Iš Zarasų į Stelmužės kaimelį vinguriuoja siauras duobėtas kelias. Atrodo, tuoj privažiuosi pasaulio kraštą: taip reta čia žmonių, taip gūdu. Iš tikrųjų kaip pasakoje – stūkso senas gumbuotas ąžuolas galiūnas, o šalia jo – medinė bažnytėlė, pastatyta be vinies... Tai – Senoji Stelmužė, mažytis kaimelis pačiame Lietuvos pasienyje. Daug yra nuostabių vietų Zarasų krašte, tačiau ši – pasakiška.
Sėlių tėvynė
Zarasų kraštovaizdis susiformavo ledynmečiu, prieš šimtus tūkstančių metų. Anot geologų, tuomet čia plytėjo ledynai, atslinkę nuo Skandinavijos kalnų. Traukdamiesi jie sustūmė kalvas, tirpdami paliko šimtus didesnių ir mažesnių ežerų. Stori ledo luitai aižėjo ir tirpo, giliai išraižydami žemės paviršių, išgulėdami daubas, vadinamąsias rinas. Jų formą dabar atkartoja kai kurie ežerai, tokie kaip Ligajai ar Čičirys. Ežerų ir vietovių pavadinimai čia labai savotiški: Antazavė, Zirnajai, Zalvė, Zaduoja. Juos paliko mums sėliai – viena iš kadaise čia gyvenusių baltų genčių.
Dauguvos upė šią gentį skyrė nuo latgalių. Sėliai nepaliko rašto paminklų, o pirmąkart paminėti tik XI a. metraščiuose, žinoma, karo kontekste. Dabar šis kraštas – tikra ramybės oazė, o kadaise jį nuolat krėtė karų karštinė. Sėliams teko atlaikyti ir rusų kunigaikščių, ir Livonijos riterių puolimus. Tuomet sėlių krašte dar kaip siena stovėjo neįžengiamos girios, ežerų telkšojo kur kas daugiau nei dabar, tad patogių vietų gynybiniams įtvirtinimams netrūko. Tai liudija piliakalnių virtinės ir archeologiniai radiniai.
Stelmužės vardo pirmoji šaknis taip pat galbūt sėliška, o antroji kildinama iš latviško muiža – dvaras. Už pusantro kilometro nuo Stelmužės – Latvija. Kai pirmąkart lankiausi čia vasarą, prieš penkerius metus, turėjau puikią gidę, stelmužiškę mergaitę, kuri su mama gyvena turbūt buvusiame dvaro kumetyne ant eglėmis apaugusios kalvos. Paslaptingesnės ir niūresnės vietos nebuvau regėjusi: suklypusi trobelė, eglių skaros užstoja dangų, nė gyvos dvasios aplink, tik uodų (manding, uodai dvasios neturi) spiečiai niršiai vejasi aplink ateivių kūnus... Netoliese dunkso dvaro griuvėsiai, o dilgėlės ir varnalėšos siekia langų kiaurymes... Nuo Vergų bokšto, niūraus akmeninio statinio, tarsi atsklido žmogaus aimana... Bet gal tai tik gailus uodų dūzgimas? Baimės ausys didelės. Esą šiame tvirtame iš akmenų pastatytame bokšte 73 cm storio sienomis caro laikais dvaro savininkai Valujevai kalindavo prasikaltusius baudžiauninkus. Kalbama, kad šie carui artimi dvariškiai (Piotras Valujevas buvo jo ministras) net pusantrų metų slėpė nuo stelmužiečių, kad baudžiava jau panaikinta. Gūdūs, sunkūs laikai! Matyt, tuos laikus atspindi ir Stelmužės herbas, kur pavaizduota pusė ratlankio. Legenda byloja apie vietos galiūną, išgelbėjusį keliaujančio caro gyvybę: atrėmęs miško plėšikų ant jo karietos užverstą ąžuolą jis nesulaukė padėkos, tad įpykęs stvėrė caro karietą už ratlankio, kuris ir liko jo rankose.
