Pats solistas klasikinės muzikos duomenų bazės „Bachtrack“ pateiktą informaciją, kad jis yra vienas iš trijų daugiausiai 2014 metais dainavusių bosų baritonų pasaulyje, vadina tiesiog statistika. Tačiau akivaizdu, kad ir kokios būtų priežastys, skatinančios operos teatrus rinktis vieną ar kitą solistą, vienas iš pagrindinių kriterijų yra dainininko profesinis pajėgumas.
Tad laukiant Kosto Smorigino pasirodymo „Figaro vedybose“ – keletas klausimų solistui.
Ką dabar veikiate? Koks yra jūsų gyvenimas už Lietuvos ribų?
Gyvenimas labai intensyvus – gana daug pasikeitimų ir naujų darbų. Esu be galo laimingas, šiuo metu praleidęs šiek tiek laiko namuose, ruošdamas naujas partijas. Iš karto po „Figaro vedybų“ Vilniuje išskrendu į San Franciską. Tiesa, ten dainuosiu ne naują partiją, o Eskamilją, kurio yra sudainuota tikrai labai daug. Tačiau po to rengsiuosi naujam pastatymui „La Monnaie“ operos teatre Briuselyje – Sergejaus Rachmaninovo operai „Aleko“. Aleko partija labai įdomi, apie ją daug metų svajota.
Dainuoju ne tik operas, atlieku nemažai oratorinių kūrinių. Antai ką tik grįžau iš Bostono, kur dainavau Rachmaninovo „Varpus“, netrukus pirmą kartą dainuosiu Ludwigo van Beethoveno Devintąją simfoniją „BBC Proms“ festivalyje Londone.
Yra daug naujų minčių repertuaro pasikeitimo link, po truputį pradedu „judinti“ ir dainuoti tokius vaidmenis, kaip Enrikas „Liučijoje di Lamermur“. Galbūt ateity imsiuosi Giuseppe’s Verdi muzikos – ateina laikas gyvenime, kada tu jau esi pasiruošęs daryti kai ką daugiau, nei iki šiol.
Kaip jaučiatės sugrįždamas į „Figaro vedybas“, kurio premjerą šiame teatre dainavote prieš penkis metus?
Beje, spektaklio premjera įvyko taip pat vasarį – 6 dieną. Šiomis dienomis kaip tik peržiūrėjau įrašą. Aplankė keistas jausmas, lyg tam tikras etapas, prasidėjęs mano kūrybiniame kelyje prieš penkis metus, sulig dabartiniais spektakliais pasibaigia. O toliau – naujas etapas, kuris, tikiuosi, atneš naujų vaisių, naujų vaidmenų, naujų potyrių. Puikus jausmas.
O kaip vokaline ir vaidybine prasme Figaro vaidmuo atrodo dabar?
Vokaliniu požiūriu iš tikrųjų turiu trupučiuką sugrįžti į tai, ką esu daręs anksčiau. Figaras yra gana žemam balsui parašyta partija, tad šiuo metu man tai yra lengvas iššūkis. Bet šį vaidmenį labai mėgstu, per tuos metus teko ne kartą jį dainuoti, apskritai esu dainavęs nemažai Mozarto operų. Sugrįžtu turėdamas jau kiek kitą supratimą apie vaidmenį, dainavimą, kitas požiūris į tekstą, nei kad buvo prieš penkerius metus. Gyvename, mokomės ir keičiamės.
Pagal „Bachtrack“ esate trečias daugiausiai pasaulyje dainuojantis bosas baritonas. Ką taip dažnai dainavote ir kur?
Iš tiesų pernai buvo daug spektaklių, kartais tekdavo dainuoti net po penkiolika vieno pastatymo spektaklių, pavyzdžiui, vasarą Santa Fė (JAV) operos festivalyje. Bet tai yra tik statistika. Nemėgstu, kai žmonės sako: „jūs esate minimas tarp tokių garsių vardų“. Juk dažnai tarp mūsų nėra nieko bendra – mus suveda tik statistika. Tačiau ji, be abejo, parodo, kad aš esu užimtas ir daug dainuoju. Ir tai yra gerai.
Dainuojate daugelyje pasaulio scenų. Į kurias grįžtate mieliausiai?
