Tuniso krantus skalaujančios Viduržemio jūros pakrantė nusėta prabangiais viešbučiais, turistus gundančiais ne tik vandens pramogų, bet ir sveikatos procedūrų įvairove. Tačiau tikrasis, daugelio keliautojų nedrąsiai pradedamas pažinti šalies veidas, yra visai kitoks. Skurdus. Žavintis. Tikras.
Tuniso pakelėse – kalnai šiukšlių, o kuklius karučius traukiančius užsispyrėlius asilus pamatysite dažniau nei automobilį. Miesto centre, Medinoje, įsikūrusiame turguje prekeiviai į Jus kreipsis Jūsų gimtąja kalba (gebėdami pasakyti daugiau nei „labas“ ar „kaip sekasi?“), o moteris gundys ne tik rytietiškais saldumynais, kava ar papuošalais, bet ir saldžiais komplimentais, pavyzdžiui, per visą gatvę šauks Jus Claudios Schiffer vardu. Taip, tokį Tuniso veidą išvysite, jei tik išdrįsite iškelti koją iš prabangių ir patogių viešbučio apartamentų. Aš tą padariau ir pamačiau tikrąją, nepagražintą, Šiaurės Afrikos perlu vadinamos šalies kasdienybę.
Kraštas, mane pasitikęs karščiu (iki šio laiko prisimenu prie kojų prilipusius džinsus) ir netikėtumais (dėl tarptautinės gydytojų konferencijos iš Monastiro buvau perkeltą į kitą miestą, Susą), labiausiai nustebino ne tik lietuvių kalbos vingrybes įvaldžiusių vietinių drąsa, eismo taisyklių nepaisančiais vairuotojais, gebančiais nežiūrint į kelio ženklus kalbėtis su šalia važiuojančios transporto priemonės vairuotoju, bet ir žmonių nuoširdumu, kurį ne kartą patyriau daugiau nei 1500 kilometrų ilgio ekskursijoje, leidusioje pamatyti tikrąsias šalies spalvas.
Į dvi dienas trukusią kelionę, iš šalies šiaurės į pietus, leidausi trečiosios atostogų dienos rytą. Lūkuriuodama mano antraisiais namais turėsiančio tapti autobuso, sėdėjau ant šaligatvio krašto, valgydama šviežio arbūzo gabalėlį. Į ekskursiją, kurioje buvau vienintelė lietuvė rusų turistų grupėje, žvelgiau su nerimu. Tačiau pasigirdus čaižiam signalui, perrėkusiam net ir mano negatyvias mintis, šyptelėjau ir įlipau į rusiško klegesio kupiną autobusą.
Pirmoji ilgos kelionės stotelė – vienas įspūdingiausių romėnų statinių, El-Džemo amfiteatras, nuo Suso miesto nutolęs apie 60 kilometrų. Koliziejaus broliu dvyniu mano pačios pramintas statinys iki šiol yra vadinamas vienu geriausiai išsilaikiusių amfiteatrų visame pasaulyje, šlovės laikais talpinusių 35 tūkstančius žiūrovų. Trečiajame pagal dydį amfiteatre, kaip pasakojo gidė, iki šiol yra rengiami populiarūs muzikos ir teatro festivaliai. Žinoma, senovėje El-Džemo tribūnose ir kamerose buvo girdėti ne tokie palaimingi, priešmirtiniai, gladiatorių, šūksniai.
Apsilankymas dykumos žmonių, berberų, kaimelyje Matmata, atėmė žadą. Po žeme įsikūrusiuose urvuose, vadinamuose trogloditais, kuriuose iki šio laiko gyvena ši tauta, prabangos nerasi nė su žiburiu. Kuklūs būstai pačių berberų dekoruojami namie austais kilimais ar išžiestomis spalvingomis puodynėmis. Tačiau į savo namus pasikvietę žmones, berberai juos pavaišins viskuo, kuo turi – arbata, saldėsiais arba čia pat, kieme, kepama duona. Įžengusi į šių, protėvių palikimu gyvenančių žmonių, namus, iš tiesų pamiršti, kad sugrįžti į civilizaciją gali žengusi vos kelias dešimtis metrų į šoną.