Medinis stebuklas be vinies
Ši vietovė minima tik nuo XVI a., tačiau gyvenama buvo nuo senų senovės. Prie Stelmužės ežero dunksojusi pilis, o dar anksčiau čia smilkęs pagoniškas aukuras, žyniai atnašaudavę Perkūnui. Stelmužė priklausė Livonijos baronams Folkerzanams, rusams Valujevams, vokiečiams Hanams. Sovietmečiu čia buvo Imbrado tarybinis ūkis, o dabar kaimelis visiškai apmirė. Mano gidė prisipažino, kad jaučiasi čia labai vieniša: jos amžiaus vaikų aplink nėra. Tačiau skurdžioje mergaitės ir jos mamos grytelėje radome nuoširdų svetingumą, kvapios arbatos. Moteris, dirbusi Stelmužės bažnytinio meno muziejaus prižiūrėtoja (iš kur čia rasis kitų darbų?) pasiguodė, kad dukros širdis silpna iš prigimties, būtina važinėti į Vilnių, o vienišai motinai tai labai nepigu. Be to, kainuoja dažai ir spalvos, bet dukrai jie – geriau už vaistus... Iš tiesų visas tamsios trobos vidus mirgėte mirgėjo mergaitės piešiniais, kalbančiais apie sveiką menišką jos sielą. Iš kur toks talentas tokioje glūdumoje?
Matyt, ne tik gamta, bet ir Stelmužės maldos namai įkvėpė jaunąją dailininkę. Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia – įstabus liaudies architektūros ir dailės paminklas. Prieš penkerius metus čia dar veikė Bažnytinio meno muziejus, vyko pamaldos, tačiau vėliau dėl avarinės būklės šventovė buvo uždaryta. Zarasų r. savivaldybė susigriebė, rado 700 tūkst. Lt, dar pridėjo Kultūros paveldo departamentas, ir šį medinį stebuklą pagaliau imtasi gelbėti. VĮ „Lietuvos paminklai“ atstovas Jaunius Kavaliauskas pasidžiaugė, kad pernai lapkritį sėkmingai užbaigtas vienas darbų etapas: pakeistas kiauras stogas, sutvirtinti pamatai, o šiemet, žiemai pasitraukus, laukia interjero restauravimo darbai. Interjeras čia unikalus: negali atsistebėti iš medžio nuvytomis puošniomis girliandomis, juosiančioms altorių ir sakyklą. Meistriškai išdrožti ąžuolo lapai, vynuogių kekės, kankorėžiai, saulėgrąžų ir lauko gėlių žiedai... Sako, tikrasis menas niekada nenutolsta nuo gamtos ir siekia ją atkartoti. Būtent! Medinė evangelikų reformatų bažnyčia Stelmužėje iškilo 1650 m. Livonijos baronų Folkerzanų rūpesčiu, o pastatė ją nagingi vietos meistrai mosuodami vien kirviu ir kaltu: vinimis sukaltos tik durys. 1713 m. bažnyčia buvo latvių meistrų atnaujinta, tačiau vėlgi tik kirviais tašant sienojus. Tuo metu buvo sukurta visa vidaus drožyba. Barokiškai puošnūs medžio raižiniai, bareljefai, skulptūros – nežinomų liaudies dailininkų rankų darbas.
Pats sau paminklas
„Klausyk, drauguži:
kol dar žydi Stelmužė,
glauskis prie medžio širdies,
kol dar turim ugnies“, –
dainuoja Aistė Smilgevičiūtė. Žinoma, apie Stelmužės ąžuolą: jis ne kartą apdainuotas, aprašytas. Anot gamtininko prof. Česlovo Kudabos, tai – seniausias Lietuvoje gamtos paminklas. Paminklas pats sau, nes cemento gumbuotame jo kamiene, kuriam apglėbti reikia keliolikos vyrų, vis daugėja. Spėjama, Stelmužės ąžuolui – 1,5 tūkst. metų (tai – vienas seniausių medžių Europoje), tačiau patikrinti nebeišeina: pernelyg gili ir plati jo kamieno drevė, rievės sunykusios. Bet galiūnas vis dar gyvas! Tikėkimės, Stelmužės ąžuolas stoiškai ištvers ir šią šaltą žiemą, kaip išgyveno tūkstantį ir penkis šimtus žiemų prieš tai, o pavasarį vėl sužydės... Tiesa, Stelmužės senolio žiedeliai neišraiškingi ir kasmet vis mažiau šakų jis įstengia pražydinti. Tačiau, kaip toj dainoj, „prisiglaudus prie medžio širdies“, stipriau junti plakant ir savo žmogišką širdį... O tai reiškia, kad dar turim ugnies.
Rūta Klišytė
