Kai kurie į imbierinius sausainius dėti prieskoniai, šiandien kainuojantys centus, anuomet kainuodavo maždaug tiek, kiek ūkininkas prašydavo už karvę ar arklį.
„Gerai būtų ją pabrandinti, idealiausiai brandinama, na, nakčiai pasistatom, per naktį. Ryte atsibundi ir gali pradėti jau tada… ji tada tikrai duoda savo efektą“, – meduolių tešlos ruošimo paslaptimis dalijasi jau trisdešimt metų juos kepantis Alvydas.
Vyras – trečios kartos meduolių kepėjas. Prieš pirmą pasaulinį karą, seneliai ir imbierinių meduolių kepyklą turėjo. Tad šios tešlos receptas autentiškas.
„Pats receptas meduolio yra nesikeičiantis. Tai jau yra, kaip gavom, taip ir turim, bet jeigu palyginsim, kaip dažė mūsų seneliai ir mes, truputį skiriasi, nes tobulinimas yra grynai dažymo technikoje“, – sako „Vilniaus meduolių" įkūrėjas Alvydas Griškevičius.
Visų jo šeimos kepamų meduolių paslapčių vyras neišduoda. Nors neslepia, be prieskonių recepte yra ir sviestas, medus, miltai ir grietinė.
Žmona atskleidžia, šiandien į meduolius dedami prieskoniai kainuoja centus, o štai senovėje, jie kainuodavo milžiniškus pinigus.
Tad tikrus, su prieskoniais meduolius dažniausiai sau leisti galėdavo tik didikai. Autentiškuose kadruose – 1936 m. Vilniuje, ponios Kaziuko mugėje renkasi meduolius. Nuo dabartinių jie skirdavosi nebent tik marginimu. Ant meduolio nebuvo gėda ir rašybos klaidą palikti.
„Anksčiau užtekdavo ant meduolio kažką pamozuoti, daugiau buvo grožis, tai šiuo atveju, jau yra ne taip, reikia sugalvoti… Pagaliau ir rašydavo kažkada ant meduolio su klaidom, ko dabar negali jau sau to leisti“, – pasakoja A. Griškevičius.
O gastronomijos tyrinėtojas paaiškina, kodėl meduoliai labiau Kalėdinis saldumynas, ir jo niekada nerasime ant Joninių ar kitokių vasaros švenčių stalo. Aštuonioliktame amžiuje gyvenę sveikuoliai ir iš viso meduolius ragindavo valgyti per šalčius.
„Žiemą aplinkoje sustiprėja šaltis ir drėgmė, dėl to reikia valgyti produktų, kurie tą šaltį ir drėgmę mažintų, tai reiškia reikia valgyti karštų ir sausų produktų. Ir būtent medus ir prieskoniai, jie labai vėl pagal tą pačią humoralinę teoriją, jie laikomi labai karštais produktais. Tais kurie padeda sunaikinti drėgmę ir šaltį“, – teigia gastronomijos istorijos tyrinėtojas Rimvydas Laužikas.
Į Lietuvą meduoliai atkeliavo iš Vokietijos, maždaug šešioliktame amžiuje. Ir buvo ne tik puikus saldėsis įvairioms šventėms. Maltais imbieriniais sausainiais šeimininkės skanindavo net ir vištienos patiekalus. Senosios kultūros žinovai paantrina, meduoliai ne tik gomuriui pamaloninti, senovėje, tai buvo ir pagrindinė Kalėdų dovana vaikams. Ir prieš Kalėdas rengiamuose saldžiaturgiuose jų būdavę pagal kiekvieno kišenę. Mat nepasiturintys galėdavo gauti meduolių be įmantrių prieskonių.
„O meduoliai yra ir gražūs, jie yra forminiai. Žemaičiai sakydavo kepam vokietuką, vokietukai tai kareiviai, su sagutėm uogienėm, tokia forma vyriška, dar ir moterėles kepdavo, moterėlės su plačiais sijonais. Ir kiškučius, vėl gi, meduoliai, „piernikai“ „pipirnikai“, nes į šituos meduolius dėdavo ir kvapniųjų pipirų“, – kalbėjo etnologė Nijolė Marcinkevičienė.
Ir vaikams jie būdavo kepami slapta, kad šie nematytų, ir per Kalėdas būtų staigmena. Tokias kepa ir rokiškietė Anelė Čirūnaitė. Šiemet nudžiuginusi ne tik savo namiškius, bet ir rokiškiečius – iškepusi štai tokią, įspūdingą, imbierinę Rokiškio dvaro kopiją.
„Dabar kai prieinu, tai ir tą galėjau padaryti, tai ir ten žiūriu nepaklijuota, ir ten tarpas. Ir tą galėjau geriau padaryti, ir aną. Bet nu realiai gavosi“, – sako kepėja Anelė Čirūnaitė.
Ir dvarui kepti prireikė net trisdešimties valandų. O idėjų ir žinių teko semtis ir iš muziejininko Giedriaus Kaupelio, ir iš profesionalių architektų.
