Be jokios abejonės bet kuriame sąraše yra savavališkumo elementas, todėl ir karinių krizių, kurias stebėsime 2013 metais, sąrašas irgi nuo šios nuostatos nepabėgs. Vieno žmogaus prioritetai kitam gali pasirodyti antrarūšiais. Vieno analitiko ankstyvo įspėjimo signalai kitam analitikui gali pasirodyti paranoja.
Kai kuriose situacijose, pavyzdžiui, Centrinėje Azijoje, prevenciniai veiksmai yra iš tiesų svarbūs, nes nusiritimas į chaosą ten dar neįvyko. Sunkiau nuspėti, kada tai įvyks, ir kas taps to priežastimi, kaip ir kiek rimta taps situacija. Kitose vietose, pavyzdžiui, Sirijoje, katastrofa jau prasidėjo, taip kad kalbos apie kelio krizei užkirtimą ten skamba absurdiškai. Tai yra beprasmiška, nebent yra kalbama apie konflikto eskalacijos ir plėtros stabdymą.
Siūlome pažvelgti į trijų straipsnių seriją, kurioje bus aptartos 10 pagrindinių karinių krizių, į kurių sąrašą nebuvo įtrauktas su narkotikais susijęs smurtas Meksikoje, įtampa Rytų Kinijos jūroje ir potencialus konfliktas Korėjos pusiasalyje po Šiaurės Korėjos raketos paleidimo. O jei šis mišinys neatrodo pakankamai pavojingas, atsargoje yra ir nauji Kinijos, Japonijos vadovai iš abiejų Korėjos demilitarizuotos pusės, kurie potencialiai gali nuspręsti sustiprinti savo nacionalistinius pareiškimus agresyviais veiksmais. Neminimi ir artėjantys rinkimai Zimbabvėje, besitęsianti tragedija Somalyje ir kalbos apie Irano branduolinę programą. Visa tai visai nesunkiai galėtų patekti ir į pagrindinį dešimtuką.
Susitelkus ties pavienėmis valstybėmis, sunkiau įžvelgti visas povandenines sroves, atsirandančias dėl daugybės krizių, su kuriomis mes galime susidurti 2013 metais. Todėl prieš pažvelgiant į pagrindinį sąrašą, apžvelkime keturias problemas, neapsiribojančias nacionalinėmis valstybių sienomis.
Rinkimai daro didžiulį spaudimą silpnoms valstybinės santvarkos sistemoms. Rinkimai, kaip visuotinė gėrybė gali pagimdyti ir trumpalaikį blogį. Kongo Demokratinėje Respublikoje 2011 metais su šiuo blogiu susitvarkyti nepavyko, ir dabartinė smurto banga Rytinėse šalies provincijose bent jau iš dalies vyksta dėl valdžios neveiksnumo, kuris po rinkimų tik sustiprėjo. Daug dėmesio šiais metais sulauks Kenija ir Zimbabvė. Pamatysime, kaip su artėjančiais rinkimais pavyks susitvarkyti šioms valstybėms, ir kaip reaguos visas pasaulis.
Dar vienas prieštaringumas yra susijęs su dviem ilgailaikėmis gerybėmis – susikaupusių problemų sprendimų ir teisingumu. Neretai ši takoskyra gali sukurti tiesioginę grėsmę. Jemenas, Sudanas, Sirija, Libija, Kenija, Kolumbija – visose šiose šalyse debatai „teisingumas ar taika“ reikalauja permąstymo.
Sankcijų reikšmė stabdant konfliktus neretai primena kurčiųjų dialogą. Ar padėjo sankcijos permainoms Mianmare (anksčiau žinomam kaip Birma), ar mes tiesiog nubaudėme šios šalies žmones, o ne vadovus? Ar nesukūrė jos problemų Zimbabvėje vietoje to, kad taptų permainų varikliu? Ir tai, kas svarbiausia: kaip sankcijos gali sumažinti Irano branduolinę krizę, jeigu jos siunčia Iranui signalą apie tai, kad jų tikslas – ne pakeisti režimo elgesį, o pakeisti patį režimą? Galbūt pasaulinei bendruomenei neverta pasiduoti pagundai ir įvedinėti sankcijas automatiškai kaip atsaką į bet kokią atsiradusią situaciją. Sankcijos gali būti efektyvios tik tada, kai jos tampa sudedamąja bendros ir nuoseklios strategijos dalimi, o ne jos pakaitalu.
