Kibucai atsirado žymiai anksčiau negu sovietiniai kolūkiai – dar prieš 38 metus iki Izraelio valstybės atkūrimo 1948 m. Pirmieji žydai, atsiliepę į Bazelyje vykusio sionistų kongreso raginimą apsigyventi Palestinoje, dar 1910 metais prie biblinio Kinereto miesto organizavo kolektyvinį ūkį „Degania“. Visi jo steigėjai – dešimt vyrų ir dvi moterys – buvo kilę iš Rusijos imperijos.
Kaip išgyventi be pinigų
Kibuco „Degania“ steigėjai nebuvo žymūs žemės ūkio specialistai, bet susitarė, kad pakaitomis eis visas pareigas – nuo gyvulių prižiūrėtojo iki ūkio vadovo. O kolektyvinio darbo vaisiai bus skirstomi pagal principą: arba kiekvienam, arba nė vienam. Taip susiklostė kibuco kodeksas.
Gyvenimo sankloda kibuce tokia: gamybos priemonės čia yra laikomos kolektyvine nuosavybe, o žemė priklauso valstybei, tačiau kibucas ja naudojasi tol, kol egzistuoja. Kiekvienas stojantis į kibucą perduoda visas savo santaupas į bendrą fondą, o kibucas prisiima visišką atsakomybę už savo narius ir jų vaikus. Tai reiškia, kad patenkina jų mitybos, būsto, išsilavinimo (aukštojo taip pat), medicininio aprūpinimo poreikius, senukams išmokamos pensijos. Taigi neturėdamas asmeninės nuosavybės, kibucininkas iki savo gyvenimo pabaigos bus aprūpintas viskuo, kas būtina, kur kas geriau negu vidutinis izraelietis. Šmaikštuoliai net sako: „Kibucas – tai turtingųjų getas.“
Kiekviena šeima turi savo namą, dažniausiai – trijų kambarių. Asmeninių automobilių nėra, bet visada galima naudotis mašina iš visuomeninio automobilių parko. Pagrindinė susisiekimo priemonė čia – dviratis. Aplinkiniuose miškuose netgi nutiesti specialūs maršrutai: poilsiniai ir sportiniai.
Pinigai kibuco viduje necirkuliuoja. Šio kolektyvinio ūkio nariams savo parduotuvėse viskas nemokama. Metų pabaigoje dalis kibuco uždirbtų lėšų pervedama į kibucininkų asmenines sąskaitas – visiems po lygiai, nepriklausomai nuo asmeninio indėlio. Gautus pinigus žmonės gali išleisti savo nuožiūra jau už kibuco ribų.
Esama kibucų (tarkim, „Beerio“ kibucas), kurie savo bendruomenės gyvenimo taisykles yra pakeitę ir pritaikę prie šiandienos poreikių. Pavyzdžiui, bendruomenės nariai yra gavę teisę dirbti ir už savo ūkio ribų, tačiau iš šalies uždirbti pinigai taip pat privalo atkeliauti į bendrą katilą. Tarkime, šiame kibuce gyvenantis architektas dirba vienoje tarptautinėje statybos kompanijoje. Solidus jo uždarbis – puiki paspirtis kibuco ūkiui.
Smarkiai plečiasi ir šių bendruomenių gamybinės veiklos sritys. Anksčiau kibucai buvo vien žemės ūkio produkcijos gamintojai, ir tai smarkiai ribojo jų ekonominį augimą. Dabar kibucuose gali veikti nedideli fabrikai, dirbtuvės, laboratorijos, gaminančios platų prekių asortimentą – nuo baldų iki elektroninių schemų ir pramoninių robotų.
Esama ūkių, kurie užsiėmė turizmo verslu. O mūsų minėtas „Beerio“ kibucas rado nišą poligrafi jos srityje. Pasirodo, egzistuoja didelė bankinių dokumentų – plastikinių kortelių, čekių knygelių ir kitų dalykinių popierių – paklausa. Žinoma, ši produkcija gana delikati, reikalauja slaptumo, taigi kibuco spaustuvė, aprūpinta naujausiais techniniais įrenginiais, saugoma ne mažiau negu kaimynystėje esantys atominiai objektai. Reikalai taip gerai sekasi, kad neseniai kibucas dar įsigijo spaustuvių Haifoje ir Ispanijoje.
Kolūkiai iširo, o kibucai – ne
Šios naujovės turėjo rimtų, ne tik ekonominių, bet ir pasaulėžiūros padarinių. Naujų profi lių specialistų poreikį turėjo tenkinti samdomi darbuotojai, o tą kategoriškai draudė kolektyvinių ūkių įstatymas. Mat tai ardė lygybės – pagrindinio kibucų gyvavimo principo – pamatus. Todėl dabar tenka kai ką keisti bendruomenių nuostatuose. Štai šiuo metu „Beerio“ kibuce gyvena 1 400 žmonių, o kibuco narių – viso labo 400. Likusieji – kandidatai, kuriems skirtas pusės metų bandomasis laikotarpis, ir „samdiniai“, kuriems socialinės garantijos netaikomos.
