Daugelis esame girdėję ir skaitę apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ir kančią, bet kadangi žurnalistai nei fotografai įvykiuose nedalyvavo, todėl lieka plati erdvė jų vaizduotei ir interpretacijoms. Po kontroversiškojo filmo “Kristaus kančia” išankstinės premjeros Lietuvoje, vykusios kovo 25 d., Jūratė Terleckaitė kalbino joje dalyvavusius įvairių religinių konfesijų atstovus.
Holivudo aktorius ir režisierius Melas Gibsonas, išstudijavęs Šv. Raštą, konsultuojamas religijotyrininkų, istorikų, dvasininkų, sukūrė epą “Kristaus kančia”, kuriame pateikia savąją Kristaus paskutinių gyvenimo žemėje valandų versiją. Filmas sukėlė prieštaringų jausmų ir vertinimų audrą, protestus, reikalavimus uždrausti jį dėl antisemitizmo. Popiežius Jonas Paulius II viešai palaimino filmą ir pasiūlė jį įrašyti į tikintiems rekomenduotinų kino juostų sąrašą.
Marijos Dangun Ėmimo kongregacijos vienuolė Danguolė Gervytė:
Ar jums paveikus šis filmas?
Filmas - labai žiaurus, žiaurios scenos net nustelbia tai, kas galėtų būti Evangelijos žinia. Po kelių dienų reikėtų patikrinti, ar jis skelbia žinią apie Jėzų, Išganytoją, ar palieka žiūrovo atmintyje tiktai siaubo, kraujo vaizdus, daugsyk matytus Vakarų koviniuose filmuose. Ko gero, man žiaurumo scenos užgožė Kristų.
Ar filmas jums priimtinas ir reikalingas?
Tai yra vienas iš daugelio meno kūrinių. Bet aš abejoju, ar jis vertintinas kaip Evangelijos pasakojimas. Turbūt netikintieji jį vertins kaip siaubo filmą.
Jaunimui skirto leidinio “Lux” vyriausioji redaktorė Ieva Urbonaitė:
Filmas patiko. Jį rekomenduočiau pasižiūrėti moterims, kurios tarp krūtų nešioja gražius kryželius, arba “krutiems” vaikinams, kurie mašinose prie veidrodėlių prisitvirtina rožančius arba didžiulius kryžius. Filmas man dar kartą, ypač prieš Velykas, padeda suprasti, kas yra kančia ir kad Kristus, kaip įprasta vaizduoti, nėra vien tik Dievo Sūnus rausvais žandukais, apsuptas baltų lelijų, kad kančia yra kančia, o ne tik žodis. Kiekviena Kristaus gyvenimo istorijos interpretacija jau savaime įdomi, aš kiekvieną jų pasižiūrėčiau.
Vilniaus liuteronų bažnyčios kunigas Mindaugas Sabutis:
Ar Kristaus gyvenimo, mirties ir jį supusios bendruomenės istorija neatrodo pavaizduota pernelyg sutirštintomis spalvomis?
Aš, sukelto ažiotažo veikiamas, tikėjausi, kad ta istorija bus labiau sutirštinta, pats nebūčiau priėjęs prie išvados, kad žydų bendruomenei suversta daug kaltės.
Ar filmas neatrodė per žiaurus?
Ne. Yra smurtinių scenų, bet jas mes matome kas dieną, toks yra gyvenimas. Smurtas ant Golgotos kalno mums galbūt atrodo todėl, kad Kristaus kančią esame linkę romantizuoti, sušvelninti. Kristaus patirta kančia, kuria krikščionis tiki, kuri iš tikrųjų buvo, - pavaizduota labai gerai.
Kokį pirmą įspūdį jums kaip žmogui, krikščioniui sukėlė filmas?
Kaip žmogui ir krikščioniui - būtų tas pats. Iš žiūrovų veidų, nuotaikos sprendžiu, kad jie tą patį išgyveno. Pasijutau su filmo personažais nuėjęs Golgotos kelią. Įspūdis labai geras, puiki proga apmąstyti savo krikščioniškumą. Juk bibliniai įvykiai neretai tampa daugiau intelektualinių svarstymų objektu. Filmas - puiki proga skirtingų konfesijų dvasininkams, tikintiems ir netikintiems pasitikrinti, testuoti savo tikėjimą, pasaulėžiūrą, pasaulėvaizdį ir tai keisti. Manau, kad jis duos labai gerų vaisių.
Ar jūs manote, kad šis filmas yra Evangelijos skelbimo priemonė?
Iš dalies kai kam ja bus. Kitiems gali sukelti papiktinimą, o tretiesiems, ieškantiems, bus paspirtis. Jie priartės ar nutols nuo Evangelijos, bet abejingų žmonių bus nedaug.
Minėjote, kad dalį žmonių papiktins. Kodėl?