Galiausiai, keli žodžiai apie įstatymų viršenybę. Per dažnai mes matome, kaip šis žodžių junginys naudojamas „teisėtos valdžios“ kontekste. Valdovai-diktatoriai, naudodami demokratijos atributus, išnaudoja įstatymus žmonių persekiojimui, o ne apsaugai.
Pasaulinei bendruomenei reikėtų būti budresnei, sekant šias „šaradas“, ir skirti daugiau dėmesio teisėtvarkos esmei. Visų pirma – lygybei prieš įstatymus.
Pati karo sąvoka taip pat reikalauja peržiūros, atsižvelgiant į besikeičiantį šiuolaikinio karo pobūdį. Asimetrinių karo veiksmų sąvoka ir „karo su terorizmu“ leksikonas naikina skirtumus tarp „kombatantų“ ir „civilių“. O ir technologijos gimdo vis naujesnes dilemas. Nepaisant deklaruojamo chirurginio tikslumo, bepiločių lėktuvų smūgiai priveda prie civilių aukų. Kai kuriais atvejai bepiločiai lėktuvai padaro daugiau žalos, o ne naudos: jie terorizuoja gyventojus, kurie patiria traumas, ir dėl to stiprėja radikalių grupuočių palaikymas.
Galiausiai, galima pereiti prie esmės – 10 pagrindinių globalių karinių grėsmių 2013 metais. Tai yra konfliktai, kurie kol kas vis dar kaista ir neiškyla į paviršių. Ir kadangi esame optimistai, pridedami tris šalis, kuriose pastarieji įvykiai liudija, kad 2013-ieji metai gali atnešti ne tik kančias, bet ir taiką.
Sudanas
„Sudano problema“ po Pietų atsiskyrimo 2011 metais niekur nedingo. Pilietinis karas, kurstomas valdžios ir turto koncentracijos elito rankose, ir toliau kenkia šaliai ir gresia dar tolimesne griūtimi. Nesutarimai valdančiojoje partijoje, visuotinio nepasitenkinimo augimas ir ekonomikos rodiklių kritimas prisideda prie to, kad Sudanas ir toliau žlunga.
Kaip bebūtų liūdna, prieš 10 metų situacija buvo panaši, tačiau tada Chartumas kariavo su Sudano tautiniu išlaisvinimo judėjimo, atstovavusiu visus šalies Pietus, o dabar valstybinis iždas tuštėja dėl besitęsiančios kovos prieš Sudano revoliucinį frontą, tapusį stambiu sukilėlių iš Darfūro, Pietų Kordofano ir Mėlynojo Nilo valstijų junginiu. Veikdama taip pat, kaip ir Pietuose, Vyriausybė kaip instrumentą išnaudoja humanitarinę pagalbą, masinį badą iš esmės naudodama kaip savo strategijos elementą.
Turkija / Kurdų darbininkų partija
Politinė įtampa Turkijoje taip pat auga, nes legaliai veikianti kurdų Taikos ir demokratijos partija vis dažniau stoja KDP pusėn. Ministras pirmininkas Recepas Tayyipas Erdoganas pagrasino iš šios partijos narių parlamente atimti teisinį imunitetą, 2009 metais buvo suimti keli tūkstančiai kurdų aktyvistų, apkaltinus juos terorizmu, nors daugeliui jų jokie kaltinimai dėl smurtinių veiksmų pateikti nebuvo. Turkijos valdžia taip pat sustabdė slaptas derybas, kurias vedė su KDP nuo 2005 iki 2011 metų, ir atsisakė daugelio „demokratinių iniciatyvų“, teikusių vilčių 12-15 milijonams kurdų, sudarančių 20 proc. šalies populiacijos.
Tačiau kardinalaus 180 laipsnių posūkio tikimybė nedidelė. Panašu, kad R. Erdoganas nori laimėti Turkijos prezidento rinkimus 2014 metais ir dėl to jis jau pradėjo pakankamai ryžtingai solidarizuotis su dešiniaisiais ir nacionalistiškai nusiteikusiais rinkėjais. KDP vis didesnį svorį įgauna karingos frakcijos, įkvėptos savo sąjungininkų sėkme Sirijoje. Greičiausiai 2013 metais jie tęs savo bandymus išlaikyti rajonus šalies Pietryčiuose ir toliau vykdys puolimą.
