„Šiandien mano darbas yra padėti žmonėms, išmokyti juos susitaikysi su netektimis, suvokti, kas slypi anapus. Anksčiau yra tekę padėti ieškoti dingusių žmonių, tačiau šiuo metu to nebedarau, kadangi dažniausiai žinodavau, jog reikia ieškoti jau nebegyvo žmogaus, o artimieji vis dar tikėdavosi rasti gyvą bei sveiką.
Tokiais atvejais išdavusi savo pranašystes tapdavau priešu, tačiau vėliau pakakdavo tik kelių dienų, kad viskas pasitvirtintų“, – pasakoja Lietuvos ezoterikų konfederacijos prezidentė.
Pabudimas iš komos
Parapsichologės teigimu, mirties akimirką vyksta transformacija arba, kitaip vadinamas, virsmas. Elona Petkelienė dalinasi savo pačios potyriu, kuomet gimstant sūnui ir atliekant Cezario pjūvį moteriai netikėtai sustojo širdis ir ji paniro į komą.
„Atsigavau po keturių parų, o vaikelį pamačiau tik penktą parą, kuomet kitos mamos jau glaudė savo kūdikius, juos maitino, aš buvau kažkur šiapus ir anapus. Fizinį skausmą pajutau tik pabudusi iš komos, o visą savo būvį galėčiau apibūdinti kaip begalinę šviesą, lengvumą ir gėrį. Tuomet aš nesupratau, kodėl taip jaučiuosi, nes tarsi dėl susiklosčiusios situacijos turėjo būti labai liūdna, bet aš jutau palaimą.
Tuo metu, kada grįžau į save, buvo atėjusi seselė ir atsigaudama lyg puse lūpų jos klausiau, kodėl visi gimdymo metu taip lakstė, rėkė ir pykosi. Ji nustebusi manęs paklausė, iš kur aš viską žinau. Aš tarsi viską mačiau, kaip sustojus mano širdžiai situacija tapo visiškai nekontroliuojama, visi aplink rėkė ir blaškėsi. Visgi, šis įvykis nepastūmėjo manęs ieškoti atsakymų į klausimus, kaip aš viską galėjau girdėti ir matyti“, – kalba E. Petkelienė.
Kvietėsi vyro vėlę
Po poros metų parapsichologės laukė antra patirtis, kada anapus iškeliavo jos mylimas vyras, kuris būdamas jaunas mirė nuo vėžio. Kaip pati pašnekovė tvirtina, nemokėjimas paleisti vyro ją paskatino užsiimti spiritizmu, kviestis savo vyro vėlę ir viso to pasekmės buvo išties liūdnos.
„Šiandien manęs dažnai klausia, ką manau apie spiritizmą, tad visuomet kategoriškai atsakau, kad jokiu būdu negalima tuo užsiimti. Be abejo, tuomet aš to nežinojau ir labai ilgai negalėjau susitaikyti su netektimi.
Prasidėjo įvairūs eksperimentai su jo nuotraukomis, žvakėmis, fiziškai matydavau ir jausdavau jį, net mano mažas sūnus kartą ėmė šaukti, jog tėvelis atėjo. Apie tai niekam nepasakojau, o spiritizmas ilgainiui tapo mano kasdienybė“, – tikino moteris.
Parapsichologė pasakoja, jog vėliau tiek ji, tiek sūnus ėmė baisiai sirgti: žemas hemoglobinas, per lėtas kraujo krešėjimas, abiejų visi biocheminiai rodikliai kritiniai, o ligų medikams rasti nepavyko.
„Vaikas būdavo arba ligoninėje, arba sanatorijoje, aš pati taip pat leisgyvė, sparčiai krito svoris, nebuvo jokio darbingumo, jaučiausi visiškai išsibalansavusi, negalėjau nieko valgyti ir mano racioną sudarė beveik vien kava. Taip pat pusmetį kankino nemiga, nepadėjo jokie migdomieji, vaikui gydytoja prognozavo, jei tai tęsis toliau, gresia kraujo vėžys, o patys medikai skėsčiojo rankomis, nes nežinojo, kas dedasi“, – išgyvenimais dalinasi Elona Petkelienė.
