Justina žinia pasidalijo socialiniuose tinkluose.
„#Day44. Ir tai yra EPILOGAS.
Jokiu būdu nemenkindama visų jūsų sveikinimų ir lauktuvių, vis dėlto prisipažįstu, kad geriausią dovaną gimtadienio proga šiandien įteikė laboratorija. Pagaliau neigiamą užtvirtinamojo ir jau paskutino koronaviruso testo atsakymą. Šventiškai, tarytum neatsitiktinai, susiklostęs sutapimas šiame už adventą ar ramadaną ilgesniame kalendoriuje.
BUVO... Beliks kosmetinis organizme ligos paliktų duobių remontas. Ir dar daug ko BUS. Vieno – ir vėlgi, kaip BUVĘ ir kaip YRA, nekintamo bei nepalaužto, kitko – naujo, visiškai kitaip. Kažko visgi NEBĖRA. Kai ko niekad daugiau ir NEBEBUS. Dėl vienų dalykų – gerai, dėl kitų – deja...
BUVO 44 dienos lovos režimo, iš kurių, sudėjus visus įlipimus į ir iš greitosios pagalbos automobilio, lauke TĖRA praleistos maždaug 44 sekundės. Tad, nors tikroji olimpiada ir BUVO atšaukta, šioje – karantino bei distancijos – olimpiadoje galbūt ESU čempionė.
BUVO testavimai. Ne vienas, ne du ir ne trys. Taip, tomis sprindžio ilgio lazdelėmis, kurias pro šnerves lyg medvaržčius įsuka iki pat gerklės (kartais, rodės, ir iki smegenų). Taigi BUVO likimas, tiesiogine ir netiesiogine ta žodžio prasme “kybojęs” ant snarglių. To NEBEBUS, atsiėmiau jį į savo rankas.
BUVO karščiavimas, didesnis ar visai minimalus, tačiau BUVO nuolat. Apie tai nerašyčiau (nes blogybė iš visų kone menkiausia), bet rašau, kadangi jis vis dar YRA. Gal žinia pasieks iškeliavusį Covid-19, šis kreipsis į lost&found ir susirinks ką palikęs.
BUVO 49 kilogramai. Maniau ir, tiesą sakant, vyliausi, kad BUS prieaugis. Na, kaip daugumai, krosą bėgiojusiai aplink šaldytuvą. YRA 49. Netgi čiut mažiau. O juk nė link šaldytuvo pernelyg nejudėjau, bent jau Santarose jis pats „ateidavo“. Nepavydėkit – per koronaviruso keliamą pykinimą kilogramus išvėmiau.
BUVO ligoninėje ir linksmų nutikimų. Galiausiai, tik linksmi atmintyje ir BUS. Pavyzdžiui… Naujai pastatytas korpusas, žinoma, turi privalumų. Tačiau ir šiokių tokių trūkumų, pasirodo. Nes BUVAU pirmoji, praktiškai inspektavusi palatoje iki tol netikrintus įrenginius. Nežinau, ar leidžiama su kateteriais maudytis, bet maudytis vienok reikia… Tad sulaukusi nakties, apsivyniojau rankas celofaniniais maišeliais ir palindau po dušu. Vandens surinkimo grotelės grindyse įtaisytos visai ne nuolydyje, taigi iš dušinės išbridau, tiksliau – įbridau, į užpiltą palatą. Kviesti sanitares ar slaugytojas gėda. Juk kateteris… Juk naktis. Taip ir sėmiau vandenį vidutinio dydžio rankšluosčiu iki paryčių. Kaip grėbliu medžių lapus rudenį. Ir gręžiu, ir gręžiu… Kodėl čia tos adatos išlaksčiusios iš venos? – kitądien klausia lašelinę stačiusi slaugytoja. Tad tai YRA ale “review’sas”, įspėjimas tiems, kas ten (jeigu) prigultų.
BUVO šuo. Ah. Kol gulėjau ligoninėje, mano bulmastifei sprando srity lyg ant mielių išsipūtė duonos kepalo dydžio piktybinis auglys. Nenorėdami liūdinti, artimieji apie neišvengiamą galą – ne Brisiaus, o Gajos – slėpė, taigi telefoninis atsisveikinimas, fone girdint jau kasamą duobę, graudžiai netikėtas. Šunų mylėtojai bei augintojai supras šį tolygų šeimos nario netekčiai skausmą. Šuns NEBĖRA. Šio šuns NEBEBUS. YRA tik savigraužiška spėlionė, ar pastarąjį kartą, kuomet mudvi matėmės (neįtariant, kad kartas – paskutinis), BUVAU jai pakankamai dosni.
