Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Lietuvoje politikai vos radę progą žodžiais reiškia pagarbą Konstitucijai. Kita vertus, Lietuvoje tapo įprasta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai politikų neretai įvertinami kritiškai, o parlamente gimsta iniciatyvos, kurias konstitucinės teisės specialistai vertina neigiamai.
Konstitucinis Teismas vieno Seimo nario lūpomis buvo išvadintas „teisine chunta“, prezidentė Konstitucinio Teismo sprendimą įvertino kaip socialiai nelabai priimtiną, o vyskupų konferencija apkaltino šeimos atskyrimu nuo santuokos ir visuomenės supriešinimu. Visuomenėje kyla abejonių, ar Konstitucinis Teismas gali ir turi priimti neskundžiamus nutarimus. Apie Konstitucinio Teismo (KT) vietą ir Konstitucijos suvokimą mūsų valstybėje pokalbis su „Savaitės“ svečiu buvusiu KT teisėju, Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi.
– Jeigu KT paramos ieško ir įstatymų leidėjai, ir aukščiausi šalies vadovai, tai kodėl vis dėlto kyla abejonių dėl KT sprendimų, kad jie galutiniai ir neskundžiami?
– Kiekviena institucija – Seimas, prezidentas, vyriausybė – privalo paklusti tiems dalykams, kurie yra įtvirtinti Konstitucijoje. Niekas kitas, išskyrus KT, negali įvertinti, ar Seimo priimti įstatymai, vyriausybės nutarimai, prezidento dekretai nepriešarauja Konstitucijai. Be abejo, kai KT kritiškai įvertina šių institucijų, ypač Seimo, veiklą, labai dažnai pripažįsta įstatymus kaip prieštaraujančius Konstitucijai, girdėti gerų atsiliepimų vargu ar galima. Vis dėlto tai jokiu būdu neužkerta kelio kritikuoti Teismo priimtų sprendimų, jų įvairiai vertinti ar panašiai. Tačiau gilesnes teisines ir politines tradicijas turinčiose valstybėse politikai, aukšti pareigūnai paprastai vartoja labai santūrius ir korektiškus žodžius. Aš neįsivaizduoju, kad Vokietijoje, Prancūzijoje galėtų nuskambėti tokie žodžiai KT adresu, kokie kartais nuskamba Lietuvoje. Visuomenė turi suprasti, KT menkinimas nėra naudingas pačiai visuomenei.
– Pakalbėkime apie konkrečius sprendimus. Štai tik išrinkta Seimo pirmininkė pareiškė, kad apkalta Seimo narei Neringai Venckienei yra negalima, o reikia kalbėti apie Konstitucijos pataisą, kuria rinkėjams būtų galimą neįtinkantį Seimo narį atšaukti. Ką jūs manote apie tokią pataisą?
– Jeigu būtų pamėginta įtvirtinti vadinamąjį imperatyvų mandatą, kai galima atšaukti Seimo narį, nes jis kažko nevykdo, kažką netinkamai daro, turėtume situaciją, kai Seimo nariai taptų valdomi. Jie, prieš priimdami sprendimus, turėtų pasižiūrėti, kokia yra partijos vadų nuomonė, kokia verslo grupių nuomonė, nes jų atšaukimą būtų labai nesunku organizuoti. Galiu pasakyti, kad galimybė atšaukti parlamento narį dabar yra numatyta tokiose valstybėse kaip Kamerūnas, Zambija, Šri Lanka, Zimbabvė, dar tokioje valstybėje Vanuatu. Nemanau, kad po 20 metų Europos Sąjungos narei Lietuvai reikėtų lygiuotis į šių valstybių praktiką. Manyčiau, tas pasiūlymas gal buvo nelabai apgalvotas.
– Noriu Jūsų paklausti apie vieną Konstitucijos pataisos projektą, kuris lyg ir bando „gimti“ Seime. Tai projektas, kad Seimo narys, kuris pakeičia partiją arba yra iš jos išmetamas už kažkokias nuodėmes, ir yra išrinktas pagal sąrašą, turi netekti mandato. Ką galvojate apie tokią pataisą?
