Kitados nuo eilinio inspektoriaus savąjį tarnybos kelią pradėjusiam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojui Antoniui Mikulski šią savaitę suteiktas praktiškai aukščiausias policininko laipsnis – vyriausiojo komisaro. Aukščiau – jau tik generalinis. Tačiau šis pokalbis ne proginis ir ne apie karjeros laimėjimus. Tik atviras pašnekesys apie kriminalisto darbo kasdienybę, kurią mums taip žaviai ir romantiškai piešia Holivudo kino produkcija.
– Bandysiu spėti – kriminalisto profesiją pasirinkti nusprendėte dar vaikystėje, perskaitęs apsakymus apie Šerloką Holmsą ar romaną apie Koradą Katanį. Taip?
– Išties apsisprendimas dirbti teisėsaugoje subrendo dar besimokant vidurinėje mokykloje, tačiau jis tikrai nebuvo nulemtas Artūro Konano Doilio ar kitų rašytojų kūrybos. Kita vertus, mano vaikystėje, paauglystėje nė knygų tokių mūsų šalyje nebuvo įmanoma paskaityti. Pagrindinė mano motyvacija – misija padėti žmogui. Pats esu tikras, net sunku pasakyti, kelintos kartos, vilnietis, patriotiškai mylintis savąjį miestą, todėl visada norėjau, kad Vilniuje gyventi būtų gera, švaru ir saugu.
– Savąsias pareigas nelengvai užsitarnavot, pradėjot nuo eilinio inspektoriaus, tad galima nuspėti, kad ir sulaikymo operacijose, kovinėse situacijose dalyvauti pačiam yra tekę. Yra buvę akimirkų, kai bijojote? Pavyzdžiui, kad jus nušaus?
– Arba – dar labiau tikėtina – susprogdins... Ne, bijoti neteko. Jau rinkdamasis tokią specialybę žmogus suvokia, kad esama tikimybės, jog jis žus. Ir pasiruošia tam psichologiškai. Manau, jeigu jis bijo, renkasi kitą profesiją.
O situacijų išties būta visokių, tačiau... Panašiai, kaip ir kareivis mūšio lauke – pirmame mūšyje jis taip jaudinasi, kad paskui net ne itin rišliai viską prisimena, o ilgainiui apsipranta, ima vadovautis patirtimi ir savo darbą suvokti kaip sunkų, o ne kaip baisų. Taip nutiko ir man – įpratau, daug ką supratau, daug ko išmokau. Svarbiausia mano profesijos žmogui niekada nepamiršti, kad jis privalo bet kokioje situacijoje vadovautis įstatymu ir sava sąžine, o visa kita – pagal aplinkybes.
– Teko kada nors pačiam šauti į nusikaltėlį?
– Visko yra buvę. Net dabar sunku savo darbą skirstyti pagal tai, kada teko šauti, kada išmušti ginklą iš rankų, kada sulaikyti panaudojant fizinę jėgą...
– Pats esate taiklus šaulys?
– Normalus. Tik nereikia įsivaizduoti, kad šaudau virtuoziškai kaip Teksaso šerifas iš kriminalinių trilerių, iš bet kokios padėties ir atstumo gebantis pataikyti skrendančiam uodui į akį, tačiau patikėkit – jeigu reikės, pataikysiu būtent ten, kur reikia pataikyti.
Tačiau klaidinga įsivaizduoti, kad mūsų darbas – dieną naktį lakstyti su pistoletu rankoje. Atvirkščiai – tai inteligentiškas užsiėmimas, čia daugiausiai ir sunkiausiai dirbama ne ginklais ir rankomis, o protu. Nemanykite, kad mūsų darbas apima tik kriminalistiką – toli gražu, veiklos spektras yra nepalyginti platesnis. Tiriame kuo įvairiausio pobūdžio nusikaltimus, pradedant vagystėmis, kišenvagystėmis bei smurtiniais nusikaltimais ir baigiant ekonominiais nusikaltimais, vykdomais elektroninėje erdvėje. O juos tiriant ginklais nepamojuosi – tik protu galima juos išnarplioti.