Nors daug kas šių kolektyvinių ūkių veikloje pasikeitė, pirmųjų kibucų steigėjų idėjos tebėra gyvos. Žinoma, daugelis kibucų pasaulinės ekonomikos krizės sąlygomis subankrutavo, pasirodė esantys nekonkurentabilūs, tačiau tuo pat metu sustiprėjo tie ūkiai, kurie, tebegindami socialinio teisingumo idealus, visiškai pasitiki savo jėgomis agresyvioje rinkoje. Sėkmingai veikiančiuose kibucuose, kuriuose atsižvelgiama į naujas realijas, noriai pasilieka jaunimas. Jam patinka tas gyvenimo modelis, kuris gina visų darbuotojų teises ir leidžia dirbti, naudojant naujausius technologinius laimėjimus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pagal sumanymą kibucai yra panašūs į kolūkius, veikusius Sovietų Sąjungoje. Tačiau kibucai išgyveno, o kolūkiai pasirodė esantys neefektyvūs ir iširo. Kodėl?
Atsakymas į klausimą iš visų kibuco gyventojų lūpų nuskamba vienodai: taip įvyko todėl, kad kolūkiuose valstiečiai buvo tarsi į narvus uždaryti, o kibucuose dirbo ir tebedirba laisvi žmonės.
Komuna ar kolūkis?
Pirmi kibucai Palestinos teritorijoje atsirado 1909 metais. Suprantama, per jėgą į juos niekas nevarė, dar porą dešimčių metų trokštančiųjų tapti kibucų nariais buvo gausybė.
Šiandien tik kas penkiasdešimtas izraelietis yra kibucininkas, nepaisant to, kad gyventi kibuce – visai neblogai. Juk ten galioja beveik komunistinis principas: iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – lygi bendrojo „pyrago“ dalis. Tiesa, šie „pyragai“ pernelyg dideli nebūna. Dėl šios priežasties juos raikyti ir dalyti patikima tiktai išbandytiems žmonėms. Norint tapti pilnateisiu kibucininku, būtina porą metų padirbėti stažuotoju, tai yra samdomu darbuotoju. Taip iki komunistinio principo „iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“ kibucas, suprantama, nėra „priaugęs“. Jame veikia kur kas griežtesnis, užtat daug realesnis principas, kurį supaprastintai galima apibūdinti taip: „kiekvienam arba niekam“. Klasikiniame kibuce darbo užmokesčio žmonės negauna, nors kiekvienas turi „asmeninį biudžetą“, kurio dydis kasmet apibrėžiamas bendrame susirinkime.
Susirinkimas – aukščiausias kibuco organas. Kasdieniams reikalams vadovauja sekretorius. Griežtai laikomasi aštuonių valandų darbo dienos. Sunkus ir nešvarus darbas, budėjimas naktimis, poilsio ir šventinėmis dienomis vyksta pagal eilę. Šiuo atveju veikia gana demokratiškas principas: šiandien tu – viršininkas, o rytoj – piemuo.
Dirbti reikia daug
Kibucų, pernai pažymėjusių šimtmečio jubiliejų, Izraelyje dabar esama apie 300. Juose triūsia maždaug 300 tūkst. žmonių, t. y. apie 5 procentus šalies gyventojų. Tiesa, komunų gyventojai apdirba beveik 40 proc. žemės ir pagamina 41 proc. šalies žemės ūkio produkcijos. Kibucai savo šaliai tiekia 81 proc. medvilnės, 73 proc. bananų, 67 proc. bulvių, 60 proc. pieno, 100 proc. žuvies. Reikšmingas panašios rūšies ūkių vaidmuo kiaušinių gamyboje, gėlininkystėje ir daržininkystėje. Kibucai pagamina 50 proc. visos Izraelio konservų produkcijos. Komunų gyventojai taip pat gamina baldus ir plataus vartojimo buities reikmenis.
Izraelyje gyvuoja ne tiktai kibucai, bet ir visiškai kapitalistinės žemės ūkio fi rmos, vadinamos mošavais. Dirbantieji juose vadinami mošavininkais. Negalima nepaminėti, kad klasikinio komunų tipo kibucų mažėja ir jie pamažu tampa mošavais. Sėkmingiausiai dabartiniame Izraelyje veikia tie kibucai, kurie yra investavę į šiuolaikinę
pramoninę paklausą turinčios produkcijos gamybą. Tačiau teisingumo dėlei būtina pasakyti, kad ir ūkiai, gyvenantys vien iš žemės dirbimo, gyvulininkystės ar žuvivaisos, anaiptol neskursta.
Asta BENDORAITĖ
