Janina VANSAUSKIENĖ
Senosios koplyčios – mažosios architektūros paminklai. Vieni jų rymo kapinėse, kiti – traukia akį pakelėse. Koplyčių atsiradimo istorijos skirtingos, tačiau beveik visoms buvo lemta sakralinė paskirtis. „Šiaulių kraštas“ kviečia pakeliauti kartu ir praskleisti užmarštin grimztančias Pakruojo rajono koplyčių istorijas.
Kelionė – išilgai rajono
Kelionę pradėjome lydimi Pakruojo rajono savivaldybės Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausios muziejininkės Valentinos Alekseriūnaitės.
Maršrutą pasirinkome nuo Žeimelio. Linkuvą pasiekėme per Gedučius, Guostagalį, Šikšnius. Iš Pakruojo sukome keliu Pakruojis– Smilgiai ir kelionę baigėme Rozalime, prie koplyčios šalia pušyno senosiose miestelio kapinėse.
Pervažiavę beveik visą rajoną iš šiaurinės jo dalies į pietinę, nukakome apie šimtą kilometrų. Nors kelias netolimas, bet atokvėpis patirtiems įspūdžiams apmąstyti neseniai įrengtoje Rozalimo pušyno poilsiavietėje – tikra atgaiva.
Koplyčia – žmoną mylėjusiam dvarininkui
Žeimelyje sukame Bauskės gatvele ir pravažiavę katalikų bažnyčią bei tiltą per Beržtalio upelį gatvės dešinėje pasiekiame evangelikų liuteronų kapines. Įėjus pro kuklius metalinius vartelius didžiulių medžių lapija tarsi atskiria nuo aplinkinio pasaulio.
Čia dar nepasidarbavo kapinių medžių naikintojai, bet metalo vagių pėdsakai kraupūs.
Šis sakralinis statinys nėra įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą. Virš koplyčios durų ryškiai išrašyta data „1837“. Tai metai, kuriais buvo pastatyta koplyčia mirus Glebavo dvarininkui Peteriui Petrauskui.
Žeimeliečiai mena prie koplyčios buvus varpą, tačiau prieš kelis dešimtmečius jis buvo pavogtas dėl brangaus metalo. Koks šiandien jo likimas, nors vagis buvęs išaiškintas ir varpas surastas?
Muziejininkė pasakoja istoriją, kodėl ši koplyčia, skirta dvarininko P. Petrausko atminimui, čia atsirado.
„Pasakojama, kad dvarininkas latvis P. Petrauskas labai mylėjo savo žmoną. Jis pats buvo protestantas, o žmona Sholastika – katalikė. Iš pagarbos mylimos žmonos tikėjimui, dvarininkas Žeimelyje 1826 metais pastatė katalikų bažnyčią“, – pasakoja gidė V. Alekseriūnaitė.
O senieji vietos gyventojai šiai istorijai turi pabaigą. Sako, kad mirus Glebavo dvarininkui, žmona mylimam vyrui atminti koplyčią pastatė jo išpažintos religijos bendruomenės kapinėse.
Beje, buvojant Žeimelyje neaplankyti miestelio centre vienoje iš karčiamų esančio muziejaus būtų tas pat, kaip būti Romoje ir nenukakti į Vatikaną. Šio muziejaus eksponatai ir muziejininkas Pranas Razgus gali mielai atskleisti ir daugiau su šiuo kraštu susijusių įdomių istorijos faktų.
Aštuoniakampis – mįslė ir istorikams
Grįžtant ta pačia gatve į miestelio centrą, vos pervažiavus tiltą per Beržtalį, kairiajame jo krante ant aukštesnės vietos stovi keistas mūrinis aštuoniakampis statinys.
Tarybiniais laikais jis buvo paverstas kuro saugykla, pritaikytas kitokiai ūkio paskirčiai. Tačiau tikrosios jo paskirties nebuvo iki galo įminęs ir to laikmečio žymusis Žiemgalos tyrinėtojas Jonas Šliavas.
Anot muziejininko P. Razgaus, aštuoniakampio mūrinio statinio paskirtis galėjo būti ne vienareikšmė. Manoma, kad jis statytas Augusto II valdymo laikais, kai vyko Šiaurės karas su švedais – apie 1700–1721 metus. Aštuoniakampis galėjęs būti ir sakralinės, ir karinės paskirties.
