Praėjusi savaitė sužibo šalyje veikiančių finansinių institucijų ataskaitomis. Kaip jau įprasta pastaruosius dvejus sunkmečio metus, dėl sunkios didžiųjų bankų padėties graudžius žodžius kalbėjo Lietuvos banko (LB) valdytojas Reinoldijus Šarkinas. Užtat nustebino kredito unijų ataskaitos - jos aiškiai parodė, kad finansinės institucijos ir per krizę gali dirbti pelningai.
Lietuva kreditavo bankus
Tiesa, skirtingai nei praėjusiais metais, šiemet R.Šarkino komentaruose galėjai rasti ir šiokių tokių pragiedrulių. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie šalies kredito įstaigų veiklos 2010 metais rezultatus, jis pripažino, kad praėję metai šalies bankams buvo daug sėkmingesni nei 2009-ieji.
„Nors bankų veiklos mastai pernai toliau mažėjo, klientams suteiktų paskolų mastų mažėjimas buvo 2-3 kartus mažesnis nei ankstesniais metais, o bankuose laikomų klientų indėlių prieaugis buvo didesnis“, - saikingai dozuojamo optimizmo negailėjo R.Šarkinas.
LB valdytojas taip pat atkreipė dėmesį, kad bankų veiklos aktyvėjimas prasidėjo 2010 m. antroje pusėje, kai atskirais mėnesiais esą buvo fiksuojamas turto ir paskolų augimas. Patikinta, kad praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo uždirbta 44,2 mln. litų, ketvirtąjį - 92 mln. litų pelno.
Tačiau vėliau buvo girdėti liūdna gaida, kuri dominuoja jau dveji metai iš eilės. Anot LB, neaudituotų ataskaitų duomenimis, Lietuvos bankų sistema 2010 metus neva baigė nuostolingai. Tariamai patirti nuostoliai sudarė 271,9 mln. litų. Pripažinta nors tiek, kad 2009-aisiais vadinamieji bankų nuostoliai buvo keliolika kartų didesni - lyg ir siekė 3,7 mlrd. litų.
Pernai ir R.Šarkinas, ir LB, ir dažniausiai skandinavų bankuose dirbantys finansų analitikai sakė, kad net kelis milijardus esą siekęs bendras bankų nuostolis atsirado dėl atidėjinių blogoms paskoloms. Šiemet apie atidėjinius LB mandagiai nutylėjo.
Galbūt taip elgtasi dėl to, kad pernai schema „nuostolis atsirado dėl atidėjinių“ buvo smarkiai sukritikuota. Pavyzdžiui, finansų analitikas Vladimiras Trukšinas atvirai kalbėjo, kad atidėjiniai yra tas pats bankų pelnas, tik „padėtas į kitą atskirą stalčių ir šitaip dirbtinai paverstas nuostoliu“. Anot V.Trukšino, iš to bankai gavo konkrečios naudos - sunkmečiu jie nemokėjo pelno mokesčio.
Šiemet LB pripažino - bankai iš tiesų nesumokėjo 357 mln. litų atidėtųjų mokesčių už 2009 metus. Praėjusiais metais atidėtieji mokesčiai sudarė 41,2 mln. litų. Taigi galime teigti, kad sunkmečiu bankams, tarp kurių didžioji dauguma yra turtingos finansinės institucijos iš Skandinavijos, mūsų valstybė suteikė beprocentį 398,2 mln. litų kreditą.
Kredito unijų turtas augo
Kad per sunkmetį bankų nuostolis gali būti fikcija, patvirtina kitų finansinių institucijų veikla. Štai praėjusią savaitę savo gerais rezultatais pasigyrė Lietuvos centrinė kredito unija (LCKU). Pasirodo, jos turtas pernai padidėjo 51,4 proc. ir, 2011 metų sausio 1-osios duomenimis, pasiekė 310,4 mln. litų. Pernai kredito unija uždirbo ir pelno - iš viso 1,5 mln. litų. 2010 metų pabaigoje LCKU vienijo 61 kredito uniją.
O iš viso Lietuvoje veikia 68 kredito unijos. Ir beveik visos - sėkmingai. Pats Lietuvos bankas turėjo pripažinti, kad bendras unijų turtas išaugo 36,9 proc. ir 2011 metų sausio 1-ąją sudarė 1,56 proc. veikiančių bankų sistemos turto.
Beje, Skandinavijos bankai virkauja ir dėl sumažėjusio savo turto Lietuvoje. Esą dėl blogų atidėjinių jis sumenko 10-12 proc.
- Kodėl taip atsitiko, kad unijos dirbo pelningai, o bankai skundžiasi besikapstantys nuostoliuose? Juk sunkmetis lyg ir turėjo vienodai paveikti abi finansinių institucijų kategorijas? - „Respublika“ klausė finansų analitiko Stasio Jakeliūno.
- Objektyvumo dėlei pasakysiu, kad ne tik unijos, bet ir kai kurie bankai dirbo pelningai, jie džiaugėsi per krizę išaugusiu savo turtu. Tai „Snoras“, Ūkio bankas. Dėl patirtų nuostolių virkauja tiktai Lietuvoje veikiantys Skandinavijos bankai.
Esminis skirtumas tarp rusiško ar lietuviško kapitalo finansinių institucijų ir skandinavų bankų yra tas, kaip jie apskaito su vadinamosiomis blogosiomis paskolomis susijusius nuostolius. Ypač 2009 metais skandinaviško kapitalo bankai padarė daug atidėjinių, pernai ši praktika irgi nenutrūko. Kaip elgėsi kredito unijos ir kai kurie ne skandinavams priklausantys bankai, standartai labai skyrėsi. O Lietuvos bankas nelabai gilinasi, kad apskaita dėl blogųjų paskolų būtų vienoda visoms finansinėms institucijoms.
- Per porą pastarųjų metų galėjo būti atgal į Skandinaviją iš antrinių bankų išvežta net iki 20 mlrd. litų turto. Ar tai galėjo turėti įtakos Lietuvoje veikiančių skandinavų bankų turto sumažėjimui?
- Tai netgi ne šalutinė, o pagrindinė priežastis, kodėl Skandinavijos bankai „nuskurdo“. Ir atidėjiniai čia priskiriami tik prie šalutinių priežasčių. Kai pinigai grąžinami pirminiams bankams, turto augimo nebevyksta.
Finansinių institucijų turtą sudaro du komponentai - išdalytos paskolos ir kitos investicijos. Pavyzdžiui, į vertybinius popierius. Skandinavai iš tų sričių atitraukinėjo pinigus, o jų vietą užėmė kredito unijos ir kai kurie rusiško ar lietuviško kapitalo bankai, todėl pastarųjų turtas ir augo.
Vidmantas Užusienis