– Teisėsaugos struktūrose jums teko dirbti ir šalies nepriklausomybės pradžioje (1990–1991 m.), kai situacija visai ne juokais priminė pokario Odesą – nusikalstamumo jėgos jei ir nebuvo stipresnės, tai bent jau apylygės su teisėsauga. Anuomet nesijautėte besikaunąs pralaimėtojų pusėje?
– Anie laikai buvo tikrų tikriausias karas. Be jokių metaforų. Bent jau Vilniuje nusikalstamas pasaulis išties buvo labai organizuotas. Tai buvo labai žiauri ir galinga organizacija, tačiau ją vis dėlto įveikėme. Dabar net būtų sunku įsivaizduoti tokią nusikalstamą struktūrą, kuri gebėtų grasinti pačiai valstybei ir keltų pavojų jos egzistavimui.
Tačiau besikaunąs pralaiminčiųjų pusėje niekada nesijaučiau – visada privalo laimėti harmonija, o ne chaosas, valstybė, o ne jai kenkiančios jėgos. Tiesiog negalėjome nelaimėti. Nebuvo kitos alternatyvos. Laimė, anuo metu teisėtvarkai vadovavo tie žmonės, kurie ir turėjo vadovauti, – didžiulę pagarbą jaučiu Vytautui Leipui, kovos su organizuotu nusikalstamumu padalinio vadovui Jurijui Brytovui. Žinoma, buvo vykdomas komandinis darbas, bet ir jį dirbant reikia asmenybių, kurios tą komandą vestų teisingu keliu. Galime pasidžiaugti, kad anuo metu tokių žmonių atsirado.
– O jūs pats sutiktumėte paaukoti gyvybę dėl savo misijos?
– Ir kas gi čia tokio? Specialiai apie tokius žygdarbius, kaip gyvybės paaukojimas, aišku negalvoju, tačiau jei situacija to pareikalautų, jei tai būtų neišvengiama atliekant pareigą žmonėms – taip, sutikčiau. Manau, kad tai turėtų būti ne tik teisėsaugos pareigūnų, bet ir kiekvieno doro žmogaus pareiga – sąžinės kodeksas kiekvienam turėtų būti svarbiau nei nuosavo kailio tausojimas. Ir daugybė faktų patvirtina, kad taip ir yra – piliečiai išties padeda pareigūnams, informuoja, netgi rizikuodami savo gyvybe puola padėti sulaikymo metu. O jei kalbame apie pareigūnus – ko gero, nėra nė dienos, kad bent vienas pareigūnas atlikdamas savo pareigą nebūtų sužalotas. Toks jų darbas. Kova su nusikalstamumu iš tiesų yra kova. Ir tai – ne tik žodžiai.
– Apie kriminalistų darbą yra sukurta devynios galybės kino filmų. Ką jaučiate juos žiūrėdamas? Juokinga? Turi tai ką nors bendra su jūsų darbo realybe?
– Kinas yra komercinis produktas. Visa tai, kas ten rodoma, rodoma ne tam, kad žmonės apie kriminalisto darbą tikresnį vaizdą susidarytų, o tam, kad kuo daugiau žiūrovų pritrauktų. Ir supermenų mes neturime – visus supermeniškus darbus turi atlikti paprasti žmonės. Romantikos jame ne tiek daug, kiek filmuose – dirbame sunkų kasdienį darbą, o ne ieškome nuotykių, kaip būna filmuose. O netgi ir tie patys nuotykiai tikrovėje atrodo visai kitaip nei televizijos ekrane. Nuotykiais tai virsta pasakojimuose, o iš tikrųjų tai sekinantis, kupinas įtampos, daug fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujantis darbas.
– Vis dėlto, Šerloko Holmso dedukcijos metodas tikrovėje veikia? Tenka juo naudotis?
– Be abejo. Antai apžiūri, tarkim, kokį sandėlį, į kurį buvo įsilaužta, ištiri įsilaužimo bruožus, o smegenys tuo metu varto atminties archyvą, ieškodamos panašių bruožų. Ir randa. Tada tampa viskas aišku. Dedukcija mūsų darbe naudotis išties verta, tačiau būtina ją derinti su patirtimi. Teoriškai jos nepastudijuosi.
– Ar išties kriminalistai neturi laiko šeimai, dėl to pykstasi ir skiriasi su žmonomis, o jei jau kada apkabina moterį, tuojau pat pasigirsta į darbą skubiai iškviečiantis telefono skambutis?
– Na, apie tai nepriimta kalbėti, bet sunkumų šioje srityje mūsų profesijos žmonės išties patiria. Džiaugiuosi, kad man pasisekė šeimoje išvengti nesutarimų dėl darbo. O dėl į darbą iškviečiančių skambučių... Būna, pasikvieti svečių, sodini juos prie stalo ir tą pačią akimirką sužinai, kad tuoj pat turi išvažiuoti... Kitą sykį situacija būna labai nemaloni, bet ką padarysi.
– O jūsų rango pareigūnas tebeprivalo rūpintis savo fiziniu parengimu?
– Be abejo. Kasmet kiekvienas turime išlaikyti fizinius normatyvus. Aš taip pat. Nenoriu girtis, bet dar visai neprastai sugebu konkuruoti ir su dvidešimt penkerių metų kolegomis.
– Jei paprašyčiau apibūdinti tipišką Lietuvos nusikaltėlį? Koks jo išsilavinimas, intelekto koeficientas, moralė, veikimo pobūdis?
– Nieko sau klausimas... Kaip tik daktaro disertacijai rašyti. Tačiau taip lakoniškai nusakyti nusikaltėlio bruožus... Juokaujat? Galiu tik pasakyti, kad šiuolaikiniai Lietuvos nusikaltėliai – neapsakomai godūs. Visi jie nori ne mažiau kaip milijono ir būtinai šiandien, tuojau pat, vienu gaistu. Įžūlumas neįtikėtinas. O intelekto koeficientas, deja, pavydėtinai aukštas.
– O sovietinio tipo nusikaltėlių dar liko?
– Ne. Lietuvoje jų nebėra. Kišenvagių esama. Ir labai apsukrių. O sovietinių vagių ("įteisintų") – ne. Tačiau tai menka paguoda – dabartinis nusikalstamas pasaulis pasižymi dar didesniu amoralumu ir ciniškumu. Anie vagys dar turėjo kažkokį sąžinės kodeksą, neleidžiantį mušti gulinčio, vogti iš savų. Dabartiniai nusikaltėliai jokių tabu neturi, neturi nieko švento ir neliečiamo. Be to, jie nepalyginti žiauresni, netinkamų priemonių jiems nėra.
– O mafija Lietuvoje yra ar tai tik pramanas?
– Atsakymą žinau labai tiksliai, bet šiandien į šį klausimą nenoriu atsakinėti.
– Laisvu nuo tarnybos metu auginate rožes. Stebėtina, kad dirbdamas tokį darbą dar išliekate ir romantikas?
– Darbas romantiškas, tad ir pomėgiai romantiški. Taip, rožes auginu. Manieji krūmai jau senstelėjo, tad ketinu juos pakeisti naujais. Rožyne laukia daug darbo.
– Esate užsitarnavęs daugybę apdovanojimų, solidžių ordinų, medalių, vardinių ginklų... Kuris jums pats svarbiausias?
– Šv.Kristoforo statulėlė – Vilniaus savivaldybės apdovanojimas. Visi apdovanojimai brangūs, bet šis juk nuo Vilniaus žmonių. Tikriausias ženklas, kad darbuojuosi ne bergždžiai.
