2007 metų gruodį Rusija oficialiai suspendavo sutarties dėl konvencinių ginkluotųjų pajėgų dislokavimo Europoje vykdymą (ji bus pasirašyta 1990 metais ir papildyta 1999-aisiais). Šis suspendavimas, kaip rašo analitikas Vladimiras Socoras, galutinai nužudė sutartį, kurią Rusija ir taip ne kartą buvo pažeidusi.
Paakinta Vakarų nuolankumo šių pažeidimų atžvilgiu, Maskva tikisi, kad šis suspendavimas padės paspausti NATO bei aljanso sąjungininkes, kad šios paklustų Rusijos reikalavimams: ratifikuoti 1999 metais papildytą sutarties variantą; sutikti su nuolatiniais Rusijos vykdomais sutarties pažeidimais išbraukiant juos iš darbotvarkės; ir, kas svarbiausia, pradėti derybas dėl galimų NATO pajėgų dislokavimo trijose Baltijos valstybėse ribojimo (Baltijos šalys nebuvo sutarties dėl konvencinių pajėgų dislokavimo Europoje signatarės). Rusija siekia perrašyti sutarties branduolį eliminuojant apribojimus Rusijos karinių pajėgų dislokavimui šiaurinėse ir pietinėse sutarties teritorijose.
Jei Rusijos įvykdytas sutarties suspendavimas praktiškai ją nužudė, tai Maskvos invazija į Gruziją tą sutartį galutinai palaidojo. Bet kokios naujos ateities derybos gali baigtis naujo konvencinių pajėgų Europoje kontrolės mechanizmo sukūrimu, tačiau dabar galiojanti sutartis yra sulaužyta ir tai akivaizdžiai matosi Gruzijoje. Invaziją vykdžiusios Rusijos pajėgos ilgus metus bazavosi netoli Gruzijos sienos ir taip akivaizdžiai pažeidė konvencinių pajėgų dislokavimo Europoje sutartį. Tokiems pažeidimams savo tylėjimu nebyliai pritarė ir Vakarai.
Sutarties naikinimas tęsėsi ilgai. Per dešimtajame dešimtmetyje vykusį karinį konfliktą Čečėnijoje Rusijai buvo suteikta išimtis iš sutarties ir Maskva neribotai galėjo dislokuoti savo karius Šiaurės Kaukaze. Rusija, esą siekdama kovoti su terorizmu, sukoncentravo masyvias konvencines pajėgas tame regione. Toks pateisinimas, jei jis apskritai turėjo kokią nors prasmę, ėmė nebegalioti jau po kelerių metų; tačiau masyvios rusų pajėgos regione išliko. Reikia paminėti vien Šiaurės Osetijoje dislokuotą 58 armiją. Būtent šios pajėgos tapo smogiamosios per rugpjūčio invaziją į Gruziją ir tebevykdo tolimesnę Gruzijos teritorijos okupaciją.
Sutarties dėl konvencinių pajėgų dislokavimo Europoje peržiūros, vykusios Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos rėmuose, nuolat ignoravo šią masyvią Rusijos pajėgų koncentraciją regione ir tos koncentracijos keliamą pavojų Pietų Kaukazo valstybėms. NATO ir JAV tiesiog nusigręžė nuo šios problemos. Galiausiai tarptautinis nesugebėjimas garantuoti sutarties vykdymo padarė Rusijos invaziją į Gruziją praktišku Kremliaus pasirinkimu.
Rusijos pajėgos dabar kuria nuolatines bazes Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Rusijos vyriausybė jau nebesivargina ieškoti naujų pasiteisinimų, dėl ko laužoma sutartis dėl konvencinių pajėgų dislokavimo Europoje. Tiek Rusijos prezidentas, tiek žemesni pareigūnai aiškina, kad karių dislokavimas dabar tėra dvišalis Rusijos ir Pietų Osetijos ar Abchazijos reikalas. Priminsime, kad Rusija pripažino šių separatistinių respublikų nepriklausomybę. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas skelbia, kad Kremlius su separatistinėmis respublikomis pasirašys abipusės pagalbos sutartis.
Rusijos generalinis štabas sprendžia, kiek sunkiosios ginkluotės turi būti dislokuota tose bazėse. Pietų Osetijoje veikiausiai įsikurs 3,7 tūkst. karių, dar tiek pat įsikurs Abchazijoje. Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas teigia, kad bazės pilnai veikti pradės jau 2009 metais.
Abchazijos „užsienio reikalų ministras“ Sergejus Šamba patvirtino prielaidą, kad Gudautos bazę rusai naudos kaip savo pagrindinę bazę Abchazijoje. Be to, rusai naudosis ir buvusia sovietine jūrų laivyno baze Očamčire. Rusai tobulins abi šias bazes. Be jų lokalinės vertės rusai bazes naudos ir kaip strateginį turtą: Očamčiro bazė vertinga dėl gilaus uosto, kuris yra apsaugotoje įlankoje, o Gudauta turi oro uostą, kuriame galima laikyti strateginius bombonešius. Savo komentaruose rusai visiškai neužsimena apie sutartį dėl konvencinių pajėgų dislokavimo Europoje, apribojimų karių skaičiui, sunkiajai ginkluotei ir pan.
Gudautos bazės pavyzdys yra itin daug pasakantis. Pagal 1999 metų sutartį Rusija buvo įpareigota iki 2001metų liepos pasitraukti iš šios bazės. Tačiau Rusija toliau laikė bazėje savo karius, tiesa, kiek mažesnį dalinį, ir melagingai aiškino, kad bazė uždaryta. Pagal sutartį mandatą turintiems inspektoriams buvo kliudoma patekti į bazę, o vadinamieji „taikdariai“ aktyviai veikė Abchazijoje. Rusijos pasitraukimas iš bazės būtų panaikinęs kliūtis sutarties ratifikavimui, ko Maskva aktyviai ir siekė. Be to, taip būtų pamaloninta Vokietijos užsienio reikalų ministerija, kuri pastaraisiais metais per ESBO konferencijas girdavo Rusijos „taikdarių“ veiklą Gruzijoje ir Moldovoje.
Be to, sutartis dėl konvencinių pajėgų dislokavimo Europoje jau seniai tapo negaliojanti ir Padniestrėje, ir Armėnijos kontroliuojamose Azerbaidžano teritorijose. Visose šiose teritorijose okupacinės pajėgos sukaupė didelius sunkiosios ginkluotės arsenalus ir taip pažeidė sutartį bei trukdė inspektorių darbui. Šios 4 teritorijos ilgą laiką liko nepasiekiamos tarptautinei patikrai. ESBO (sutarties prižiūrėtoja) ir dauguma Vakarų vyriausybių tiesiog nusišalino nuo šios situacijos. Buvo pareikšta, kad tie arsenalai nepatenka į į sutarties ribojamos ginkluotės sąrašą, ir praktiškai pašalino šį klausimą iš diskusijų su Rusija dėl sutarties ratifikavimo.
