Pasaulio atšilimas yra viena iš didžiausių šiame amžiuje gresiančių negandų, tačiau nedaugelis pastebi, kad klimato kaita yra glaudžiai susijusi su korupcija, rašo „Foreign Policy“.
Laurence Cockcroftas, vienas iš su korupcija kovojančių organizacijų „Transparacy International“ įkūrėjų, teigia, kad aplinkos naikinimas prieštarauja įstatymui, tačiau išvengti įstatymo kumščio padeda korupcija.
Yra ir dar įdomesnis ryšys. Kai kurie mechanizmai, kuriais tarptautinė bendruomenė bando užkirsti kelią korupcijai, yra ypač pažeidžiami. Turtingos šalys leidžia šimtus milijardų dolerių fondams, kurie turėtų kompensuoti neturtingų šalių prisitaikymo prie pasaulinio atšilimo kainą.
Tačiau aplinkosaugos projektus pasiekia ne visi paaukoti pasiekia, tad tikėtina, kad dalis jų dingsta dėl korupcijos, teigia L. Cockcroftas.
„Jei korupcija įsivėlė į šiuos fondus tokiu mastu, kaip ji buvo įsivėlusi į ankstesnes paramos programas, - sako L. Cockcroftas. – Tai taptų didele kliūtimi bandant iki 2050 m. apriboti temperatūros augimą iki 2 laipsnių.“
L. Cockcroftas teigia, kad korupcija tampa pasaulio sistemos problema, o jos keliamus dabartinius iššūkius reikia spręsti greičiau nei bet kada.
Šios savaitės antraštės rodo, kad galbūt jis yra teisus.
Kinijos prezidentas Hu Dzintao šią savaitę prasidėjusiame Komunistų partijos suvažiavime teigė, kad korupcija gali būti „pražūtinga“ kapitalizmui, jei partijai nepavyks jos sustabdyti. Šių metų įvykiai parodė, kad net Kinijos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose korupcija yra vos ne kasdienė rutina.
O Rusijoje naujasis-senasis prezidentas Vladimiras Putinas ryžosi atleisti savo gynybos ministrą Anatolijų Serdiukovą todėl, kad pasigirdo kaltinimų, jog ministras pasinaudojo savo padėtimi, kad gautų pelno iš Rusijos prekybos ginklais. Tačiau prezidento veiksmai buvo selektyvūs. A. Serdiukovas prarado populiarumą armijoje, todėl jo korumpuota veikla buvo pasinaudota kaip pretekstu. Kremlius iki šiol ignoravo tiek aukštų Rusijos pareigūnų, tiek Rusijos ortodoksų bažnyčios korupcijos atvejus.
Tačiau milžiniški korupcijos skandalai neapsiriboja vien autoritarinėmis valstybėmis. Brazilijoje tuzinas pareigūnų iš buvusio prezidento Luizo Inacio Lula da Silvos administracijos buvo nuteisti dėl įsitraukimo į milžinišką balsų pirkimo schemą.
Indonezijoje nacionalinė Antikorupcijos komisija buvo įsitraukusi į epinį mūšį su korupcija garsėjančia policija.
Indijoje aktyvistai vėl pradėjo nacionalinio lygmens kovą su plataus masto papirkinėjimu, kuris stabdo ekonomikos augimą.
Netgi JAV yra problemų su lobizmu ir politikos finansais. Kai kurie JAV įstatymai techniškai įgalina kai kurias korupcijos praktikas.
L. Cockcroftas teigia, kad lengvų priemonių nuo korupcijos nėra. Pasak jo, didžiausius laimėjimus šioje kovoje pasiekė mažos vietos kaip Singapūras ar Honkongas, kur apsišvietę, bet nedemokratiški lyderiai sugebėjo įtvirtinti stiprias antikorupcines įstaigas bei įdiegti visuomenėje antikorupcines nuostatas. Tačiau tokia praktika nebūtinai pasiteisins didelėse ir netvarkoje skendinčiose vietose kaip Rusija ar Indonezija.
L. Cockcroftas viltį mato augančiame susirūpinime dėl globalinio atšilimo. Šaltojo karo metu nebuvo didelio noro rūpintis korupcija, nes komunistiniame pasaulyje ši tema buvo ignoruojama, o kitos šalys nenorėjo kištis į savo sąjungininkių prieš Sovietų Sąjungą vidinius reikalus. Tačiau pasaulio ekonomikos plėtra pastaruosius dvidešimt metų nebeleidžia ignoruoti kartu augančios korupcijos, kurią tampa vis sunkiau aptikti.
L. Cockcroftas giria G20 Antikorupcijos darbo grupę už tai, kad ji sugebėjo priimti pasaulinius kovos su korupcija standartus, ypač tokiose sudėtingose srityse kaip mokesčių rojai.
Galų gale, sako jis, antikorupcijos kampanijos turi būti orientuotos į kelias svarbiausias vietas. Visų pirma, vyriausybės ir paramos tiekėjai turi suprasti, kad daugelyje ekonomikų neformalus sektorius yra pagrindinis korupcijos variklis. Tad reikia iniciatyvų, kurios priverstų verslininkus išlįsti iš šešėlio.
Antra, kaip rodo JAV ir Indijos pavyzdžiai, iškreiptas politikos finansų reguliavimas gali turėti labai didelių žalingų efektų, nes politinės partijos yra linkusios apdovanoti savo mecenatus kontraktais ar įstatymais. L. Cockcroftas teigia, kad yra gyvybiškai svarbu didelėje dalyje pasaulio pripažinti ryšius tarp politikų ir organizuoto nusikalstamumo.
Tarptautinei bendruomenei taip pat reikia siekti stipraus pasaulinio tarptautinių korporacijų reguliavimo. L. Cockcroftas taip pat atsargiai giria Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Anti-papirkinėjimo konvenciją, tačiau jis pažymi, kad pastarasis „Wal-Mart“ skandalas Meksikoje, kur JAV įmonė buvo apkaltinta papirkusi tuzinus pareigūnų, kad greičiau gautų leidimą pradėti veiklą, rodo, kad iššūkis yra sunkiai įveikiamas.
Turbūt pačiu efektyviausiu būdu išlieka viešumas. Reporteriai visame pasaulyje dabar turi daugiau laisvės demaskuojant korupcijos atvejus. Socialinės medijos yra naujas būdas išryškinti korupcijos atvejus. O daugpartinės sistemos ir nevyriausybinių organizacijų iškilimas sukuria daugiau erdvės aktyvistams paviešinti esamas problemas.
„Kultūros nėra fiksuotos laike, - sako L. Cockcroftas. – Kultūros yra dinamiškos. Visose šalyse, kuriose korupcija yra endemiška, galima rasti žmonių, kurie su ja kovoja.“
