Kasmet patiria nuostolių
Žvejys Arūnas jau kelis dešimtmečius nekeičia gyvenamosios vietos. Jis taip pat sunkiai įsivaizduoja savo dieną be žvejybos. Anksčiau tai buvo jo pomėgis, aistra, dabar tai yra penkiasdešimtmečio vyro pagrindinis pajamų šaltinis. Arūnas žvejoja, apdoroja ir pardavinėja žuvis. Tiesa, ne visada taip sėkmingai, kaip norėtųsi – koją kiša kormoranai.
„Jie sudoroja tris kilogramus žuvų, kai puola, tai net nespėji susigaudyti, pyk nepykęs, kas nuo to pasikeis, jie yra mūsų priešai“, – pasipiktinimo kormoranais neslėpė žvejys.
Vyras buvo atviras: gal nebūtų taip apmaudu, jeigu žvejyba būtų tiesiog laisvalaikis ir nereikėtų skaičiuoti nuostolių. Žvejys minėjo, kad įvardinti tikslią sumą, kurią jis praranda, nėra lengva – ji svyruoja nuo keliu šimtų iki tūkstančio litų.
Kormoranų lizdai (nuotr. Balsas.lt)
„Puikiai žinome būdus, kaip juos išvaikyti, vienas iš paprastesnių – paleisti balionus, kurie sprogę išgąsdintų ant kiaušinių tūpiančius kormoranus. Tada kiaušinėliai atšąla ir iš jų neišsirita tie parazitai, nepykit, bet kitaip negaliu jų pavadinti, čia tarsi kova su vėjo malūnais“, – kalbėjo Arūnas. Jis žino ir daugiau kormoranų gąsdinimo ar naikinimo būdų, tačiau, kaip tvirtino Balsas.lt portalui, to nedaro.
„Netoli kormoranų kolonijos yra erelių, tad turime juos saugoti, vat prieš juos nieko neturiu“, – guodėsi žvejys.
Anksčiau galėjo uogauti
Kitas kormoranų kolonijos trūkumas, pasak gyventojų, yra aitrus kvapas. Jis nuolat tvyro, tačiau lyjant dar labiau jaučiamas. Juodkrantės gyventoja Marija Linauskienė tikino: kad ir kaip sunku patikėti, tačiau ten anksčiau buvo uogų pilna giria.
„Su vaikais visada traukdavome ten uogauti, matytumėte, kokių mėlynių rasdavome, kokio skanumo ir gausumo, pasaka“, – patirtimi dalijosi M. Linauskienė. Tą girią, pilną mėlynių ir gervuogių, pakeitė kormoranų kolonija.
Ją gali pamatyti kiekvienas, nes čia įrengta speciali apžiūros aikštelė. Atvykę išvysta lizdus sukančius paukščius, taip pat susipažįsta su kormoranų istorija, fotografuojasi. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos gamtos skyriaus vedėjo Gedimino Gražulevičiaus teigimu, būtent kormoranų koliniją turistai lanko kur kas dažniau negu kitas Juodrantėje, Nidoje esančias vietoves.
„Įtakos turi tai, kad patogu sustoti automobiliams, tačiau ir visa jų istorija ar net ore tvyrantis kvapas jiems yra įdomus“, – lankymo priežastis įvardino vedėjas.
Kormoranų apžvalgos aikštelė (nuotr. Balsas.lt)
Užsieniečiams nesuprantamas lietuvių požiūris
Užsienietis Klarkas Volsonas visas vasaras leidžia Juodkrantėje, jis čia įsigijo namą, taip pat su bičiuliais žvejoja. Atvykusius draugus būtinai nuveža į kormoranų kolonijos apžvalgos aikštelę, papasakoja jų istorija. Vyras minėjo, kad sunkiai įsivaizduoja savo dieną be žvejybos, tačiau nė akimirkos nepagalvojo, kad reiktų naikinti kormoranus.
„Kaip lietuviai taip gali galvoti, juk pirmiausia yra gamta, o tik po to žmonės. Mes turime ją saugoti, globoti gyvūnus, paukščius. Kormoranų naikinimas man yra tas pats, kaip miškų deginimas“, – kalbėjo užsienietis.
