Prasidėjus naujajam teatro sezonui pastatymų dalies vedėjas Vidmantas Karpis ir dailininkė butaforė Ona Karpienė nebepravers ilgametės savo darbovietės – Juozo Miltinio dramos teatro – durų. Pirmuosius žingsnius teatre žengę beveik prieš penkiasdešimt metų, šiemet sutuoktiniai atsisveikino su mėgstamu darbu.
Jeigu peržiūrėtumėte išsaugotas Juozo Miltinio dramos teatro spektaklių programėles, ant daugelio jų, be abejo, rastumėte pastatymų dalies vedėjo Vidmanto Karpio pavardę. Tai reiškia, kad už viską, ką kiekvieno spektaklio metu matėte scenoje, buvo atsakingas šis žmogus. Tik į aktorių ir režisieriaus darbą jis nesikišo, visa kita – drabužiai, dekoracijos, baldai, atsiveriančios grindys, sienos ir daugybė kitų dalykų – pastatymo dalies reikalas.
Iš meistrų cecho
Šioje dalyje pluša dailininkai dekoratoriai, butaforai, grimuotojos, siuvėjos, staliai, metalistai, aptarnaujantis personalas, rekvizitininkai, kostiumininkai, kad scenos uždangai prasiskleidus žiūrovai galėtų pasijusti grafų rūmuose, varguolių lūšnose, laivų kajutėse, kalnuose ar pajūrio kurorte. Su visais toms vietoms būdingais daiktais, vaizdais, baldais, indais ir net lėkštėse išdėliotais vaisiais ar kitais produktais. Nepirktais – viskas pasiūta, nukalta, išdrožta, nutapyta, padaryta teatro meistrų ceche – pastatymų dalyje.
Viena šio cecho bitelių – visų tiesiog Hana vadinama ilgametė dailininkė butaforė Ona Karpienė. Kiek ir kokių scenoje gyvavusių daiktų sukūrė šios darbščios moters rankos, neskaičiavo, matyt, nei ji pati. Baldai, indai, vazos, gėlės, vėduoklės, skrybėlės, šarvai, statulos, keptos vištos ir dar daugybė kitokių daiktų jos dėka scenoje tarsi vaidino kartu su artistais.
„Čia gi labai paprasta“, – sako O. Karpienė, nustebusiai pašnekovei kilojant didžiulį, atrodo, sidabrinį indą. Šiek tiek medžiagos, šiek tiek popieriaus, dar kitokių medžiagų, supratimas, kantrybė – ir štai jums sidabrinis indas.
Įspūdinga damos vėduoklė – ne iš tolimų kraštų parvežta, ne stručio plunksnomis puošta. Keletas paprastų medinių liniuočių, pora nupeštų vištų, vėl tas pats supratimas, kantrybė, ir Hanos rankose gimsta šitoks ypatingas kūrinys.
Ne darbas, o gyvenimas
Vidmanto ir Onos Karpių gyvenimas nuo šios vasaros – jau kitoks. Jie nebedirba teatre. Nors, tiesą sakant, tai, ką jiedu veikė ilgus dešimtmečius, ir darbu negali vadinti, tai buvo tiesiog jų gyvenimas, jo būdas, esmė ir prasmė. Be jokių darbo valandų, be laiko „nuo–iki“.
„Važiuosime pas dukterį į Ameriką“, – savo išėjimo iš teatro priežastį trumpai apibūdina sutuoktiniai.
Priežastis iš tikrųjų labai svari ir suprantama. Senokai Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti Karpių duktė Kamilė susilaukė kūdikio, ir seneliai netveria savame kailyje, kaip nori kuo greičiau paimti ant rankų jau į antrą mėnesį įkopusį anūkėlį Adomą.
Netrumpai paviešėję Čikagoje, pasidžiaugę dukters šeima, sutuoktiniai vėl grįš į Panevėžį. Bet ne į teatrą.
Išradingiems, draugiškiems, įdomių sumanymų kupiniems sutuoktiniams veiklos, žinoma, nepristigs.
O dabar jie laiką leidžia sode, kur kiekvienas kampelis abiejų rankomis iščiustytas, išgražintas, išpuoselėtas.
Jau prinoko obuoliai, prisirpo aktinidijos, žydi gausybė įvairiaspalvių gėlių.
Prie tvenkinio ir upelis
Kai „Panevėžio balsas“ aplankė Karpius, šeimininkė kaip tik baigė dėlioti plyteles aplink savadarbį ištaigingą baseiną. Jame visu grožiu švirkštė fontanas, greta iškastame tvenkinyje jau skleidė žiedus vandens lelijos – tokia kompozicija tikra kiemo puošmena.
„Čia ne viskas. Sumanėme dar vieną akcentą“, – sako O. Karpienė ir atidengia baigiamą iš akmenų sukonstruoti upelio vagą. Jau dabar ja galima paleisti akmenimis čiurlenti vaizdingai krintančią srovę.
Savo rankomis gamindavusiai ištisus miestus, tokių sumanymų įgyvendinimas atrodo visai nesudėtingas. Ką ten upelis, jeigu net penkių metrų aukščio statulas sugebėdavo pati padaryti. Pasiteiravus apie įsimintiniausią dailininkės butaforės darbą, O. Karpienė sodina prie stalo, vaišina mėtų arbata ir pasakoja apie tas milžiniškas skulptūras.
Jas pagal dailininko sumanymą gamino Juozo Miltinio režisuotam spektakliui „Rekviem vienuolei“. Didžiulėms skulptūroms darbo įdėta daug, lankstyti vamzdžiai, klijuota medžiaga, o nuo ilgo darbo su klijais butaforė net apsinuodijo. Bet užtat kaip įspūdingai jos atrodė scenoje!
