žmogaus besaikis vartojimas? Ką galime padaryti – keisti technologijas, rinkti politikus, kuriems labiau rūpėtų aplinka ar tiesiog – keistis patys? Galiausiai – ar nedramatizuojame dabartinės situacijos ir iš tiesų turime kažką keisti jau dabar? Į šiuos ir kitus klausimus ekspertai ieškojo atsakymų diskusijoje „Ekologiška gyvensena: kvailumo amžiaus pareiga?“
Diskusijoje dalyvavę dr. Guoda Azguridienė, LLRI asocijuotoji ekspertė ir ekologiškų prekių verslo bendrasavininkė, prof. Arūnas Bukantis, habil. fizinių mokslų dr., VU Gamtos mokslų fakulteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas, Žilvinas Šilėnas, ekonomistas, LLRI vyr. ekspertas, Artūras Nečejauskas, nemokamo aplinkosaugos leidinio leidinio ,,Ozonas” direktorius, ir Silvinija Simonaitytė, „Ekoinstituto“ vadovė šiais klausimais pateikė įvairių nuomonių.
Ar klimato kaita turi rūpėti lietuviams?
Nors klimato kaita vertinama prieštaringai – vieni pateikia ją įrodančius faktus, kiti šį reiškinį neigia, treti bet kokias kalbas apie klimato kaitą vadina politinėmis spekuliacijomis – prof. Arūnas Bukantis pateikia vienareikšmišką atsakymą. „Vyksta spartūs ir analogų neturintys procesai – sparčiai kyla temperatūra, tirpsta ledynai. Šios tendencijos – ne filosofinės. Tai – matavimų duomenys, verčiantys susimąstyti“,- sako Arūnas Bukantis. Profesorius stebisi, kad dėl klimato kaitos visuomenei vis dar kyla klausimų. „Informacijos yra daugiau negu reikia. Gal žmogus nebenori, nebegali jos rasti?“,- retoriškai klausia Arūnas Bukantis.
Ne vienas Lietuvos gyventojas paklaus – kodėl tai turi rūpėti man, juk ledynai – už tūkstančių kilometrų? Prof. Arūnas Bukantis teigia, kad svarbiausia yra net ne kylanti temperatūra, o klimato kaita ir dėl jos sparčiai didėjantys ekstremalumai: „Dabar yra paskaičiuota, kad hidrometeorologinių anomalijų, katastrofų, kurių metu nukenčia žmonės, nuo dvidešimto amžiaus vidurio padidėjo keturis kartus. Kas vyksta Lietuvoje? Sausros, labai stiprios liūtys, staigūs potvyniai“. Profesoriaus teigimu, nuo Nepriklausomybės pradžios Lietuva patyrė penkias stiprias sausras – tiek, kiek jų buvo per visą dvidešimtąjį amžių.
Įpročių ir komforto vergai
Diskusijoje dalyvavę ekspertai atkreipė dėmesį į prieštaravimus pačiame žmoguje: „Yra interesų konfliktas tarp noro vartoti šiandien – smagiai, linksmai, pigiai – ir supratimo, kad tai turi blogas pasekmes“,- teigia Guoda Azguridienė. Panašią nuomonę išsakė ir Artūras Nečejauskas, leidinio „Ozonas“ direktorius. Jo teigimu, svarbu skatinti žmones keisti įpročius, nes kitu atveju pateksime į užburtą ratą: „Viena – keisti daiktą nauju, kad ir efektyvesniu, kita – keisti įpročius. Keisdami daiktus dalyvaujame tame pačiame pramoniniame žaidime: tampame priklausomi nuo tam tikrų buitinių prietaisų, kurių galime atsisakyti ne komforto sąskaita, o tiesiog praturtinę gyvenimą kitais dalykais“.
Vis dėlto, nors informacijos apie ekologiškesnę ir labiau aplinką tausojančią gyvenseną yra gausu, žmonės neskuba keisti savo įpročių. Silvinija Simonaitytė pažymi, jog vien informacijos neužtenka: „Jeigu mano gyvenamajame rajone nėra šiukšlių rūšiavimo konteinerių, tai vargu ar man padės informacija, kaip rūšiuoti šiukšles – aš to tiesiog negalėsiu padaryti. Pirmiausia trūksta gražių iniciatyvų, praktiškai parodančių, kaip kiekvienas galime pasinaudoti turima informacija ir tausoti save bei aplinką“.
