Kaip svajonių darbą įsivaizduoja dažnas dienas prie kompiuterio leidžiantis paauglys? Veikiausiai vienas iš labiausiai tikėtinų variantų yra, kad pinigai byrėtų už tai, ką šiuo metu laisvalaikiu veikia nemokamai.
Panašu, kad netrukus svajonių profesijų sąrašą papildys dar viena specialybė – kompiuterinių žaidimų kūrėjas. Jau yra tautiečių, kurie užsienio aukštosiose mokyklose bando įminti šios srities darbo specifiką. Vienas tokių – vilnietis Saxiono universiteto pirmakursis Valentinas Rimeika.
Papasakok apie savo studijas. Daugeliui jos atrodo mažų mažiausiai netradicinės.
Šiuo metu studijuoju koledže Olandijoje. Mano specialybė vadinasi „Gaming technology and producing“. Tai žaidimų kūrimas ir technologinių sprendimų įgyvendinimas. Vienas svarbiausių dalykų – programavimas. Mes turime žinoti, ne kaip žaidimas veikia vizualiai, bet atsakome už vadinamąją mechanikos pusę.
Kodėl pasirinkai tokią specialybę?
Visuomet mėgau kompiuterinius žaidimus. Vis pagalvodavau, kad ateities profesiją taip pat norėčiau sieti su kompiuteriais. Kai jau teko „pačiupinėti“ programavimą, supratau, kad dirbdamas programuotoju norėčiau, jog šis darbas apimtų ir kūrybinę dalį. Norėjosi turėti daugiau laisvės ir pajusti pasitenkinimą, kurį jaučia žmonės, kai sukuria ką nors savo.
Ar Lietuvoje yra identiškos studijos toms, kurias kremti Olandijoje?
Netiesiogiai. Lietuvoje yra programavimo studijos, o žaidimus būtų galima kurti savo malonumui ir, žinoma, tik laisvalaikiu.
Apie tokią profesiją pasirinkusius žmones dažnai manoma, kad tėvai juos turėjo vidurnaktį vyti nuo kompiuterio. Ar tau toks apibūdinimas tiktų?
Taip. Šioje srityje galima išskirti dviejų kategorijų žmones: užkietėjusius žaidėjus, kurie tuo serga, ir dizainerius, kurie dirba savo darbą, o apie pačius žaidimus daug negalvoja.
Kaip dar susidomėti ir susižavėti vaizdo žaidimų pasauliu, jei pats to nesi išbandęs?!
Kaip tėvai ir draugai reagavo, kai sužinojo, kokią profesiją pasirinkai?
Suaugusieji manęs iš karto klausė, kur tokias žinias galėsiu panaudoti, domėjosi, ar tai perspektyvu, o bendraamžiai sakė, kad pasirinkimas keistas, bet kartu labai įdomus. Iš tiesų žaidimų kūrimas yra sunkesnis darbas nei programinės inžinerijos užduotys, nes reikalauja ne tik loginio, bet ir kūrybinio mąstymo. Likus dvejiems metams iki studijų pradžios žinojau, kad noriu studijuoti būtent tai. Ypatingo pasiruošimo šioms studijoms nereikia, žinoma, kuo daugiau žinių turi, tuo lengvesnis gyvenimas – pavyksta sugeneruoti daugiau idėjų ir greičiau viską atlikti.
Daug dalykų priklauso ir nuo to, kiek studentas pats nusiteikęs gilintis į studijuojamą dalyką: jie nemoki programuoti – išmokys, jei norėsi žinoti tik tiek, kiek reikia paskaitoms, nieko tokio, su šiomis žiniomis jau gali ką nors kurti. Bet jei norisi daugiau, darbo taip pat reikia įdėti daugiau.
Žaidimų kūrėjas – tai labai kietas programuotojas, kurio pirštai dirba automatu, ar pakvaišęs menininkas, kuriam idėjos kyla vidurnaktį?
Programuotojai dažnai gali vidurnaktį sugalvoti, kaip išspręsti problemą, ir nebūtina būti tais, kurie prie kompiuterio ekrano sėdi dieną naktį. Žinoma, kartais būna, kad darbo atlikimo terminai verčia pasėdėti prie kompiuterio ir naktį, bet tai ne kasdienybė. Kartais to kūrybiškumo ir nereikia, nes privalai tik apskaičiuoti, kada kuriame nors žaidimo žingsnyje atšoks kamuoliukas. Kartais tenka dirbti prie labai mažos bendro projekto dalies, nes vienas programuotojas uždirba prie muzikos, kitas prie vaizdo efektų, trečias rūpinasi dar kitais dalykais.
Kaip žaidimų kūrėjai apsaugo intelektinę nuosavybę?
Dažnai būna projekto vadovas, kuris atsako už visų darbą. Jis gali vienam darbuotojui nurodyti sukurti tik vieną elementą ir neišduoti, kokiam projektui ir kur tai bus panaudota bei kaip atrodys visuma. Dažniausiai iš darbuotojų reikalaujama, kad atlikdami savo darbą jie galvotų, jog prie jo dar bus kas nors pridedama.
Kaip įsivaizduoji, ką veiksi po 3–5 metų?
Tikiuosi, kad po studijų galėsiu tobulintis kokioje nors užsienio kompanijoje. Dažniausiai kompanijos, ketinančios įgyvendinti kokį nors projektą, jo pradžioje pasamdo darbuotojus ir jie dirba tam tikrą laiką. Kiek laiko dirbs, priklauso nuo projekto dydžio. Jam pasibaigus didžioji dalis darbuotojų atleidžiama, jie gauna rekomendacijas ir toliau ieško projektų. Jei specialistas turi žinių, yra kūrybiškas ir pateisina užsakovų lūkesčius, jis gauna kitą šios kompanijos pasiūlymą.
Kiek uždirba vaizdo žaidimų kūrėjas?
Į šitą klausimą negalėčiau atsakyti. Viskas priklauso nuo jo patirties, projekto, samdančios kompanijos ir pan. Žmogus gali būti ir labai kūrybingas, bet jei jo indėlis projekte yra nedidelis, ir atlyginimas nebus įspūdingas.
Dažnam pradedančiam programuotojui nėra labai svarbu, kiek uždirbs. Jam labiausiai rūpi įgyti patirties. Kartais vien dalyvauti procese jau yra atlygis. Yra net tokių fanatikų, kurie savo santaupas investuoja į žaidimo kūrimą. Tokie entuziastai uždirba tiek, kiek paskui parduoda žaidimų. Įsivaizduokite, jei pavyksta sukurti gerą žaidimą ir parduodama milijonas kopijų po 5 dolerius, o prie projekto dirbo 2–3 žmonės.
Ar dirbti šioje srityje – tai dalyvauti nesibaigiančiose „žiurkių lenktynėse“? Juk technologijos nuolat tobulėja...
Kartu su technologijomis koja kojon žengia žaidimų kūrimas. Atsirandančios vis naujos techninės galimybės skatina evoliucionuoti ir vaizdo žaidimus. Dažnai kompanijos, kai nori į rinką išleisti naujas žaidimų konsoles, pageidauja, kad specialiai joms būtų sukurti ir žaidimai.
Ar studijos mokamos?
Taip, už studijas turiu mokėti, nes studijuoju Olandijoje. Stipendiją gauna tie studentai, kurie turi darbą ir gali dirbti 32 val. per mėnesį. Tuomet mokama 250 eurų stipendija ir suteikiama galimybė nemokamai keliauti traukiniais bei autobusais. Metams studijos kainuoja 1 835 eurus.
