Likimo ironija, o gal sąmoningas, kupinas cinizmo žingsnis, kad vasario 23-iąją – buvusią Tarybinės armijos dieną – Rusijoje nutarta švęsti kaip Tėvynės gynėjo dieną. Juk tą pačią 1944-ųjų dieną tūkstančiai čečėnų ir ingušų buvo deportuota į Sibiro ir Kazachstano platybes. Jiems tai – tragiška Deportacijos diena.
Neišnaikinami vainachai
Vasario 23-iąją Čečėnijoje ir Ingušijoje vyrų niekas nesveikina. Vainachams tai ne Tėvynės gynėjo ar anų laikų Tarybinės armijos šventė, o Deportacijos diena. Operacija kodiniu pavadinimu „Pantera“ prasidėjo 1944-ųjų naktį į vasario 23-iąją. Jai vadovavo pats Lavrentijus Berija. Iš viso į tolimus Sovietų Sąjungos rajonus buvo išvežta beveik pusė milijono čečėnų ir ingušų, kurie buvo kaltinami padėję vokiečiams. Nors į šiuos Kaukazo rajonus per visą karą buvo permesti tik 77 vokiečių parašiutininkai...
Dar prieš pirmąjį Rusijos karą Čečėnijoje teko lankytis ir padėti gėlių Grozno centre iš balto akmens įrengtame memoriale deportacijos aukoms atminti. Vėliau rusų tankai kapines sulygino su žeme... Tai prisimenu kartu su per pasaulį nuskambėjusiais tuometinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžiais, pasakytais antrojo Čečėnijos karo pradžioje. Jis taip paskatino Rusijos ginkluotąsias pajėgas be atrankos naikinti čečėnus: „Visi jie – nuo 16 iki 65 metų – yra teroristai... Išvietėje reikia juos skandinti.“
Iš pradžių ir aš vainachus kildinau nuo įprasto rusiško žodžio „voijna“ („karas“). Tačiau Argūno slėnių ir kalnų žmonės karingi tiek, kiek juos tokius padarė nesibaigiantys kitų genčių puldinėjimai, okupacinės carinės ir sovietinės kariaunos reidai į Kaukazą. Šimtmečiais vainachai sėkmingai gynėsi nuo nesuskaičiuojamų klajoklių ordų, tačiau liko gyventi toje pačioje vietoje, išsaugojo savo papročius ir – o tai svarbiausia – savo kalbą.
Kalba išliko nesudarkyta, neužteršta, todėl seniausi tekstai, užrašyti jų protėvių prieš tūkstančius metų, laisvai skaitomi kaip dabartinės čečėnų kalbos tekstai. Pakanka pasakyti, kad patys stipriausi, žiauriausi ir didžiausi senovės užkariautojai mongolai, hunai, net pats didysis Tamerlanas negalėjo įveikti vainachų. Savo kilme didžiuodamasis ir kviesdamas pasaulio tikinčiuosius palaikyti taiką Kaukaze, čečėnų rašytojas Vachidas Elchojevas 2008 m. parašė atvirą laišką popiežiui Benediktui XVI.
Rašytojas pažymėjo, kad čečėnai ir ingušai – seniausios pasaulyje Nochči (išvertus iš čečėnų kalbos – Nojaus palikuonys) tautos atstovai. Jis turėjo galvoje biblinį pranašą Nojų, kuriam mūsų Kūrėjas liepė pastatyti didelį laivą ir į jį paimti po porą abiejų lyčių žmonių ir visokių gyvūnų. Vainachai yra žmonijos protėvių tauta, išsaugojusi ir iki šiol kalbanti seniausia pasaulyje „vaj mot“ kalba. Čečėnų mokslininkai pavadino tą kalbą „nana mot“, išvertus – „kalbų motina“.
Žinoma, kiekviena kalba ir tauta yra gerbtina, tačiau kolonijinė politika, ypač kai ji vykdoma šautuvų durtuvais, tankais ir represijomis, valstybės vadovo lūpomis pagražinta kalinių leksika, peržengia bet kokio žmogiškumo ribas. Josifo Stalino genocidas išnaikino ir išblaškė ne tik vainachus. Daugybė tautų – nuo Pavolgio vokiečių ir Krymo totorių iki suomių, nuo Vakarų Ukrainos iki Baltijos šalių – buvo ištremta į Sibirą, Tolimuosius Rytus, Vidurio Aziją. Radijo korporacijos BBC tarnyba rusų kalba apskaičiavo, kad iki 1948 m. spalio, jei neskaičiuotume prieškario trėmimų, į Rytus buvo deportuota 2 mln. 247 tūkst. žmonių.
Taigi, 1944 m. vasario 23 d. rytą, 11 val., L. Berija telegrafavo J. Stalinui: „Iškeldinimas vyksta normaliai, atkreipiančių dėmesį įvykių nėra.“ Ir vakare Grozne surengė ištaigingą karo sąlygomis puotą. O vėliau, tų metų liepą, J. Stalino parankinis vėl atsiskaitė „tautų vadui“: per du mėnesius į Kazachstaną ir Kirgiziją išvežta daugiau kaip 600 tūkst. Kaukazo gyventojų – beveik pusė milijono čečėnų ir ingušų, apie 70 tūkst. karačajų, 37 tūkst. balkarų. Pasilikti neleido niekam. Tremtiniams daugelio daiktų pasiimti nepavyko, nes gyvuliniame traukinio vagone vos tilpo 45 žmonės. Ilgoje kelionėje gimė 56 kūdikiai, mirė 1272 žmonės. Vadinamųjų kolaborantų ir jų šeimų namus užėmė atėjūnai, sovietiniai kariškiai ir sovietinei valdžiai lojalūs vietos gyventojai.