Žmonės gali supykti, kad parodyta per daug smurto, žiaurumo ar kad kažkuri bendruomenė daugiau kaltinama. Vis dėlto manau, kad daugeliui žiūrovų filmas turėtų patikti, o jeigu ir nepatiks, tai abejingų tikrai neliks.
Manote, kad šis filmas yra reikalingas?
Reikalingas ir reikalingesnis, geresnis už daugelį kurtų filmų, kuriuos teko matyti.
“Kristaus kančia” sukėlė kai kurių Vakarų žydų bendruomenių pasipiktinimą. Ar filme yra kažkas tokio, dėl ko žydai turėtų piktintis?
Kadangi apie papiktinimą buvau girdėjęs iki filmo pasižiūrėjimo, kai kurie dalykai žydų atžvilgiu pasirodė sutirštinti. Jeigu nebūčiau apie papiktinimą girdėjęs, man filmas nesudarytų prastesnio įspūdžio apie žydus, neįžvelgčiau jų kaltinimo.
Man filmas labai patiko, atrodo gana gerai perteikė visą aukos dvasią, Kristaus meilę ir pasiryžimą aukotis už kitus. Tiesa, žiaurumo buvo, bet svarbiau - išsamiai pavaizduoti istoriniai įvykiai. Melas Gibsonas meniškai panaudojo naujausias technikas evangelinei paslapčiai perduoti.
Ar filme buvo kas nors įžeidaus žydų tautai?
Tą skaičiau spaudoje, bet filme to tikrai nemačiau. Romėnų žiaurumas buvo tikrai didesnis - istorinė tiesa. Reikia prisiminti, kad ir Jėzus, ir Marija, ir visi apaštalai buvo žydai, viena pusė nekovojo su kita. Tai nebuvo vienos ar kitos tautos reikalas, bet Dievo auka už pasaulio Išganymą. Tas pasakyta ir parodyta filme.
Ar filme tiksliai atsispindi istoriniai įvykiai?
Sakyčiau, kad pakankamai tiksliai, išskyrus vieną kitą vietą, kuriose egzegetai galėtų įžvelgti diskutuotinus dalykus. Filmo kūrėjai pakankamai artimai laikėsi Naujojo Testamento įvykio atpasakojimo.
Kokį poveikį šis filmas galėtų turėti Lietuvos žmonėms?
Turiu vilties, kad jiems bus gera proga permąstyti tą paslaptį, tą auką ir gal ką nors iš naujo išvysti Kristaus aukoje ir jo Gerojoje Naujienoje. Filmo pabaigoje matėsi Prisikėlimo paslaptis ir kvietimas būti Kristaus mokiniais. Filme labai aiškus evangelizacinis momentas.
Vilniaus žydų bendruomenės sinagogos seniūnas Chaimas Glikas:
Jėzaus Kristaus motina buvo žydė, jis buvo apipjaustytas, tapo žydų mokytoju, katalikai iš jo padarė Dievą, tegul jis būna Dievas ir filme jokios rasinės nesantaikos neįžvelgiu. Jeigu žiūrintys dabar klausytų ir girdėtų, ką Jėzus Kristus tada kalbėjo, būtų labai gerai, nebūtų jokio antisemitizmo.
Ar filmas ne per daug žiaurus?
Žiaurumas priklauso nuo režisieriaus. Aš mačiau ir kitus filmus apie Jėzų Kristų, bet juose nebuvo parodyta, kad jį taip žiauriai mušė. Matome, kaip romėnas romėnui sako: “Nereikia jo taip mušti”, o jie vis viena jį mušė.
O kodėl šis filmas pasaulyje sukėlė neigiamą žydų bendruomenės reakciją?
Nežinau. Galbūt per daug žiaurumo, gal jo nereikėjo rodyti.
Kokias mintis jums sukėlė filmas?
Būtų gerai, nebūtų antisemitizmo, jei į mūsų gyvenimą sugrįžtų Jėzaus Kristaus kadaise pasakyti žodžiai: “Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau”, nesvarbu, ar esame rusai, lietuviai, prancūzai ar žydai. Jeigu vieni kitus mylėtume, nebūtų karų. Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs: “Gerbkime žydus už tai, kad jie mums padovanojo Jėzų.
Juozas Ruzgys, Teisingumo ministerijos Religijų reikalų tarnybos specialistas:
Man buvo pavesta išsiaiškinti, ar filme nėra antisemitizmo. Su malonumu galiu pasakyti, kad filme įvairių žmonių elgesys vaizduojamas neatsižvelgiant į jų priklausymą tai ar kitai tautai. Filme aiškiai matome, kad buvo ir labai žiaurių, ir gailestingų romėnų. Žydai taip pat įvairūs: vieni priešiškai nusiteikę, kiti mažiau priešiški Kristui. Filmas gali būti įvairių žiūrovų vertinamas labai skirtingai. Jame daug kraujo, žiaurių scenų. Bet ar jas galima įvardyti kaip smurto scenas? Man atrodo, kad filmas neskatina žiaurumo, priešingai, per žiaurumą atgraso nuo jo, nuo prievartos. Norisi tikėti, kad pažiūrėję filmą žmonės taps geresni.