Nuo inžinerijos iki ezoterikos
Kaip pati pašnekovė nurodo, iki šių patirčių moteris buvo inžinierė ir tokios profesijos atstovams būtina viską apčiuopti, išmatuoti, o jei to padaryti neįmanoma, inžinerinis mąstymas diktuoja, jog tai neegzistuoja. Šioje situacija protas taip pat stengėsi įtikinti, kad čia tiesiog nesusipratimas.
„Gydytojams nežinant ko griebtis sprendžiau, ką toliau daryti ir man, kaip inžinieriai, patikėti visais mistiniais dalykais, kurie gali daryti įtaką sveikatai, buvo sunku. Vis dėlto, viena pažįstama man ėmė pasakoti, jog yra toks dalykas, kaip bioenergetika, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir šviesos lauką, paprasčiau vadinamą, aurą. Vis dėlto, dabar, po daugelio metų praktikos, knygų, mokymosi galiu neabejodama teigti, kad daug dalykų mes išmatuoti negalime, tačiau jie taip pat egzistuoja.
Kai mes suvokiame, jog pirmiausia žmogus yra siela ir nesusitapatiname tik su fiziniu kūnu, tampa lengviau gyventi ir supranti, kad mirtis nėra nei savaime blogis, nei savaime gėris. Tai nei tragedija, nei komedija, o mirtis yra virsmas, perėjimas iš vieno būvio į kitą. Toks suvokimas padėjo palaipsniui išsivaduoti nuo užklupusių nelaimių“, – aiškina parapsichologė.
Kas vyksta, kai žmogus numiršta?
Šiandien galime dažnai išgirsti pasiūlymų, jog taupymo sumetimais nebūtina žmogaus šarvoti tris dienas, reikia viską modernizuoti ir pereiti link kremavimo. Tiesa, protėvių laikais kremavimas buvo įprasta praktika, tačiau jie neskubėjo.
„Štai kur didžioji klaida, nes dabar dažnai griebia ir jau po mirties sekančią dieną kremuoja. Tos trys paros reikalingos atsisveikinimui ir tai sugalvota ne šiaip sau. Pagrindinis turinys yra mūsų siela ir tam, kad tinkamai išeiti, neužstrigti šiapus, reikalingas laikas.
Žmogaus mirties momentas įvardijamas tada, kai sustoja energija. Ne tuomet, kai nustojama kvėpuoti, nebeplaka širdis, bet kai sustoja energijos apytaka. Be to, nustojus tekėti energijai ji niekur nedingsta, ji pradeda kauptis ir ima tekėti iš rankų, kojų, pirštų į širdies plotą. Būtent todėl pirmiausia atšąla rankos ir kojos. Žmogus nebekvėpuoja, bet jis tarsi viską jaučia, lyg plaukiotų vandenyje ir jį stipriai slėgtų“, – sako moteris.
Parapsichologė nurodo, jog numirusio žmogaus jokiu būdu negalima skubėti kremuoti ar užkasti, kadangi dar kurį laiką žmogus laipsniškai vaduojasi iš 33 jausmų. Vienas iš jų – pyktis, kitas – puikybė, dar kitas – apmaudas. Labai svarbu, kad mirštantysis neišeitų su pykčiu, skausmu ir apmaudu, užduodant klausimus, kodėl aš, kodėl dabar ir už ką man taip?
„Būna ir taip, kad žmogus niekaip savęs neidentifikuoja, kad jis yra miręs, bando kartu eiti sėstis prie stalo valgyti, bando vairuoti mašiną, gultis į lovą pas artimą žmogų. Didžiausias šokas ir siaubas sielai yra tuomet, kada eina ir mato, jog nelieka pėdų ir nėra šešėlio. Tuomet reikia išlaukti suvokimo, kad tu jau kitoje terpėje ir tada atsiveria vaiski šviesa, kurioje būti be galo gera.
Be to, kitas aspektas – artimųjų skausmas ir negebėjimas paleisti. Juk mirus žmogui verkiame, nes gaila savęs, klausiame, kaip aš dabar gyvensiu? Tuomet dažnai galime įstrigti savigailoje, tačiau svarbu suvokti, kad tokiu atveju ilgesys yra sveika, tačiau sielvarto, savęs gailesčio būtina stengtis atsikratyti“, – aiškina Elona Petkelienė.
