Teko būti Kosove vos mėnesį iki jam pasiskelbiant nepriklausomybę. Gyvenau ne viešbutyje, o kartu su kokiais aštuoniais studentais albanais, kurie nuomojosi butą Prištinos centre. Su vienu jų susipažinau susirašinėdamas internete. Jis labai nuoširdžiai pakvietė į Kosovą. Nusprendžiau važiuoti, nes, mano supratimu, žurnalistai nėra politologai, kad galėtų rašyti apie tai, ko nėra matę, ir kurti įvairiausias teorijas, žurnalistui būtina gyvenimą tose šalyse, apie kurias rašo, pamatyti savo akimis. Politologų prognozės įdomios, nesvarbu, kad jos ne visada atitinka tikrovę ir kai kada būna vien fantazija, apkaišiota tarptautiniais žodžiais (politologiniu slengu). Politikų ir politologų idėjos turėjo lemiamą įtaką Kosovo nepriklausomybės projektui. Fantazijos sričiai (bent šiuo metu)priskirčiau ir politologų bei Briuselio politikų svarstymus apie Kosovo ir Serbijos suartėjimą.
Padėtis Kosove, deja, skiriasi nuo schemų, kurias mėgina įgyvendinti vadinamoji tarptautinė bendruomenė.
Butas, kuriame gyvenau gruodžio gale, buvo be šildymo ir šilto vandens – paprasčiausiai namo statytojams neužteko pinigų centriniam šildymui įvesti. Savo kailiu pajutau, kaip gyvena paprastas Kosovo pilietis. Tačiau tos patirties, kurią ten įgijau, nebūtų suteikę jokie „Hilton“ ar „Shereton“, kuriuose paprastai apsistoja įvairių sričių specialistai iš Vakarų. Nė iš tolo.
Labai greitai paaiškėjo, kodėl mano draugas albanas taip atkakliai kvietė mane atvykti. Jam reikėjo, kad kas nors parašytų jam iškvietimą ir jis galėtų išvykti iš Kosovo – nesvarbu, į kokią šalį, kad tik kuo greičiau lauk iš Kosovo. Jo klausantis, gyvenimas Vakaruose atrodė rojus, kuriame jis baigs universitetą, taps chirurgu, taigi ir milijonieriumi. Jeigu tik pavyktų ištrūkti iš Kosovo, atgal jis, sakė, negrįžtų už jokius pinigus. Tačiau jis yra Kosovo patriotas ir už nieku gyvu nesutiktų, kad Kosovas vėl taptų Serbijos dalimi, nesvarbu, kokį jis turėtų statusą, ir nesvarbu, kokią plačią autonomiją Belgradas būtų pasiryžęs suteikti. Jam, kaip ir kitiems kartu gyvenusiems studentams, serbai apskritai nėra žmonės ir vienintelė bendravimo priemonė su jais – Kalašnikovo automatas. Pats svarbiausias studentų užsiėmimas buvo kiekvieną vakarą rinktis prie kompiuterio ir „Youtube“ žiūrėti siužetus, kaip Kosovo išlaisvinimo armija (KLA) žudo serbus. Kiekvieną vakarą, visas dvi savaites, kiek man teko būti Prištinoje.
Nuo kompiuterio atitraukti galėjo tik elektros tiekimo sutrikimai, kurie vyko beveik taip pat reguliariai kaip Bagdade – tris valandas elektra yra, paskui trims ar keturioms valandoms dingsta. Tada visoje Prištinoje pasigirsta generatorių gausmas. Beje, tolumoje matyti dūmijanti galinga elektrinė. Tačiau niekas žmoniškai nesugebėjo paaiškinti, kodėl elektra dingsta, nors ji tikriausiai yra visą laiką gaminama. Šios paslapties nežino ne tik eiliniai žmones, bet ir ekonomistai, politikai. Pats keisčiausias atsakymas, kurį išgirdau, – esą elektrą vagia serbai. Kaip jie tai sugeba padaryti, niekas nežino, bet visiems ir taip aišku – kalti serbai.