Svarstant, kas gali sustabdyti globalinius klimato kaitos procesus, daugelio žvilgsniai krypsta į šalies ir pasaulio galingiausius – ekonomistus, politikus, verslininkus. Visgi, Guodos Azguridienės nuomone, sprendimų ieškoti reikėtų kitur. „Tai, ką mes vadiname klimato atšilimu, yra ne politinė, ne ekonominė, o moralinė problema“,- teigia ekspertė.
Pamoka Lietuvos ir pasaulio vadovams
Įsibėgėjus diskusijai, ekspertai pažėrė ir kritikos, ir patarimų Lietuvos bei pasaulio vadovams. „Ekonomistai galėtų sugalvoti modelį, kaip pakeisti esamą situaciją, bet politikai jo niekada nepatvirtintų. Demokratija yra minios įkaitė, o minia nori vartoti šiandien“,- teigia Guoda Azguridienė. Ekspertė aplinkosauginę situaciją lygina su Lietuvos sveikatos sistema: „Kiekvienais metais tampa vis blogiau ir blogiau, tačiau niekas nieko padaryti negali, nors viešai teigiama, kad yra labai blogai. Tad kodėl mes manome, kad pasaulio mastu, kai reikia susikalbėti labai skirtingoms valstybėms, galima ką nors padaryti?“
Visgi pasaulio šalys yra susitarusios, kad tam tikrų pokyčių imtis yra būtina – tai iliustruoja Kioto protokolas (1997) ir ES Klimato kaitos paketas (2008). Šių dokumentų pagrindu Lietuva taip pat yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus. Žilvinas Šilėnas neabejoja, jog Lietuva savuosius įsipareigojimus įvykdys, tačiau, eksperto teigimu, juos galėtų įvykdyti geriau, pigiau ir tvariau, įgyvendindama tik labiausiai ekonomiškai pasiteisinančius sprendimus. „Užuot auginę rapsus su subsidija, po to su subsidija perdirbę ir su subsidija naudoję kurui, žymiai pigiau šildytumės tiesiog malkomis“,- teigia LLRI ekspertas.
Ar galime ištrūkti iš kvailumo amžiaus?
Diskusijoje dalyvavę ekspertai vienbalsiai sutarė, kad žmones svarbu skatinti gyventi sveikiau ir ekologiškiau, labiau tausoti aplinką, tačiau – ne gąsdinti ar bausti, kadangi bet kokia prievolė nuteikia atvirkščiai, priešiškai. Silvinijos Simonaitytės teigimu, ženklų edukacinį vaidmenį gali atlikti nevyriausybinės organizacijos, kadangi jos dažnai geba rasti patrauklesnių informacijos pateikimo būdų, o be to, nevyriausybinių organizacijų nariai – bene labiausiai motyvuoti žmonės.
Diskusijos pabaigoje iš publikos nuaidėjęs klausimas, ar visgi gyvename kvailumo amžiuje, buvo sutiktas ekspertų juoku. Nepaisant to, visi atsakė teigiamai. „Šį dešimtmetį tikrai gyvename kvailai“,- sakė prof. Arūnas Bukantis. „Geriau tiktų žodis „neišmintingai““,- teigė Guoda Azguridienė. „Gal tai ne kvailumas, o silpnumas“,- svarstė Artūras Nečejauskas. Dalis ekspertų taip pat pabrėžė, kad kvailumo amžiuose žmonija gyveno bene visada.
Renginio iniciatoriaus „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė džiaugiasi turininga diskusija. „Kiekvienas iš diskusijos dalyvių – savo sričių profesionalai, todėl atėjusieji į diskusiją ne tik pagilino savo žinias apie aplinkosaugą, bet ir puikiai praleido laiką. Manau, kad tokių diskusijų labai trūksta ir dėl to dažnas aplinkosaugą suvokia dar labai primityviai. Tikiuosi, kad mūsų pavyzdžiu – diskutuoti, analizuoti, šviesti – paseks ir kitos organizacijos, o galbūt – net didžiosios žiniasklaidos priemonės“,- sakė „Ekoinstituto vadovė.
Diskusija „Ekologiška gyvensena – kvailumo amžiaus pareiga?“ yra aplinkosauginės - edukacinės iniciatyvos „Ekologiška vasara: sau, miestui ir visuomenei“, kurią rengia „Ekoinstitutas“ kartu su partneriais žmogaus teisių kino festivaliu „Ad hoc: Nepatogus kinas“, kino teatru „Pasaka“, naujienų portalu alfa.lt ir kavine ,,Balti drambliai”, dalis.