Paskutine pirmosios kelionės dienos stotele tapo geografijos vadovėliuose, kino filmuose ar serialuose matyta jos didenybė Sachara. Vietiniai sako, kad nepabuvojęs Sacharoje, taip jų šalies ir nepažinai. Ką gi, tą vakarą man pasisekė, kadangi kupranugarių karavanui pajudėti į dykumą oro sąlygos buvo palankios. Visam gyvenimui į atmintį įsirėžusi kelionė nustebino ne tik dykumos didybe, bet ir keliavimo kupranugariais ypatumais. Įsidėmėkite, kupranugariai nėra lėti. Jie bėga, puikiai kopia kopomis ir mėgsta lenktyniauti su netoliese risnojančiais giminaičiais. Sudalyvavusi kupranugarių varžytuvėse, kurias laimėjo maniškis, išdidžiu vardu Sultanas pavadintas kupranugaris, visos kelionės metu iš akių nepaleidęs savo antrosios pusės, patyriau vieną smagiausių savo gyvenimo nuotykių. Iš Sacharos parsivežti ne tik neišdildomi įspūdžiai, bet ir maišelis smėlio bei dykumos rožėmis vadinami gipso, barito ir smėlio dariniai, kuriuos padovanojo kupranugarių vedlys Abdula.
Grįžus į viešbutį bei numigus keletą valandėlių, laukė saulėtekio sutiktuvės Chott El Djerid druskos ežere. Vandens telkinys, kuris būna išdžiuvęs vasaros mėnesiais, priminė didžiulę, įvairiaspalvę, it vaikiškomis kreidelėmis nuspalvintą aikštelę, kurios nuošalėje stovėjo gamtos jėgų suformuotos figūros. Šaltoką bei tylų rytą praskaidrino įspūdingiausio druskos gabalėlio medžioklė – smalsuoliai rinko ir į kišenes krovė mažytes išdžiuvusio ežero dugno daleles. Taip, aš buvau viena iš jų.
Ilgesingai modami patogiam autobusui, su kelionės draugais persėdome į džipus, kuriais pasiekėme įspūdingąsias, kalnų ir smėlio slepiamas Douz, Chebikos ir Tamerzos oazes. Palmėmis, vaismedžiais ir kriokliais pasipuošusios oazės vilioja ne tik turistus, bet ir kino filmų kūrėjus, kuo itin didžiuojasi vietiniai, pabrėždami, kad Chebikos oazėje buvo kuriamas filmo „Žvaigždžių karai“ epizodas. Dykumos plynėse pasislėpusių oazių grožio, mano manymu, neperteiks jokios fotografijos. Trumpai drūtai, išvysti tokius pasaulio stebuklus savo akimis iš tiesų verta.
Paskutinioji antrosios ekskursijos dienos stotelė buvo švenčiausiu Tuniso miestu vadinamas Kairuanas, kuriame stebino ne tik beveik pačiame miesto centre įkurdintos kapinės (antkapiai Tunise būna baltos spalvos), bet ir didžioji, visoje Afrikoje seniausia, Okba ibn Nafi mečetė, į kurią, vieno parduotuvės savininko teigimu, moterys nėra įleidžiamos. Į didžiulę mečetės aikštę, iš kurios sklido maldų garsai, pavyko pasižvalgyti tik nuo saldumynų ir tabako parduotuvėlės stogo. Tiesa, liberalūs musulmonai, tunisiečiai, tiki, kad kelionę į Meką atstoja septyni apsilankymai Kairuano mečetėje.
Ir pabaigai, norisi pridėti dar vieną trumpą kelionės epizodą, kurio liudininke tapau aš pati. Džipo vairuotojas, sustabdęs smėlynuose pavojingai laviruojantį automobilį, paima savo skarelę, ant dešiniosios rankos ją užrišdamas nuo silpnumo išbalusiai mergaitei ir ištaria „Mėgaukis kelione. Viskas bus gerai“. Skeptikams, manantiems, kad Tunisas – pavojų kupinas kraštas, reikėtų ištarti tą patį. Viskas šioje šalyje iš tiesų Jums bus gerai.
Alvyda Kriaučiūnienė