Išlikę užrašyti senųjų miestelio gyventojų pasakojimai liudija, kad per Žeimelį 1812 metais pražygiavo Napoleono kariuomenės dešimtasis pulkas. Praeito amžiaus viduryje aštuoniakampyje, vietinių vadintoje „švedų koplyčia“, buvo aptikti palaidotųjų palaikai.
Praėjusio amžiaus pabaigoje šiame statinyje buvo sandėliuojamas kuras. Dabar statinys vietos seniūnijos pastangomis yra užkonservuotas – apsaugotas nuo lietaus, ardančio sienas.
Išgijo įvykdęs pranašystę
Iš Žeimelio pasukame pasienio ruožu Gedučių link. Šio kaimo sankryžoje kelio ženklas rodo, kad iki Linkuvos – 18 kilometrų. Važiuojame. Gedučius vertėtų pravažiuoti neskubant, nes kaip tik yra proga dešinėje prie sankryžos pamatyti dar tebestovintį pasaulinio garso mokslininko ir išradėjo Teodoro Grothuso dvaro namą baudžiauninkams.
Jame keistuoliu laikytas dvarininkas tyrinėjo elektrolizės, fotochemijos dėsnius. Pasakojama, kad vėliau šiame name ir gyveno. Mokslui ir išradimams paskyręs gyvenimą pirmasis Lietuvoje fizikochemikas ir geologas nusižudė 1822 metais.
Nesukdami iš šio kelio pasiekiame Šikšnius – kaimą Linkuvos seniūnijoje. Iš tolo kaimo viduryje, kairėje kelio pusėje pastebimas aukštas baltas statinys.
Rajono muziejininkė A. Alekseriūnaitė sako, kad apie koplytėlės statybos metus nėra žinoma. Dokumentuose esą užfiksuota, kad ji buvusi restauruota 1904 metais ir 1998-aisias. Tai bene didžiausia ir įspūdingiausia pakelės koplyčia Pakruojo rajone. Ji įdomi ir savo architektūra – yra trikampio (kirstais kampais) formos.
Jos pirmojo „aukšto“ nišoje – ornamentuotas metalinis kryžius, o antrojo – Marijos, sudėjusios rankas maldai ir nukreipusios žvilgsį į dangų, skulptūra.
„Pasakojama, kad sunkiai sirgdamas Linkavičių dvarininkas Karpis, susapnavo keistą sapną: jis pasveiksiąs, jei pastatysiąs koplyčią,“ – žmonių perduotą koplyčios atsiradimo istoriją primena rajono muziejininkė.
Kokia liga sirgo didikas, niekas nežino, bet žmonės pasakoja, kad pastatęs šią koplyčią dvarininkas pasveiko.
Parke – Karpių giminės koplyčia
Nuo Šikšnių pavažiavus apie tris kilometrus – nežymus keliukas į dešinę, veda link medžiais apaugusios kalvelės. Čia buvęs įspūdingas Dovydiškio dvaro parkas.
Tik įvažiavus į parką, dešinėje keliuko pusėje – medžiais apaugusi akmeninė koplyčia. Prašalaičiui – jokio ženklo, kad čia – sakralinis statinys, kas ir kada jį statė.
A. Alekseriūnaitė prisimena šviesaus atminimo Linkuvos mokytojos Felimonijos Mielienės kraštotyros medžiagą, kurioje randama duomenų ir apie ši dvarą bei koplyčią.
Mokytoja rašė, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Dovydiškio dvarą, kaip daugelį kitų šiame krašte, valdė dvarininkas Karpis. Jis ir pastatęs šią koplyčią. Joje buvęs altorius, prieš Jonines suvažiuodavę daug svečių iš Latvijos, koplytėlėje buvo meldžiamasi. Už jos buvusios kapinaitės.
Po antrojo pasaulinio karo dvaro statiniai buvo suniokoti čia įkurtų įstaigų. Koplytėlės viduje buvusios sakralinės vertybės sunaikintos, joje įkurtas degalų sandėlis, nuo stogo numuštas kryžius.
