Dauguma rinkimų reiškia tam tikrą netikrumą dėl ateities. Tačiau, kaip rašo „The Economist“, Rusijoje yra visai kitaip. Šį savaitgalį vyksiančius rinkimus neabejotinai milžiniška persvara laimės Vladimiro Putino įpėdiniu pasirinktas pirmasis vicepremjeras Dimitrijus Medvedevas.
Kremlius savo favorito pergalę užtikrina tvirtai kontroliuodamas visas žiniasklaidos priemones bei negailestingai susidorodamas su bet kokiu bandymu reikšti rimtesnę opoziciją režimo atžvilgiu. Be to, V. Putino populiarumas, jei tikėsime duomenimis, siekia 70 proc., o kai kurie rusai netgi norėtų matyti jį prezidentu iki gyvos galvos. Neabejotina, kad šie skaičiai kiek perdėti, nes šalyje neegzistuoja jokios demokratinės tradicijos, laisva žiniasklaida ar nepriklausomi galios centrai. Tačiau reikia pripažinti, kad vis dėlto dauguma rusų 8 V. Putino prezidentavimo metus laiko sėkmingais ir pritaria jo pasirinkto įpėdinio kandidatūrai. Tačiau, kaip rašo „The Economist“, D. Medvedevui bus itin sunku toliau sekti savo pirmtako pėdomis.
Analitikai identifikuoja keturis pagrindinius V. Putino populiarumo bei galios šaltinius tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Pirmasis šaltinis teigia, kad V. Putinas chaoso draskomai valstybei grąžino taip trokštamą stabilumą. Be to, esą V. Putinas nuramino neramumus ir grąžino „taiką“ Čečėnijoje bei Šiaurės Kaukaze. Trečia, jis grąžino Rusijai jos statusą bei galią tarptautinėje erdvėje. Galiausiai pats svarbiausia V. Putino valdymo sėkmė yra Rusijos ekonominis augimas, pagerinęs nemažos dalies piliečių gyvenimo standartus.
Tačiau, atidžiau peržvelgus visus šiuos teiginius, jie neatrodo tokie jau įtikinami. Visų pirma Rusijos politinis stabilumas remiasi iškreipta demokratijos samprata bei milžiniška galios koncentracija Kremliaus rankose. Kremlius panaikino regionų autonomiją, o tai paskatino korupcijos augimą, kuri daugelio verslininkų teigimu yra dar didesnė nei Boriso Jelcino laikais. Taika Čečėnijoje prievarta įtvirtinta valdžią atidavus į buvusio sukilėlio Ramzano Kadyrovo rankas, o Šiaurės Kaukazo regionas yra tarsi parako statinė, kuri bet kada gali sprogti.
Pragyvenimo lygio augimas yra itin priklausomas nuo ekonomikos augimo. Būtent ekonomikos augimą V. Putinas pristato kaip didžiausią savo laimėjimą. Vidutinis metinis bendrojo vidaus produkto augimas siekia 7 proc. Teisa, kad V. Putinas padarė daug dėka griežtos fiskalinės bei monetarinės politikos grąžinęs Rusijai makroekonominį stabilumą bei į aukščiausius ekonominius postus patvirtindamas liberalus. Tačiau reikia turėti omenyje, kad dėl tuo metu egzistavusios milžiniškos Rusijos skolos V. Putino pasirinkimas buvo itin ribotas ir jis buvo priverstas įgyvendinti būtent tokio pobūdžio politiką. Net ir V. Putino valdymo metais ekonomikos augimas Rusijoje buvo lėtesnis nei daugelyje kitų posovietinių respublikų. Negana to, Rusijos ekonominis augimas buvo itin priklausomas nuo augančių energetinių išteklių – naftos bei gamtinių dujų – kainų.