BUVOT jūs. BUVĘ išties artimi YRA dar artimesni. BUVĘ svetimi – iki šiol stebiuosi, kodėl taip globėjiškai besirūpinę – svetimais NEBĖRA. Jie dabar YRA netgi artimesni už tuos, kurie išties artimais NEBUVO. Aš labiausiai dėkinga ne už rūpestį ar dovanas. Aš dėkinga tiems, kam tapau kertine ir gyva priežastimi laikytis karantino. Keturi žmonės, kurie irgi BUVO svetimi, nepažįstami, bet itin aktyviai dalyvavę mano virtualiame gyvenime, svetimais visad ir BUS. Vienas įkyriai siūlėsi pagydyti seksu, antras grasino mane pagrobti, cituoju: “su visa korona”, trečias aiškino, kad manyje ne Covid-19, bet filmuotų mumijų sukelta kerštinga liga, o ketvirtas tardė, kiek eurų man moka PSO už valią sveikintis iš pacientus atstovaujančios stovyklos ir informuoti (anot jo, dezinformuoti, nes virusas neva neegzistuoja) visuomenę kai kuriais rytais per radijo žinias, kai kuriais vakarais – per TV žinias.
BUVO ilgesys. Dar labiau YRA. Tad pirmiausia, ką netrukus padarysiu – it voras, tupėjęs aukštoj palėpėj, nuo kur matyti tik tolimas horizontas, laiptais nuroposiu į mažiau abstraktų pasaulį: su iš arti regimomis fizionomijomis, automobiliais, skrudinama kava ir vitrinomis. Nusileisiu į savo šių dienų ir į savo vaikystės – Vokiečių – gatvę. Bent dešimt minučių tiesiog pastovėsiu taip pėdomis įsispaudusi į asfaltą, kaip turbūt neįspaudžiau per visą gyvenimą. Ir kai TU žingsniuosi artyn manęs, neišsigąsk, tai – laimės ašaros.
Kadangi „MUA“ dar YRA nei legalus, nei per kaukę įgalus, siunčiu ne ką mažesnės meilės ir dėkingumo raukšlelėmis amžiams pažymėtą „MIRKT“, – rašė ji.
Kiek anksčiau laidos „Prieš srovę“ vedėja Audrė Kudabienė kalbino koronavirusu sergančią Justiną Ragauskaitę, kuri tuo metu gulėjo Santaros klinikų infekcinių ligų centre. Vėliau Justina buvo išleista gydytis namo. Ji įsitikinusi, kad kovoje su koronavirusu žmonijai gali padėti tik vienintelis „vaistas“ – saviizoliacija, o apie viską, ką patyrė ir ką išgyvena dabar, Justina atvirai papasakojo laidos „Prieš srovę“ vedėjai Audrei Kudabienei.
Ar gali papasakoti pačią pradžią trumpai? Tu buvai Prancūzijoje, o vėliau iš Prancūzijos keliavai į Ispaniją, taip?
Atvirkščiai. Aš vykau į Ispaniją, ten pabuvau penkias dienas ir tada perskridau tiesiai į Prancūziją, be grįžimo namo. Prancūzijoje prabuvau šešias dienas. Tai iš viso kelionėje prabuvau vienuolika dienų. Tuo metu šios šalys dar nebuvo karštieji taškai. Ispanijoje baisusis protrūkis, kuris tęsiasi iki šiol, prasidėjo man parskrendant į Lietuvą.
Ispanijoje aš buvau nuo kovo 3-ios iki kovo 8-tos dienos. Per tą laiką niekas nei vienu žodžiu apie tai nebuvo užsiminęs. Aš su tuo nesusidūriau. Mes visi kaip įprastai sveikinomės spausdami rankas, nemačiau žmonių su kaukėmis, Barselonos gatvės buvo pilnos ir vietinių, ir turistų. Prancūzijoje pirmas dienas irgi nebuvo jokios panikos ir įtampos, bet jau paskutines dienas aš labiau leidau postprodukcijos kompanijoje, montažinėje. Tai jie jau turėjo pasidėję dezinfekcinį skystį ir susirinkę mes dezinfekuodavome rankas. Tai tik tai tiek. Po to labai greitai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Jau man grįžus ten viskas prasidėjo. Aš manau, kad greičiausiai užsikrėčiau Ispanijoje, nors negali žinoti. Susisiekiau su visais žmonėmis, su kuriais kontaktavau, jų buvo labai daug. Iš jų serga du žmonės ir abu Prancūzijoje. Jie serga lengvai.