Dabar dvarvietė priklauso verslininkui, kuris palengvėle valo parką ir prieigas prie jame esančių įspūdingų vandens telkinių.
Linkuvos koplyčia – viena seniausių
Važiuojant per Linkuvą, verta pasidairyti po jos architektūriniu pasididžiavimu laikomą bažnyčios ir Karmelitų vienuolyno (vienuolija funduota 1634 metais Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus) kompleksą. Jo istorija glaudžiai siejasi su miesto kapinėse ant pačios aukščiausios vietos stovinčia medine koplyčia.
Bažnytiniuose žinynuose pirmosios kapinių koplyčios data nurodoma 1665 metai. Po daugiau kaip šimto metų (1799) pastatoma nauja medinė koplyčia su gonkais dengtu stogu, o 1826 metų vizitacijoje nurodoma, kad kapinėse pastatyta tašytų rąstų koplyčia, dengta šiaudais, „viršus aplietas kalkėmis vienuolyno lėšomis“.
Šiame bažnytiniame dokumente ir vėlesniuose nurodoma, kad koplyčioje vykdavo pamaldos per Vėlines ir Kryžiaus dienomis, o kažkurį laiką iki 1945-ųjų čia vykdavusios ir Sekminių pamaldos.
Ši koplyčia ypatinga tuo, kad per šimtmečius nors ir ne kartą perstatoma, išlaikė liaudiškos architektūros stilių, kuklias formas ir altorių viduje.
Sakralinis statinys tapo sadėliuku
Nuo legendomis apipinto Linkuvos kalvagūbrio leidžiamės keliu link Pakruojo. Jame – vienintelė koplyčia, senosiose miesto kapinėse. Statinys nėra įtrauktas į kultūros paveldo vertybių sąrašą. Kaip Dovydiškio dvaro koplyčia (priskiriama prie likusių dvaro sodybos statinių) ar esanti Žeimelio evangelikų liuteronų kapinėse.
Ant šios koplyčios kažkada baltai tinkuotos sienos išryškinta data: „1850“. Pro užrakintų durų plyšį aiškiai matyti, kad čia – jau seniai nėra šventa vieta: kabo kapų prižiūrėtojų drabužiai, šluotos, kastuvai, kibirai, dar kažkokie kapo duobėms kasti reikmenys guli šalia koplyčios.
Pakruojietis mokytojas ir kraštotyrininkas Zenonas Gegeckas sako menantis, kad pokariu, ši koplytėlė veikė, ji priklausė latvių bendruomenei. Mokytojo žodžiais gal prieš penkiolika metų buvo pavogtas koplytėlės varpas.
Legenda apie Marijos pėdą
Iš Pakruojo važiuojame link Panevėžio, keliu Pakruojis–Smilgiai. Už dešimties kilometrų – Rozalimo miestelis, prigludęs prie gražaus pušyno.
Į jį remiasi ir miestelio kapinės su medine legendomis apipinta koplyčia, statyta apie 1799–1803 metus.
Miestelio atsiradimo istorija, kaip ir šioji koplyčia apipinta legendomis. Vieni žmonės pasakoja, kad šią koplyčią statant į pamatą buvusi įmūryta Marijos pėda, akmenskaldžio išimta iš stebuklingu laikomo didžiulio Zigmantiškių akmens. Mat dabar ant jo Marijos pėdos nėra, – tik stačiakampio formos duobutė.
Kiti Rozalimo senbuviai tiki, kad iškalta iš akmens Marijos pėda esanti po vienu iš Rozalimo Šv. Mergelės Marijos vardo bažnyčios altoriumi.
Kaip yra iš tiesų, galima spėlioti, tikėti ir netikėti. Bet čia baigiant kelionę tam tinkamiausia vieta apmąstymams – šalia esantis pušynas ir jame neseniai įrengta poilsiavietė. O jei kiek atsipūtę pasuktumėte pušyno takais, informacinės rodyklės nuvestų ir prie legendinio Marijos pėdos akmens.
Prie šio akmens nuo senų laikų eidavo melstis žmonės, prašyti Mergelės Marijos malonių, išgijimo ligoniams ir stiprybės, kad žmogaus gyvenimo kelionė būtų laiminga.