Vartojimą Rusijos rinkoje skatina nebenet jau minėtas energetinių išteklių kainų augimas, prikemšantis Kremliaus pinigines. Tačiau su energetika nesusijusių kompanijų konkurencingumas smarkiai nusmuko nuo to laiko, kai 1998 metais Rusija buvo priversta devalvuoti rublį. Išskyrus ginklus Rusija vargiai randa eksportuotinų prekių. Galiausiai pirmosios kadencijos pabaigoje V. Putinas atsisakė daugumos savo ekonomikos liberalizavimo programų. Be to, išpuolis prieš tuo metu bene skaidriausiai veikusią Rusijos kompaniją „Yukos“ atskleidė, kad Rusijoje visiškai negerbiamos nuosavybės teisės bei pats teisės viršenybės principas, o valstybė nesidrovėdama gali kada tik panorėjusi kištis į ekonominį gyvenimą. Jau pati rusijos istorija gali būti puikus pavyzdys, kokią žalą gali atnėšti beatodairiškas valstybės kišimasis į ekonomiką.
Net ir makroekonominiam stabilumui Rusijoje gresia pavojus. Infliacija jau pasiekė dviženklius skaičius. Infliacija gali didėti ir toliau, jei vyriausybė pasiduos spaudimui švaistyti pinigus iš taip vadinamo stabilizacijos fondo, kuris iki šiol absorbuodavo iš prekybos nafta bei gamtinėmis dujomis gautas pajamas. Prekybos balansas yra itin išsiderinęs, nes importuojama vis daugiau, o tuo tarpu eksportas neauga. Silpnėjanti pasaulio ekonomika ne tik sumažins Rusijos energetinių išteklių paklausą, bet ir gali įtakoti tų išteklių kainų nuosmukį.
V. Putinas galėjo būti itin laimingas iš B. Jelcino paveldėdamas atsigaunančią ekonomiką bei kylančias energetinių išteklių kainas. D. Medvedevo padėtis ne tokia jau palanki. Jam bus nepalyginamai sunkiau įgyvendinti savo pažadus ir išlaikyti eilinių rusų paramą. Jis perima itin susilpnėjusias institucijas bei perkaitusią ekonomiką, kuriai graso pasaulinis nuosmukis.
D. Medvedevas yra apdairus teisininkas, už visą savo karjerą nuo pat dešimtojo dešimtmečio turįs būti dėkingas dabartiniam Kremliaus šeimininkui, su kuriuo pradėjo darbuotis dar Sankt Peterburgo merijoje. D. Medvedevas turi du privalumus: priešingai nei dauguma Kremliaus pilkųjų kardinolų jis nėra buvęs saugumo tarnybų darbuotojas, o be to, savo kalbose jis užsimena apie ekonomikos liberalizaciją ir valstybės vaidmens šioje sferoje sumažinimą. Tačiau jo nesugebėjimas reformuoti Rusijos dujų monopolininko „Gazprom“ kelia abejones dėl D. Medvedevo siekių tikrumo. Ar liberalizavimo pažadai nėra tik dar vienas demagoginis triukas gražių žodžių ištroškusiai vakariečio ausiai, pamatysime vertindami D. Medvedevo darbus, o ne pasvarstymus.
Be to, greičiausiai V. Putinas nesitrauks iš aktyvios politikos ir sieks išlaikyti valdžios svertus savo rankose. „Kremliaus caras“ greičiausiai persės į ministro pirmininko kėdę. Niekas negali nuspėti, kaip veiks ši dvivaldystė. V. Putinas teigia, kad nesitenkins vien dalyvavimu užsienio bei gynybos politikoje ir sieks didesnės įtakos. D. Medvedevas nuo pat pradžių teigia, kad seks savo pirmtako pėdomis. Greičiausiai D. Medvedevas gali būti tiesiog gražus V. Putino vyriausybės papuošalas. Jei D. Medvedevas vis dėlto nuspręstų vykdyti savarankišką politiką, valdžios padalijimas dviems įtakingiems asmenims sukeltų dar daugiau nestabilumo.