Panašios nuomonės buvo ir G. Gražulevičius. Vedėjas minėjo, kad žvejai perlenkia lazdą: pirmiausia, per dieną kormoranas sulesa ne tris kilogramus, o tris šimtus gramų, kitas dalykas, tas kvapas nėra toks aitrus, kaip jį apibūdina vietos gyventojai.
„Žuvimis minta ir tokie paukščiai, kaip kragas, dančiasnapis, o lietuviai linkę kaltinti būtent kormoranus“, – teigė G. Gražulevičius. Vyras guodėsi, kad dar prieš savaitę šalia kormoranų gyvenvietės rado maždaug trisdešimt nušautų kormoranų.
Vedėjas įsitikinęs: gyventi visiems būtų kur kas paprasčiau, jeigu žmonės nustotų skųsti, kaltinti ir daugiau dirbtų.
Reguliuojama kormoranų populiacija
G. Gražulevičius informavo, kad kormoranams kasmet Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija skiria 50 tūkst. litų. Suma yra nustatyta ir nesikeičia jau penkerius metus. Minėti pinigai išleidžiami jų populiacijos reguliavimui, taip pat gausumo nustatymui.
„Skaičiuojami lizdai, tuo rūpinasi žmonės, turintys alpinizmo pažymėjimus. Populiacija reguliuojama kasmet, dažniausiai paleidžiami fejerverkai, kurie išbaido paukščius, jie palieka lizdus su kiaušiniais, iš kurių nebeišsirita jaunikliai“, – portalui pasakojo gamtos skyriaus vedėjas.
Populiacijos reguliavimu rūpinasi bendrovė „Gamtos namai“. G. Gražulevičiaus teigimu, jos atstovai turi gerą komandą bei priemones. Dažniausiai procedūros atliekamos balandžio pabaigoje arba gegužės pirmomis dienomis. Būtina sąlyga – populiacijos reguliavimą reikia atlikti paukščių perėjimo metu.
„Apie 50 procentų jauniklių neišsirita, tačiau nereikia būti naiviems. Išbaidyti kormoranai klajoja ir apsistoja kitose vietose, kur apsigyvena“ , – teigė vedėjas.
Kormoranų kolonijos apžvalgos aikštelė (nuotr. Balsas.lt)
Lietuvoje yra šešios kormoranų kolonijos, pati didžiausia – Juodkrantėje. Kitos įsikūrusios Kauno marių, Elektrėnų marių, Drukšių ežero pakrantėse.
Informacija apie kormoranus: plinta visoje Lietuvoje. Kolonijas sudaro prie didelių, žuvingų vandens telkinių. Lizdus suka brandžiuose ir perbrendusiuose medžiuose.
Kormoranų išmatos turi daug azotinių medžiagų ir kitų toksiškų junginių, kurie su lietaus vandenių įplauti į dirvą nudegina medžių šaknis. Brandžioje pušyje įsikūrus kormoranams medis nudžiūna per 2–5 metus.
Kiek mažesnis už žąsį, juodas su baltais skruostais ir kaklu paukštis. Ant blauzdų turi baltą dėmę. Snapas pilkai gelsvas. Kojos juodos. Kiaušiniai pilkšvi su melsvu atspalviu. Tik ką išsiritę jaunikliai margi, juosvai rudi, praregi po 5 dienų, po savaitės apauga tamsiai rudais, kartais beveik juodais pūkais. Snapas iš pradžių rausvas, laikui bėgant patamsėja. Suaugęs paukštis sveria 2,3–3,6 kg. Patelės mažesnės už patinus.
Baidyti didžiuosius kormoranus nuo lizdų jų kolonijose, esančiose žuvininkystės tvenkiniuose, ar vykdyti kitas jų gausos reguliavimo priemones laikotarpiu, kai draudžiama jų medžioklė, leidžiama, tik gavus Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos leidimą.
Naudota informacija: V. Logminas, V. Nedzinskas, E. Drobelis. ir kt. Lietuvos fauna: paukščiai. Vilnius, 1990.