Visą pokalbį galite pamatyti čia:
Kaip jauteisi sužinojusi, kad esi išleidžiama gydytis namo?
Aš sėdėjau ant lovos krašto apsirengusi ir tarsi tokį spaudimą dariau gydytojams, kad patekčiau tarp tų, kurie išleidžiami namo gydytis, persirgti jau taip iki galo. Labai laukiau to momento, kai atsidarys durys ir pasakys „Justina“. Taip ir buvo, net užfiksavau tą momentą. Bet kas keisčiausia, kai pradėjau eiti koridoriais ir išėjau į lauką į specialiai paruoštą transporto priemonę, kuri mane parvežė namo, apsipyliau ašaromis. Atrodo, kad taip norėjau išeiti, bet toks graudulys užėjo.
O kas nutiko, Justina? Čia iš baimės, nerimo?
Ne. Labiau du dalykai. Pirmas yra tas, kad per vienuolika dienų labai prisirišau prie gydytojų. Jie tapo kažkokia savotiška šeima. Tiesą sakant, aš juk net nežinau, kaip jie atrodo, nes jie užsimaskavę. Tai juos pradėjau skirti pagal balsą arba pagal elgesio manieras. Pavyzdžiui, yra viena griežtesnė, kitos dvi visąlaik pajuokauja, yra viena, kuri visąlaik rytais stengdavosi manęs nepažadinti, kai darydavo visus tyrimus. Visi tyrimai prasidėdavo šeštą ryto – jie matuodavo temperatūrą, pulsą. Kiti ateina, šviesą įjungia, labas rytas sako, tave prikelia ir visas procedūras daro, o viena buvo, kuri labai stengdavosi manęs neprikelti. Tai labai juokinga, kai taip tyliai prisliūkina, atsargiai viską kiša. Tai vat aš kažkaip pajaučiau, kad visai jų pasiilgsiu. Tai pirmas momentas dėl gydytojų, o antras tas, kad užėjo bejėgiškumo jausmas, ypač kai ėjau ir mačiau pastatytą visą tą palapinių miestą, kuris, matyt, yra pasiruošimas blogiausiam. Atrodė tarsi gydytojus ir visą personalą, kurį labai pamėgau, palieku vienus tarsi kažkokiame kare, nors žinau, kad niekaip negaliu jiems padėti. Bet pasidarė labai gaila.
Ar šaldytuvas dabar yra geriausias Justinos draugas? To paklausta moteris nusijuokė. Išties, ji iš namų negali išeiti nė žingsnio ir todėl šaldytuvas tapo gana svarbus. Bet dar svarbiau yra tai, kad parvežta iš ligoninės gydytis namuose šaldytuvą ji rado pilnutėlį jos mėgstamiausio maisto. Tai su didžiausia meile ir rūpesčiu padarė jos bičiuliai ir artimieji.
Justina sako, kad netiesa manyti, kad nėra vaistų nuo šios koronaviruso pandemijos. Pasak jos, pagrindinis vaistas yra saviizoliacija – tik tai esą gali išgelbėti jus ir jūsų artimuosius.
Kodėl saviizoliacija yra svarbu?
Aš dabar negalėčiau sau atleisti, jeigu būčiau prasinešusi per gatves, parduotuves, kavines. Tiesą sakant, mano atveju yra netgi taip, kad jeigu aš būčiau sugalvojusi aplankyti tėvus, tai šiandien aš tikrai savo tėvą laidočiau. Su visomis jo lėtinėmis ligomis šiandien aš jo tikrai neturėčiau. Todėl dar kartą visiems žmonėms sakau – jeigu jums nusispjauti ant jūsų pačių, tai pagalvokite apie kitus, nes aš nežinočiau, kaip pažiūrėti į akis ir toliau su tuo gyventi.
VISĄ LAIDĄ PAMATYKITE ČIA:
