.jpg)
Štai ir baigėsi Europos futbolo čempionato ketvirtfinaliai. Liko tik keturios komandos ir tik trejos rungtynės, kurios ir atsakys į klausimą, kas galės vadintis naujuoju Senojo žemyno karaliumi. Paskutine pretendente užimti šį garbingą sostą tapo Ispanija, po 120 minučių trilerio ir vienuolikos metrų baudinių serijos vis tik palaužusi Italiją.
Tiems, kas nesimokė ispanų kalbos ir nėra matę garsiojo Jameso Camerono režisuoto „Terminatoriaus“ filmo, skubame pranešti, kad „Hasta la vista“ reiškia „iki pasimatymo“. Ši frazė, ištarta paties dabartinio Kalifornijos gubernatoriaus Arnoldo Schwarzeneggerio ir užėmusi garbingą 76-ą vietą garsiausios frazės JAV kino istorijoje rinkimuose, mūsų manymu, geriausiai atspindi ispanų, po dramatiško mūšio triumfavusių ant Vienos stadiono vejos, nuotaikas. Tiesa, italai į tai galėtų atsikirsti, ko gero, dar geriau žinomu žodžių junginiu „I‘ll be back“ („Aš sugrįšiu“) iš to paties fantastikos filmo. Bet apie viską nuo pradžių...
Nesuvestos sąskaitos ir taktiniai pokyčiai
Po netikėtai pasibaigusių pirmųjų trijų atkrintamųjų varžybų mačų, kai su savo priešininkais negailestingai susidorojo antrąsias vietas grupėse užėmusios rinktinės, ant Ispanijos žaidėjų pečių buvo sukrauta didžiulė atsakomybė bent iš dalies apginti grupių nugalėtojų garbę. Ne ką mažesnį ispanams spaudimą darė ir tas faktas, kad jie Italijos komandos nebuvo įveikę net 88-erius metus - nuo 1920 metų.
bbc.co.uk nuotr.
Be to, ispanams didžiausi tiek Europos, tiek Pasaulio futbolo turnyrai buvo tarsi užkeikti ir jie, visuomet patekdavę tarp pagrindinių favoritų, nesugebėdavo juose nieko nuveikti. Tad greičiausiai Luisui Aragonesui prieš šias rungtynes savo auklėtinių labai nuteikinėti ir nereikėjo – motyvacijos jiems ir taip buvo per akis.
Žinoma, netrūko noro pakovoti dėl pergalės ir Italijos futbolininkams, kurių gretos, reikia pripažinti, buvo gerokai išretėjusios. Jau tikriausiai nebeverta minėti sunkią traumą dar prieš pirmenybes patyrusio Fabio Cannavaro, bet „squadra azzurra“ ketvirtfinalio dvikovoje turėjo verstis ir be Andrea Pirlo bei Gennaro Gattuso, ne laiku ir nereikiamoje vietoje prisirinkusių geltonų kortelių. Šias netektis Roberto Donadoni nutarė kompensuoti saugais Alberto Aquilani ir Massimo Ambrosini.
Tuo tarpu kraujo ir keršto ištroškę ispanai savo galaktikoje turėjo visas pagrindines žvaigždes ir galėjo mesti į aikštę pačią stipriausią sudėtį. Taip Luisas Aragonesas ir padarė – priekyje vėl žibėjo Fernando Torreso ir Davido Villos duetas.
eurosport.com nuotr.
Parodyk, kaip žaidi, ir aš pasakysiu, kas tu esi...
Austrijoje susidūrė visiškai skirtingo stiliaus rinktinės: ispanai mėgsta laikyti kamuolį, atakuoti, bet kiek pritingi gynyboje, ir italai, kurie vis dar propaguoja savąjį „catenaccio“ ir į apie puolimą pagalvoja tik tada, kai perima kamuolį iš varžovų.
Susitikimas prasidėjo atsargia žvalgyba. Nei vieni, nei kiti savo kortų atskleisti nesiruošė ir tyrinėjo priešininkus. Tai suprantama, nes klaidos kaina buvo labai didelė – juk abiejų rinktinių gyvybės kabojo ant plauko ir šios rungtynės kažkuriai rinktinei turėjo būti paskutinės.
Italų gynėjai bokštai į savo baudos aikštelę nekviestų svečių įsileisti neketino, ir techniškieji, bet fizine jėga savo varžovams neprilygstantys ispanai kritinėjo po kontaktų su italais it lapai rudenį. Principingasis teisėjas iš Vokietijos Herbertas Fandelis į tai nekreipė nė menkiausio dėmesio ir atsukęs nugarą skuosdavo į kitą aikštės pusę, kurioje jau R. Donadonio vyrai mėgindavo ką nors sukurti. 19 minutę Simone Perrotta smūgiu galva patikrino Ikero Casillaso reakciją.
Ispanijos gretose pirmu smuiku griežė „Valencia“ saugas Davidas Silva, savo reidais be gailesčio draskęs italų gynybos bastionus. Tiesa, į baudos aikštelę veržlusis ispanas leidimo negavo, tad jam teko tenkintis šūviais iš tolimų distancijų.
eurosport.com nuotr.
38 minutę Luca Toni iš dėkingos padėties smūgiavo galva, bet šiek tiek vėlavusiam ispanui Carlosui Marchenai vis tik pavyko užgesinti gaisrą. Pirmajam kėliniui einant į pabaigą D. Silva dešiniuoju kraštu priartėjo prie baudos aikštelės, kurios prieigose jį be jokių ceremonijų patiesė išmaudytas it vaikas Fabio Grosso. Tiesa, iš to jokios naudos Pirėnų pusiasalio atstovams išpešti neleido savo neprofesionalumą visu gražumu pademonstravęs arbitras iš Vokietijos, nutaręs nesivarginti ir nešvilpti pražangos – juk ir kortelę tektų rodyti, ir žaidėjų sienelę rikiuoti…
Po pertraukos vaizdas aikštėje ne tik kad nesikeitė, bet ir dar geriau išryškėjo. Jei Ispanijos futbolininkai iš tikrųjų stengėsi žaisti ir ieškojo kelių varžovų vartų link, tai italai beveik vien tik atsimušinėjo ir raitėsi iš neva skausmo perkreiptais veidais tarsi ką tik būtų nužengę nuo „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų raudonojo kilimo. Visos Italijos žaidėjų pretenzijos į pavojingų progų kūrimą dažniausiai apsiribodavo tik atakų imitavimu.
Nepaisant paleistų kelių kritikos strėlių, tenka pripažinti, kad tai buvo, ko gero, taktiškai pačios brandžiausios rungtynės iš visų ketvirtfinalio mačų, nes kiekviena komanda žinojo tiksliai, ko ji nori, ir sprendė savo uždavinius. Drausmingai žaidė ir gerai sustyguota buvo Ispanijos rinktinės gynyba, kuriai puikiai sekėsi tvarkytis su aukštais italų perdavimais, adresuotais dažniausiai ne kam kitam, o įvarčių alkio kamuojamam Luka Toniui. Be abejo, tokių pat pagyrų nusipelno ir pasaulio čempionų italų užnugaris, kuris, galima sakyti, maksimaliai užtemdė F. Torresą ir D. Villą.
bbc.uk.co nuotr.
Rungtynių laikui vis mažėjant Ispanija didino savo apsukas, bet geriausias progas ir vėl turėjo būtent „squadra azzurra“. 61 minutę tik fantastiška vartininko Ikero Casillaso reakcija išgelbėjo ispanus po Mauro Camoranesi bandymo. 81 minutę šansą pasireikšti gavo ir Gianluigi Buffonas – po Marcoso Sennos tolimo galingo šūvio italų vartų sargas kulkos nesugavo, bet ši, atšokusi į virpstą, vis tik pateko į Turino „Juventus“ vartininko glėbį. Tokiu būdu G. Buffonas išvengė nuosprendžio būti prikaltam prie gėdos stulpo.
Taigi dar kartą buvo paneigta, atrodytų, neginčytina taisyklė, kad futbolo rungtynės trunka 90 minučių, ir visas veiksmas persikėlė į pratęsimą. Jame pirmasis savo laimę pabandė nenuilstantis Davidas Silva, bet jo smūgiui ir vėl pritrūko tikslumo. Italai neliko skolingi ir po kelių minučių atsakė Antonio Di Natales smūgiu galva, po kurio plojimų bangos vėl susilaukė nepramušamasis Ikeras Casillasas.
Antrajame pratęsimo kėlinyje žaidėjus jau po truputį pradėjo apleisti jėgos ir komandos dar labiau numušė tempą bei su dar mažesniu entuziazmu pereidavo į varžovų aikštės pusę. Vis tik paskutinę minutę ispanas Santi Cazorla iššoko prieš Italijos vartus, bet užuot perdavęs kamuolį visiškai laisvam buvusiam Davidui Villai, pasirinko daug prastesnį variantą – smūgiavo stipriai, bet nevykusiai.
bbc.co.uk nuotr.
Ką gi, vokietis teisėjas Herbertas Fandelis paskelbė pratęsimo pabaigą. Tai reiškė tik viena – žaidėjams teks stoti prie vienuolikos metrų baudinių atžymos ir išbandyti savo kojos taiklumą bei tokiu būdu išsiaiškinti, kurie gi vis dėlto šiandien yra stipresni.
Kol futbolininkai ruošėsi šiam atsakingam reginiui ir iš anksto galvojo, į kurį kampą smūgiuos, Vienos „Ernsto Happelio“ vardo stadione visu garsu skambėjo Robbie Williamso hitas „Let me entertain you“ („Leiskite jus palinksminti“). Kaip parodė tolimesni įvykiai, tuo linksmintuoju tapo Ikeras Casillasas, atrėmęs du italų smūgius.
Ispanas pergudravo Danielį De Rossį bei Antonio Di Natalę ir įteikė savo komandai kelialapį į Senojo žemyno futbolo fiestos pusfinalį, kuriame „nenugalimosios armados“ vyrų jau laukia ir karo kirvius galanda stebukladariai iš Rusijos, sieksiantys nusiplauti gėdą, patirtą per pirmąjį abiejų rinktinių akistatą dar grupės turnyre, kai nusileido net 1:4.
Išeina, kad futbolo specialistai buvo visiškai neteisūs skambiąją mirtininkų etiketę suteikę C grupei, kurioje rungėsi Olandijos, Italijos, Rumunijos ir Prancūzijos vienuolikės. Ši grupė kaip tik yra vienintelė, kuri čempionato pusfinalyje neturės nė vieno savo atstovo.
eurosport.com nuotr.
Geriausias rungtynių žaidėjas
Klausimų dėl to neturėtų kilti. Madrido „Real“ vartininkas Ikeras Casillasas įrodė, kad jo instinktai ir reakcija dar nėra atbukę ir kad jis vis dar yra vienas geriausių vartų sargų visame pasaulyje. Be klaidų žaidęs 90 minučių, o paskui ir per pratęsimą ispanas netiesioginėje dvikovoje su Gianluigi Buffonu nepaliko šiam nė menkiausių vilčių. Įspūdingai atrėmęs dviejų italų smūgius jis atvedė savo komandą į labai retai matomas aukštumas. Ispanija jau dabar gali vadintis viena iš keturių geriausių Europos rinktinių ir, kas žino, gal jai pavyks užsiropšti ir dar aukščiau – tuo labiau, jei ant laurų neužmigs Ikeras Casillasas, kurio meistriškumo Luiso Aragoneso suburtam kolektyvui prisireikia itin dažnai.
Rungtynių nevykėlis
Luca Tonis. Tai duoklė italui už visą čempionatą, per kurį Miuncheno „Bayern“ megažvaigždei nė karto taip ir nepavyko paragauti įvarčio skonio. Nors šimtaprocentinių progų L. Tonis turėjo kone kiekvienose rungtynėse, o dažnai ir ne po vieną, į Apeninų pusiasalį puolėjas grįš nieko nepešęs. Tiesa, galime teigti, kad mače su rumunais iš italo buvo atimtas teisėtai pelnytas įvartis, kai pasimetę teisėjai iš kažkur ištraukė nebūtą nuošalę, bet vis tik įvartis nebuvo įskaitytas ir L. Tonio kraityje taip ir liko tik apvali riestainio skylė.
Italui garbės neprideda ir susitikime su ispanais rodytas elgesys, kai jis, būdamas stotingas ir tvirtai suręstas vyras, krisdavo ant žemės net ne nuo prisilietimo, o nuo prabėgančio varžovo sukelto švelnaus vėjelio. Linkėdami jam gero patariame mesti dramos būrelį, o geriau kokį kartą apsilankyti Dievo namuose – gal tai padėtų italui atsikratyti įvarčių bado prakeiksmo.
eurosport.com nuotr.
Žmogus su švilpuku
Vokietis Herbertas Fandelis katastrofiškų sprendimų, kurie palaidotų kurią nors rinktinę, gal ir nepriėmė, bet jo darbą įvertinti galima būtų tik pačiu žemiausiu teigiamu pažymiu. Pirmajame kėlinyje neįžvelgęs daugiau nei akivaizdžios labai grubios Fabio Grosso pražangos prieš Davidą Silvą, jis ne ką geriau traktavo ir kitus epizodus.
Kai įsiveržęs į priešininkų baudos aikštelę po daugybės klaidinančių judesių tarp savo paties kojų susipainiojo Davidas Villa ir netyčia pagriuvo ant nugaros, Herbertas Fandelis nusprendė, kad taip ispanas bandė išprašyti vienuolikos metrų baudinį (nors puolėjas net neapeliavo į tai), ir parodė jam geltoną kortelę.
Vis dėlto, kaip jau minėjau, teisėjui mes rašome teigiamą pažymį, nes rungtynės buvo nelengvos ir atsakingos, tad vien jau tai, kad per daug jų nesugadino, vokietis nusipelno bent trupučio pagarbos.
eurosport.com nuotr.
Ispanijos perspektyvos
Jos neblogos. Pusfinalyje laukia jau vieną kartą su žemėmis sulyginta Rusijos rinktinė, kuri, be abejo, dabar žaidžia tarsi ant sparnų ir prieš būsimąjį mačą gal net bus laikoma jo favorite. Ispanai vis tik turi neblogus šansus pakovoti dėl kelialapio į finalą, o net jei jiems to padaryti ir nepavyks, Pirėnų pusiasalio atstovai artimiausius ketverius metus galės didžiuotis bent tuo, kad yra viena iš keturių stipriausių Europos futbolo rinktinių.