Bet tokio didelio, daug vietos užimančio rekvizito teatras negali amžinai laikyti, tad skulptūras buvo nutarta išvežti į sąvartyną.
„Bet prieš išveždami išrikiavo kieme: kas apžiūrinėjo, kas fotografavo, o aš žvelgdama pro langą tik raudojau. Gal vienintelį kartą taip: dėl savo darbo, dėl greit bėgančio laiko, dėl svarbiausių dalykų, pasirodo, tampančių beprasmiais, nereikalingais“, – prisipažįsta šiaip visada linksma, žodžio kišenėje neieškanti moteris.
„Pabėgiojai ir grįžai“
Į Panevėžio dramos teatrą ji atėjo 1963 metais. Ir su pora trumpų pertraukų dirbo čia iki 2011-ųjų. Pirmieji žingsniai buvo teatro studijoje, kurioje Juozas Miltinis mokė jaunimą. Ir vaidino, kaip sako, šeštą grybą septintoje eilėje. Už tai niekas nemokėjo, o kadangi reikėjo iš kažko gyventi, pasiūlė rekvizitininkės etatą. „Pradėjau nuo daiktų nešiojimo“, – prisimena moteris.
Bet reikėjo tuomet ne tik rekvizitininkės darbą dirbti, o ir antraeilius vaidmenis vaidinti. „Užsispyriau ir sakau: neisiu daugiau į sceną. O Miltinis: „Neik, vaikuti, jeigu nenori.“
Norėdama įrodyti, jog galiu daugiau, palikau teatrą ir išvažiavau į tuometį Leningradą, perėjusi didžiulį konkursą, įstojau į teatrinį institutą. O Miltinis į tai: „Kiekvienas durnius gali įstoti į institutą, bet ne kiekvienas durnius gali gerai savo darbą dirbti“, – prisimena O. Karpienė.
Po dviejų kursų institute dėl nesusipratimo su TSKP istorijos reikalavimais metė mokslus. Po to neilgas O. Karpienės gyvenimo laiko tarpas buvo atiduotas „Ekrano“ gamyklai, iš jos keliai vėl atvedė į teatrą.
„Pabėgiojai, pabėgiojai, vaikuti, ir vėl grįžai“, – pasakė tada J. Miltinis ir priėmė atgal. Pradėjo dirbti butaforo padėjėja. Buvo tuomet 1976 metai. Iš Juozo Miltinio dramos teatro O. Karpienė šiemet išėjo būdama aukščiausiosios kategorijos dailininkė butaforė.
Meška ir katė – tikros
Pažvelgus į vienus paskutinių O. Karpienės ypatingų darbų – meškos, katės kaukes, nebereikia nė žodžių šios moters meistriškumui ir profesionalumui įrodyti.
Atrodo, kad darbų, kurių nemokėtų, jai nėra. Jeigu reikėjo, ir nuotakai nuometą darė, ir nulūžusią nosį medinei skulptūrai drožė, klijavo, ir vyriškus darbus dirbo.
Negali atitraukti akių nuo O. Karpienės pagamintų „patiekalų“ – keptos vištos, obuoliai, pomidorai, – patiekiami scenoje jie jokių abejonių savo tikroviškumu nekelia.
„Kitus dalykus kuriant galima improvizuoti, o maisto produktai yra tokie, kokie yra“, – sako meistrė ir prisimena, kad sykį, kai „keptą vištą“ reikėjo nudažyti reikiama spalva, specialiai keptą šlaunelę pirko, pasidėjusi žiūrėjo į ją ir „vištą“ dažė.
Vazos, jose tarsi gyvos gėlės, statulėlės, – ką tik nori galima padaryti.
Daugiausia darbų reikia atlikti, kai statomos pasakos. Štai atsimena: prieš spektaklį „Batuotas katinas“ du su puse mėnesio be jokių poilsio dienų teko pasidarbuoti, kad į spektaklį atėję vaikai pasijustų tikrai į pasakų šalį patekę.
Kai šalia puiki komanda
Pastatymų dalies vedėjas V. Karpis teatre yra surengęs daugybę parodų. Jis yra pelnęs ir garbingą statusą – Užupio respublikos ambasadoriaus Panevėžyje vardą.
V. Karpio kelias į teatrą irgi panašus kaip sutuoktinės – pirmiausia teatro studija, paskui pasitraukimas iš teatro. Pirmiausia į tarnybą armijoje ir J. Miltiniui ištartas: „Nebegrįšiu“. Po armijos kurį laiką darbas „Ekrane“, paskui Valstybinėje filharmonijoje, teko su estradiniais ansambliais dirbti.
O 1975-aisiais vėl teatras. Su Ona tada jau buvo susituokę.
Teatre pradėjęs dirbti pastatymų dalies vedėju, iki pat išėjimo juo ir buvo. Jo pareigos aprėpė labai plačius arimus – svarbiausia, kaip nori, taip sukis, bet iki premjeros likus dešimt dienų turi būti padaryta viskas. Dekoracijos, rekvizitas, kostiumai, daiktai – viskas, kas bus ir ko prireiks scenoje.
Bet juk tai didžiulis darbas ir atsakomybė?
„Nesunku“, – sako V Karpis. Ir paaiškina: „Bet tik tuo atveju, jeigu kartu dirba geri žmonės. Kaip mūsų teatre. Geri, darbštūs, supratingi, tokie, kuriais visada gali pasitikėti, kuriuos vertini ir gerbi. Visiems, kurie kartu su manimi tuos ilgus metus dirbo, noriu iš visos širdies padėkoti.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
