Tikriausiai žinai, kad pats savęs pakutenti negali. Ir nors puikiausiai galėtum kutenti visiškai nepažįstamą žmogų, Tavo smegenys signalizuoja, kad tai būtų visiškai netinkamas veiksmas. Merilando universiteto neurologas ir knygos „Juokas: moksliniai tyrimai“ autorius Robertas R. Provine'as pasakoja, kad šie du faktai jį įkvėpė nagrinėti kutenimo reikšmę. Mokslininko teigimu, kutenimas iš dalies yra socialinis reiškinys – kutena tik artimi žmonės, be to, jis sustiprina santykius tarp šeimos narių ir draugų.
Juoku į kutenimą mes atsakome jau pirmaisiais savo gyvenimo metais. „Tai yra vienas pirmųjų kūdikio ir juo besirūpinančių tėvų bendravimo būdų“, – tvirtina R. Provine'as. Ilgainiui tėvai kutena naujagimį tik tuomet, jeigu jis juokiasi atsakydamas, o kai kūdikis ima reikšti nepasitenkinimą, jie išsyk liaujasi. Artimas fizinis kontaktas taip pat skatina ir kitokį bendravimą.
Vaikai mielai kutena vienas kitą, o tai, kai kurių mokslininkų nuomone, daro įtaką teigiamiems tarpusavio santykiams ir gali palengvinti kai kurių refleksų bei savigynos įgūdžių įsisavinimą. 1984 metais Ajovos universiteto psichiatras Donaldas Blackas pastebėjo, kad dauguma kutuliui jautrių kūno dalių (pavyzdžiui, kaklas ir pažastys) yra labiausiai fiziškai pažeidžiamos. Jis padarė išvadą, kad kutendamiesi vaikai išmoksta apsiginti ir apsaugoti jautriausias kūno vietas.
Juokas yra neatskiriamas kutenimo palydovas, o ponas Provine'as yra beveik užtikrintas, kad žmogaus „cha cha“ kilo iš peštynėse skleidžiamų garsų. Prie tokios išvados mokslininkas priėjo stebėdamas draugiškai besikutenančias ir besigrumiančias žmogbeždžiones – šimpanzes ir orangutangus.
Suaugęs žmogus kutuliui nejautrus tampa sulaukęs maždaug keturiasdešimties. Matyt, tuomet ir baigiasi visos gyvenimo linksmybės. Dėl kol kas nežinomų priežasčių kutenimas daugiausia yra skirtas vaikams ir jauniems žmonėms.