Sunku atsakyti, nes kad ir kur važiuočiau, visur atrandu ką nors nauja, kas man yra priimtina, atrodo savita. Labai mėgstu dainuoti Prancūzijoje. Man patinka ši šalis – kultūra, virtuvė, atmosfera, pavyzdžiui, Provanso Ekso (Aix-en-Provence) festivalyje – tai puiki vasarą vykstanti operos šventė. Begalinį įspūdį paliko Santa Fė festivalis, į kurį grįšiu 2016-ųjų vasarą, vyksime kartu su visa šeima. Pernai ten esu dainavęs „Karmen“, beje, Eskamilją iš viso dainavau berods 148 kartus.
Turbūt Eskamiljas ir yra jūsų dažniausiai atliekamas vaidmuo?
Taip, iš tiesų. Žinoma, yra didelis pavojus tapti vieno vaidmens atlikėju, iš pradžių trupučiuką to bijojau, nes nenorėjau, kad mane tapatintų tik su Eskamiljo vaidmeniu. Dabar žiūriu į tai ramiai – turbūt gyvenime turi būti tam tikri etapai, tačiau jei pats studijuoji naujus dalykus, augi, ilgainiui esi pasiruošęs pereiti ir prie kitų vaidmenų.
Be to, kiekvienas pastatymas ir net išėjimas į sceną yra skirtingas. Manau neatsiras nei vieno solisto, kuris pasakytų, kad Eskamilją lengva dainuoti. Tai labai sudėtinga partija, kurios tesitūra nėra itin patogi balsui, kaip ir tekstas nėra labai patogus, bet man taip gyvenime susiklostė, kad aš Eskamilją daug dainavau ir dar dainuosiu. Jau suplanuota, kad šį vaidmenį kursiu 2017 m. Bregenco festivalyje (Austrija), 2018 m. – Londono „Covent Garden“ operoje. Sakykime, šiuo metu tai yra mano „arkliukas“.
Sakote, kad ruošiatės kitam etapui. Ką tai reiškia, rengiate naujus vaidmenis?
Tiesiog ateina laikas, kai jauti, kad balso branda leidžia imtis muzikos, kuri iki tol atrodė perdėm sudėtinga arba tiesiog ne tau. Dabar nenoriu detalizuoti, galėsime apie tai pakalbėti po metų ar kelerių, kada jau bus galima konkrečiai pasakyti – man pavyko ar ne. Tačiau pagal tai, kiek dainavau, repetavau, studijavau, viskas turėtų klostytis gerai.
Ar vis dar turite pagalbininkų, kurie jums padeda ruošti vaidmenis, prižiūrėti balsą?
Be abejo. Dažnai tenka važiuoti į Londoną, dirbti su vokalo pedagogais „Covent Garden“ teatre, dirbu su skirtingais dirigentais. Vilniuje visuomet susitinku su prof. Vladimiru Prudnikovu, jis pakonsultuoja ne tik, kaip padainuoti arijas ar rengti vaidmenis, bet duoda ir paprastų dainavimo pratimų, nes tai yra bazė, supratimas apie vokalą. Galbūt tau pačiam atrodo, kad reikia vienaip dainuoti, bet grįžti ir tavo balsą sustyguoja taip, kad nemestum „kelio dėl takelio“. Man iš tiesų nėra tikslo mėtytis į skirtingas puses.
Koks būtų jūsų svajonių vaidmuo?
Nėra svajonių vaidmens. Visi vaidmenys yra geri. O iš tolimesnių pamąstymų: galbūt po penkiolikos metų, gal greičiau, o gal vėliau, svajoju pradėti dainuoti Richardo Wagnerio operas. Tai absoliutūs muzikos lobiai, o ir jo operų mitologija, užkoduotos reikšmės mane labai traukia. Tikiuosi, kad ilgainiui pati balso emisija ir balso tembras pats tinkami šiai muzikai.
Dažnai keliaujate po pasaulį. Ar šeima jus lydi?
Jei tik susiklosto palanki galimybė, stengiamės vykti visi drauge. Jei kur nors skrendu mėnesiui, netikslinga vežtis visos šeimos, nes ji yra didelė – daug vaikų, tarp jų ir visai mažų. Jiems kėlionė tikrai būtų sudėtinga. Tačiau jei darbas užtrunka tris ar keturis mėnesius, važiuojame drauge. Tiesa, praeitą vasarą Santa Fė festivalyje beveik keturis mėnesius turėjau būti pats vienas, nes žmona tuo metu laukėsi. Bet užtat turime labai gražią dukrytę. Tad manau, kad į ateinantį festivalį jau skrisime visi kartu.