Tik 1957 m. sausio pradžioje SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą, leidžiantį vainachams grįžti į tėvynę. Per pustrečių metų grįžo beveik 140 tūkst. žmonių, tačiau daugelis jų nerado savo namų arba jie buvo užimti.
Kokios keršto ištakos?
Deportacijos dienos paminėjimas šiemet vyksta su naujais tautinio naikinimo ženklais. Londono karališkosios geografų draugijos narys, buvęs Tarptautinio Woodrow Wilsono centro (Woodrow Wilson International Center) mokslinis darbuotojas ir britų laikraščių korespondentas Maskvoje Tomas Parfittas, neseniai apsilankęs Kaukaze, žurnale „Foreign Policy“ aprašo naują čečėnų diasporos naikinimo taktiką, kurios griebėsi Kremliaus statytinis Ramzanas Kadyrovas, 2004 m. gegužės 10 d. paskirtas pirmuoju vicepremjeru. Norėdamas sukilėlių vadus priversti pasiduoti, jis įsakydavo suimti jų artimuosius. Taip 2004-ųjų gruodį čečėnų milicija sučiupo septynis Aslano Maschadovo šeimos narius ir pusę metų juos išlaikė už grotų. Doku Umarovas, kuris prisiima atsakomybę už daugelį teroro aktų Rusijoje, pasuko radikalaus islamo keliu po to, kai 2007 m. čečėnų saugumas suėmė, o paskui nužudė jo tėvą.
Kabardos Balkarijoje ir Dagestane pasirodė draugovininkai, kurių būriai vadinasi „Juodieji sakalai“ ir kurie skelbia, kad, net ir negaudami 2 mln. rublių užmokesčio „už galvą“, jie sunaikins partizanų lyderius... Taip R. Kadyrovas sukūrė atmosferą, primenančią rafinuotą čečėnų pasipriešinimo naikinimą deportuojant, tremiant ir žudant pagal 1944-ųjų metų pavyzdį, pažymi T. Parfittas.
Lyg paaiškindamas, kaip pati Rusija išprovokavo čečėnų radikalizmą, Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ išspausdino žinomo publicisto ir visuomenės veikėjo Adamo Michniko komentarą. Pirmiausia jis rašo, kad jokie argumentai – politiniai, tautiniai, religiniai – negali pateisinti čečėnų teroristų veiksmų. Paimdamas vaikus įkaitais, anksčiau politinius tikslus kėlęs partizanų būrys virsta banditų gauja.
Bet, kita vertus, atmetęs derybas su Čečėnijos prezidentu Aslanu Maschadovu ir paimdamas jo šeimos narius įkaitais, tuometinis Rusijos prezidentas V. Putinas tik sustiprino radikaliausią čečėnų pasipriešinimo judėjimo sparną. Eidami šiuo keliu, valdžios Čečėnijoje siekė tokie žmonės kaip Šamilis Basajevas ir kiti čečėnų talibai. Į smurtą atsakoma naujais teroro aktais. Kitaip sakant, valstybinis smurtas gimdo „buitinį“ smurtą.
Nejaugi Rusijos prezidentas pamiršo Rusijos istoriją, klausia A. Michnikas? Juk Čečėnijai užkariauti Rusijos carams prireikė 75 metų. Nejaugi jis pamiršo, kad Stalino įvykdyta čečėnų deportacija jiems yra tas pat kaip armėnams jų skerdynės ar žydams holokaustas? Nejaugi niekas jam nepasakė, kad pagal čečėnų tradicijas kerštas yra privalomas, kad, atsisakydamas keršyti, čečėnas tampa tautiečių paniekos objektu, o tai jam baisiau nei mirtis.
Čečėnijos visuomenė yra susiskaldžiusi ir susivaidijusi, primityvi ir anarchiška, bet ją vienija kova su okupantais. Todėl net baisiausi teroro aktai gali tikėtis palaikymo ar bent jau nesukelti protestų. Kad ir kaip žiauriai tai skambėtų, plačiąja prasme jie pateisinami. Tik už Kremliaus valdžios piktadarybes turi mokėti paprasti žmonės.
Šiame istorinio keršto fone mums rūpi dar vienas geopolitinis aspektas: kaip domino principu kylančios arabų revoliucijos palies posovietinius kraštus Kaukaze ir Vidurio Azijoje? Kad taip įvyks, apžvalgininkai neabejoja. Tik kokia forma? Ar nesiliaujantys teroro išpuoliai nėra tų revoliucijų preliudija? Ar kerštas už deportacijas ir šiuolaikinį genocidą nėra tas protesto pliūpsnis, kuris kada nors bus nukreiptas prieš savo tautos viltis palaidojusius diktatorius? Bet tai jau kito straipsnio tema.
Česlovas Iškauskas