Serbai serbais, bet Kosovas – tegul pavydi estai ar lietuviai – jau įvestas euras. Kosovui nereikėjo laikytis jokių ES kriterijų, nereikėjo laukti. Vienas, du, trys – ir Kosove galioja vien euras: duona parduodama už eurus, kontrabandinės cigaretės, piratiniai vaizdo ir garso diskai, pienas – tik už eurus. Nebandyk pasiūlyti Serbijos dinaro, gali sulaukti rimtų nemalonumų. Juk dinaras, kaip ir viskas, kas serbiška, Kosove yra nepageidautinas. Neapykanta serbams ir viskam, kas serbiška, yra tokia didelė, kad kalbos apie kokį nors suartėjimą su Serbija kelia juoką. Apie kokį suartėjimą galima kalbėti, jeigu net albano vedybos su serbe yra laikomos tautine išdavyste. Be abejo, šią neapykantą paaiškina buvusių Belgrado vyriausybių elgesys, ypač Slobodano Miloševičiaus žiaurumai, kurie privertė beveik visus albanus bėgti iš Kosovo ir atvedė iki NATO įsikišimo ir į Kosovo nepriklausomybę. Tačiau kraujo upė liko tokia gili, kad jos perbristi Kosovo albanai šiuo metu nenori ir nepajėgia.
Kosovo serbų elgesys panašus. Tik viskas priešingai nei albanų gyvenamose Kosovo vietovėse: Kosovo serbai atsiskaito tik Serbijos dinarais, automobilių numeriai serbiški, užrašai visur tik serbų kalba. Kosovo albanai myli Vakarus bei JAV ir visur greta Kosovo vėliavos (labai panašios į Albanijos) plaikstosi ES bei NATO vėliavos, o serbai pastatų sienas puošia rusiška simbolika, o skaičiuodamas Vladimiro Putino portretus gali nuo jų gausos pamesti skaičių. Svarbiausias Kosovo serbų neapykantos objektas – albanai ir juos remiantys Vakarai. Kalbantis su paprastais serbais – užkalbinti patartina rusiškai, o ne angliškai – jokių abejonių nekyla: joks susitaikymas neįmanomas, o Kosovas suprantamas kaip neatskiriama Serbijos dalis. Taškas. Daugiau jokių diskusijų.
Abi pusės Kosove galanda peilius, ir vaizdas labai aiškus – stabilumas laikosi tik todėl, kad Kosove yra Vakarų kariai.
Kosovo klausimas nėra vien Kosovo serbų problema. Belgrade, kalbantis tiek su paprastais piliečiais, tiek su analitikais ar politikais, nuomonė yra viena – Kosovas, kurį serbai laiko savo kultūros lopšiu, turi priklausyti Serbijai. Politinės pažiūros skiriasi tik tuo, kokią autonomiją, jei iš viso tokia galima, reikėtų Kosovui suteikti Serbijos sudėtyje. Tiesa, Belgrade mažai kas tikisi Rusijos pagalbos, o jauni žmonės užkalbinti rusiškai atsako angliškai. Belgrado serbai, bent jau inteligentija, laiko save Vakarų dalimi ir nesupranta, už ką juos Vakarai nubaudė atplėšdami Kosovą.
Atsakymas į klausimą, ar serbai pasiryžę mirti už Kosovą, yra vienareikšmis. Taip pat vienareikšmis yra atsakymas, ar Kosovą gintų Kosovo albanai. Kol kas apie jokią Serbijos suartėjimo su Kosovu galimybę nėra nė kalbos, nes serbai nemato jokio reikalo suartėti su teritorija, kurią jie laiko neteisėtai atplėšta istorine savo žeme.
Žinoma, galima kalbėti apie tai, kad Kosovui, Serbijai ir Albanijai tapus ES narėmis toks suartėjimas bus neišvengiamas. Tačiau ES narystė kol kas tik teorinė galimybė. Kol kas abi pusės – serbai ir albanai maudosi giliame neapykantos ir nacionalizmo, ūkinio atsilikimo liūne.
Norom nenorom kyla klausimas: ar tokios padėties siekė Vakarai remdami Kosovo nepriklausomybę, kurios iki šiol nepripažino net dalis Vakarų valstybių, ES narių?
Tikėtina, kad galų gale Kosovas taps Albanijos dalimi, nes faktiškai Kosovas yra antroji albanų valstybė regione. Tačiau Vakarai to, matyt, neleis, nes tai būtų savo politinių klaidų pripažinimas.
Kosovas nėra vienintelis Vakarų projektas Balkanuose, kuris nepasiekė tikslo. Bosnijos ir Hercegovinos situacija, nepaisant Vakarų pinigų, taip pat tolima nuo Vakarų politikų vizijų, o stabilumas ten taip pat palaikomas su Vakarų pagalba. Tiek Kosove, tiek Bosnijoje dėl susidariusios padėties arba kalti visi, arba nekaltas nė vienas.
Valentinas Mitė