Vienuolis pranciškonas Arūnas Peškaitis:
Ar filme įžvelgėte antisemitizmo ženklų?
Aš suprantu, kodėl tą pavojų kai kas gali įžvelgti. Filme yra scenų, kuriose tipiškų semitinių bruožų žmonės, jų minia labai žiauriai reikalauja Kristaus mirties. Tas žiaurumas tarsi tapatinamas su žydais. Juk taip buvo traktuojama per amžius, per kartų kartas ir tas stereotipas yra įsitvirtinęs žmonių sąmonėje. Todėl pažiūrėjęs filmą, supratau, kad kyla nerimas dėl šio stereotipo atgaivinimo.
Ar šis filmas ne per žiaurus vaikams?
Mano nuomone, per žiaurus.
Kaip jūs apskritai įvertintumėte “Kristaus kančią”?
Man filmas nepatiko, tai eilinis Holivudo kičas, ir viskas. Suprantu, kad kitiems jis gali patikti, gali būti vertinamas kaip evangelizacinė priemonė.
Žydrūnas Vabuolas, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos ugdytojas:
Man filmas įdomus, kadangi jame bandoma atskleisti Kristaus kančios tikrovę, kurios mes nematėme ir sunkiai įsivaizduojame. Žinoma, galima svarstyti, jį žiūrėjusieji suvoks esmę, iš to padarys teisingas išvadas savo gyvenimui. Nežinau, ar šis filmas gali būti evangelizacinis. Man, kaip jau pakankamai ilgai gyvenančiam tikėjime ir tikėjimu, filmas padarė įspūdį, kadangi iš tiesų priverčia dar kartą susimąstyti, kiek už mane buvo iškentėta ir kaip aš turiu būti dėkingas tam, kuris už mane visa tai pakėlė. Aš žiūrėjau į Kristų kaip Dievą ir kaip žmogų. Kaip žmogų, kuris turėjo motiną, kuri jo verkė ir labai kentėjo, kuris pats turbūt verkė širdyje į ją žiūrėdamas ir suprasdamas, kaip ji kenčia, kuris bijojo ir kuris kažkaip sugebėjo patikėti, kad jis visas kančias ištvers dėl Tėvo bei dėl žmonių, ir pasakė: “Tebūna tavo valia.”
Ar šis filmas jus “užgriebė”?
Taip. Poroje vietų man buvo tikrai sunku žiūrėti, mane įtraukė, tarsi ten dalyvaučiau. Stipriai paveikė Kristaus plakimo ir jo motinos raudų scenos. Net įdomu buvo stebėti savo jausmų dinamiką. Jausmų, bet dar ne tikėjimo. Žiūrėdamas baigiamąją sceną - nukryžiavimą, tarsi pusiau nurimau ir ėmiau galvoti, kad taip vyksta ir dabartiniame gyvenime. Kai žmogus miršta dar ne iš karto, supranti, kad jau mirė, kad jo jau nebebus, nebematysi. Iš pradžių būna labai didelė tragedija, o paskui kažkaip pavargsti nuo skausmo ir keistai nurimsti. Tad man filmas atrodė labai žmogiškas. Nenuneigsiu, kad filmas ir labai holivudiškas, bet tas bent kol kas netrukdo pamatyti, įsivaizduoti, kokia Kristaus mirtis buvo skaudi, baisi, kokia buvo viso to laiko tikrovė. Aš nežinau ir būtų labai įdomu sužinoti, kokias reakcijas žmonėse filmas sukels, ar pažadins dėkingumą Kristui, kuris visa tai iškentė, o gal žmonių dėmesys susikoncentruos į kitų žiaurumą, tų, kurie Kristų kankino, kryžiavo, ir juos apims pyktis, kad visa tai - dėl nekalto kraujo praliejimo. Holivudas labai paprastai modeliuoja filmus: čia - geras, o čia - blogas. Vadinasi, šį reikia mylėti, o to nekęsti. Ir šiame filme labai aiškios pusės - vieni Kristaus mokiniai, o kiti - jo kankintojai. Labai svarbu, ar žmonės sugebės įveikti šitą holivudinį juoda ir balta stereotipą ir suprasti, kad Kristus mirė už visus, netgi už tuos, kurie jį kankino. Pagaliau sugebės sau pasakyti, kad esame tie, kurie iš tikrųjų Jėzų kankiname.
Kalbino Jūratė Terleckaitė