– Aš manau, tai yra netiesioginis mėginimas vėl įtvirtinti vadinamąjį imperatyvų mandatą, kai Seimo narys gali būti atšauktas iš savo pareigų. O kaip su kitais Seimo nariais, kurie išrinkti vienmandatėse rinkimų apygardose? Reiškia, jie iš karto atsiduria nelygiateisėje padėtyje. Antras dalykas, kad tokiu atveju Seimo narys taptų visiškai priklausomas nuo partijos vadovybės. Prieš balsuodamas jis visada turėtų tartis su partijos vadovybe, kaip jam balsuoti, nes kitaip jis galėtų būti pašalintas iš partijos ir kartu netektų Seimo nario mandato. Vadinasi, jis būtų ne visos tautos atstovas, o tam tikros rinkėjų grupės atstovas.
– Seime yra dar viena dabar jau buvusio Seimo pirmininko iniciatyva: sukurti darbo grupę, kuri domėtųsi, o gal tirtų saugumiečių gaujų buvimą valstybėje, jų veiklą. Apie tai kalbėjo vienas iš Seimo narių – Vitalijus Gailius. Ar tirti tokius dalykus – Seimo narių darbas?
– Pagal KT doktriną, Seimas gali sudarinėti tokias komisijas tik esant valstybinės reikšmės klausimui, o ne bet kokiam klausimui ir tik tais atvejais, kai šių dalykų negali išnagrinėti kitos institucijos, kurioms juos ir priklauso nagrinėti. Šiuo atveju, kai kaltinimai yra bendri – esą kažkokios gaujos, kad kažkas kažkam daro įtaką, – tai grynai prokuratūros reikalas.
– Ką galvojate apie komisijas, kurios yra sudaromos, kai generalinis prokuroras kreipiasi dėl teisinės neliečiamybės atėmimo?
– Pagal Konstituciją, Seimas negali elgtis taip, kad neduotų sutikimo patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržytų jo laisvę, jeigu nėra duomenų, kad asmuo persekiojamas dėl jo, kaip Seimo nario, veiklos. Bet daugybe atvejų šias instrumentas panaudojamas siekiant apginti savo partijos kolegą, savo frakcijos narį, visiškai nepaisant, kad tai neprisideda prie teisingumo vykdymo ir skatina teisinį nihilizmą.
–Šią savaitę Seimas antrą kartą nepritarė generalinio prokuroro ataskaitai. Dabar svarstoma, jeigu jo darbu nepatenkintas Seimas, ar jis neturėtų nebeužimti šių pareigų ir trauktis iš posto. Kita vertus, jį skiria prezidentė Seimo pritarimu. Klausimas, ar gali būti atvirkštinis procesas, kai Seimas jau nebepritaria, ar Prezidentė privalo jį atšaukti?
– Užduokime sau klausimą: o ar Seimas apskritai turi konstitucinę, iš Konstitucijos, o ne iš Seimo statuto kylančią teisę svarstyti generalinio prokuroro ataskaitą ir spręsti, ar jai pritarti? Dabar sumodeliuokime situaciją: ar generalinis prokuroras, žinodamas, kad Seimas gali nepritarti jo ataskaitai, gali visiškai savarankiškai, nepriklausomai, sąžiningai organizuoti atskirų bylų tyrimą, palaikyti kaltinimą? Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu, kuris yra nustatytas Statute, prokuroras Seimo tiesiog verčiamas taikytis prie Seimo daugumos, nes jis turi tikėtis ar veikti taip, kad Seimas pritartų jo ataskaitai.
Aš drįsčiau abejoti, ar ši Seimo Statuto norma apskritai atitinka Konstituciją. Jeigu darytume prielaidą, kad ji neatitinka Konstitucijos, tai Seimo pritarimas ar nepritarimas šiai ataskaitai neturi jokių teisinių pasekmių. Seimo nutarimas kreiptis į prezidentę atleisti generalinį prokurorą taip pat neturi jokių teisinių pasekmių. Prezidentė gali reaguoti, gali visai nereaguoti. Abi šitos insitucijos – ir Seimas, ir prezidentas – turėtų vertinti labai racionaliai, objektyviai, kritiškai ir priimti racionalius sprendimus. Šiuo atveju, matyt, nereikėtų gilinti konflikto, o pasižiūrėti, kaip gi iš tiesų funkcionuoja Generalinė prokuratūra.
– Taigi teisė vis dėlto priklauso nuo politikos ar atvirkščiai – politika nuo teisės?
– Aš manau, ir teisė, ir politika priklauso nuo Konstitucijos.
– Ačiū Jums už pokalbį.
