Žiniasklaidoje pasirodęs Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) politinis glamūras –„žmonių istorijos“ – pasakoja apie asmeninį šių politikų žavesį. Tai skirta mulkiams.
Mulkiai reikalingi
Mulkiais vadinu ne norėdamas įžeisti. Šią žmonių kategoriją laikau netgi labai naudinga ir atliekančia savo natūralią ekologinę misiją visuomenėje. Jie neretai yra tikras ekonomikos variklis ir svarbus pragyvenimo šaltinis kitiems.
Skaitantys glamūrines blevyzgas „apie tai, kaip žmonės gyvena“ didina tiražus, prasuka reklaminius banerius ir leidžia kitiems uždirbti iš nieko. Kitose srityse jie taip pat nepamainomi vartotojai.
Antai, ką daro reklaminių baubų prisiklausęs mulkis, jei jam įsisiurbia erkė? Jis veikia pagal įkaltą į galvą programą. Lyg pamišęs griebia tą erkę, lekia tiesiog į kokius nors endemikus, pakeliui vaistinėje nusiprkdamas valerijonų, o jautresnis gal pagalvoja ir apie įkapes. Uždirba degalinės, vaistinės, jautriųjų atveju - ir karstadirbiai. Kai erkę ištiria, dažniausiai pasirodo, kad ji neužsikrėtusi. O jei pasirodo, kad užsikrėtusi, tai vis tiek reikia tirtis ir pačiam, nes dar neaišku, ar užkrėtė ir jį (dažniausiai ne).
Taip tyrėjai vietoj vieno mokamo tyrimo atlieka du ir mulkis papildo visų kišenes, o taip pat ir skatina bendrojo vidaus produkto augimą bei biuždeto pilnėjimą. Protingas skeptikas, kuris išmes erkę velniop, ramiai stebės savo sveikatą ir tik atsiradus simptomams (tikimybė tokia pat, kaip išlošti „Vikingo loterijos“ aukso puodą) išsitirs pats. Iš jo jokios naudos. Jis pats bus sutaupęs „erkės aptarnavimo“ ir kitas lėšas gydymuisi, jei tokio prireiks, bet visi kiti bus pralošę. Glamūro jam irgi neparduosi.
Pribrendo mulkiams
Taigi, TS-LKD gražuoliukai veidais, kremais ir kiaušinienių receptais atsigręžė būtent į mulkių kategoriją. Pasakyti, kad jos balsų TS-LKD anksčiau visai nesivaikė – neišeitų. Tik ankstesni bandymai nebuvo tokie drąsūs.
Artėjant praėjusiems Seimo rinkimams jaunas ir perspektyvus bei turbūt gražus konservatorius Mantas Adomėnas šypsojosi gerbėjams nuo daugelio Vilniaus miesto viešojo transporto stotelių vitrinų. Rinkimų kampanija tuomet dar nebuvo paskelbta, o paklaustas politikas tvirtino, kad tai ir nėra rinkimų kampanijos dalis. Šiaip sumanė žmogus savo šypsena pasidalinti su sostinės gyventojais ir svečiais. Kadangi fotografavosi ne nuogas, tai teko suabejoti ar tai tikrai visiškai nepolitinis ekshibicionizmas. Tai tuomet patvirtino ir M. Adomėno bendrapartietis Arvydas Vidžiūnas, tvarkęs rinkiminius finansus ir patvirtinęs, kad ši „nerinkiminė“ fotosesija būsianti apmokėta iš rinkiminės sąskaitos.
Kam tada reikėjo meluoti? Iki galo neaišku, tačiau matyt tada opozxicijoje užsisėdėjusi TS-LKD iš inercijos dar piktinosi Viktoro Uspaskich nuotraukomis ant agurkų etikečių, kitų oponentų glamūrine savireklama. Paskutinėje ligi tol sėkmingoje konservatorių kampanijoje (1996 metais) daugių daugiausiai buvo galima pamatyti profesorių Vytautą Landsbergį, vaikučių pabiručių apsuptyje dvasingai linguojantį, pagal „mažam kambarėly ugnelę kuriu“ melodiją.
Ateityje nebesipiktins?
Užtat dabar ir nutarta atsigriebti su Virgio Valentinavičiaus virtuvės niuansais ir Ingridos Šimonytės kremais. Yra tam paklausa ir įstatymais neuždrausi politikams eksponuoti nei savo puodų, nei šiukšlių dėžių turinio, nei asmens higienos pikantiškų ypatumų.
Užtat paskui bus dvigubai juokinga girdėti „nuoširdų“ pasipiktinimą, jei jis vėl pasigirs iš šių politikų lūpų, kad girdi oponentai šoka televizoriuje, veda laidas arba kitaip „nepolitiškai“ reklamuojasi. Niekas dėl to nėra išliejęs daugiau krokodilo ašarų, nei konservatoriai.
