Aušra Jakubonytė, LRT.lt
„Jei žmogus tuos pačius darbus nudirba per dvigubai ar pusantro karto ilgesnį laiką negu kolegos, jis yra vertinamas neigiamai. Jei žmogus ateina į darbą pavargęs, jis vertinamas taip pat neigiamai“, – darboholikus vertina personalo atrankos įmonės vadovas Karolis Blaževičius. Jam antrina ir darbo rinkos ekspertas Andrius Francas, teigdamas, kad pastaruoju metu įmonės jau supranta, kad naktinėjimas darbe tikrai nepriveda prie gero.
MRU psichologas doc. dr. Alfredas Laurinavičiaus aiškina, kad darboholizmą skatina perfekcionizmas – bandymai ką nors darant atitikti pačius aukščiausius standartus.
„Tai, galima sakyti, noras būti šiek tiek antžmogišku, padaryti taip, kad niekas neturėtų prie ko prikibti. Dažnai būna, jog perfekcionistas, kad ir ką darytų, jaučiasi taip, tarsi kažko trūksta, todėl jam reikia dar padirbėti. Tokiam žmogui būdingas perdėtai kritiškas požiūris į savo veiklą, todėl jis visada randa ką patobulinti“, – aiškina A. Laurinavičius.
Kas yra neigiami darboholikai
Personalo atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas K. Blaževičius tokius darboholikus, kurie per ilgai užsibūna darbe siekdami kruopščiai atlikti jiems pavestus darbus, bet vis tiek nespėja jų padaryti, vadina „neigiamais darboholikais“. Jis mano, kad tokie darbuotojai, nors to ir labai siekia, negali darbų atlikti be klaidų, nes būna pervargę.
„Aš manau, kad žmogus, kuris nepailsi, negali nieko atlikti tobulai. Žmogus nėra mašina, jis privalo pailsėti, privalo būti socialus. Vienaip ar kitaip jis turi tilpti į darbo rėmus. Jei pervargusiam darbuotojui reikės bendrauti su klientu, jis paliks negerą įspūdį apie įmonę“, – aiškina K. Blaževičius.
Anot personalo paieškos ir atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“ atstovo A. Franco, pervargę darbuotojai būna prastos nuotaikos ir ja užkrečia kitus kolektyvo narius.
„Jei žmogus nespėja padaryti to, ką kiti kolegos sugeba, tada reikėtų svarstyti, kaip tas žmogus dirba, ir galbūt tokį darbuotoją reikėtų keisti. Be to, juk įmonės savininkams dėl darbuotojo viršvalandžių papildomai kainuoja elektra, šildymas ir pan.“, – aiškina A. Francas.
Darbas – pasididžiavimo šaltinis
Tačiau K. Blaževičius išskiria kitokius darbuotojus, kurios vadina „teigiamais darboholikais“. Tai, jo žodžiais, tokie darbuotojai, kurie mėgaujasi savo darbu ir viską atlieka su entuziazmu.
„Tokie darbuotojai darbe mato dalį savo laisvalaikio. Jie pailsi dirbdami. Tokie žmonės dirba įmonėse, kurios jiems patinka, gauna gerus atlyginimus. Nuo savo darbo jie nepavargsta. Jie žino, kad kuo daugiau dirba, tuo daugiau padaro, ir kuo daugiau padaro, tuo laimingesnis būna jų darbdavys“, – aiškina personalo atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas.
Anot MRU psichologo A. Laurinavičiaus, kai kurie darboholikai, kurie dirba su entuziazmu, jaučiasi darbe save realizuojantys.
„Darbas yra jų pasididžiavimo šaltinis, jų tapatybės dalis, jie save suvokia per darbinį vaidmenį ir darbinį rezultatą. Tačiau jei žmonės labai daug dirba per prievartą, jiems darbas yra sunki našta, tai tokio pobūdžio darboholizmas ilgai trukti negali“, – aiškina A. Laurinavičius.
Netekęs darbo darboholikas atsidurtų „dykumoje“
Psichologas išskiria, kad žmogaus gyvenimo pagrindinės sferos yra darbas, santykiai ir šeima. Pasak jo, per daug dėmesio skiriant vien tik darbui, vis labiau tolstama nuo šeimos, vaikų ir kenkiama savo sveikatai.
„Per didelis darbas siejamas su fizinėmis ligomis, didesniu širdies ir kraujagyslių ligų paplitimu, nervų ligomis, išsekimu. Darboholizmo atveju žmogus pastato savo gyvenimą ant vienos atramos, todėl visos kitos atramos silpsta. Turbūt netekęs darbo toks žmogus atsidurtų visiškoje „dykumoje“, be džiaugsmų ir gyvenimo prasmės, nes kitos to žmogaus gyvenimo sferos yra nustekentos“, – LRT.lt sakė MRU psichologas.
