Taigi, gyvenimas mokykloje – pasirinkimas ar būtinybė?
„Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ dalyvavusi psichologė Ramunė Želionienė teigė, kad viena didžiausių problemų mokyklose – santykių ašies pametimas:
„Nebesistengiame rūpintis mokytojų su vaikais ar mokytojų su tėvais paprastais, žmogiškais santykiais. Daugelis mano, kad mokykloje vaikai tik turi įgauti žinių, kažkokių akademinių įgūdžių. Ypač šiais metais, mus, psichologus, užplūdo tėvų laiškai. Štai pirmoko mama guodėsi, jog keletą savaičių sirgusį vaiką mokytoją aprėkė, kad daug pamokų praleido, dabar nieko nemokės. Kita mama buvo mokinių akivaizdoje apšaukta, kad jos pirmokas vėluoja į pamokas. Mes norime, kad vaikai laikytųsi tvarkos, bet juk ne tokiais būdais. Vienoj ugdymo įstaigoj mokytoja manęs klausė, ką reikėtų padaryti, kad mokykla taptų antraisiais namais vaikams. Turėjau vieną atsakymą – nusivalykit autoritarinės pedagogikos veidus virtuvinėmis kempinėmis, nes tokių veidų namie nebūna“.
Anot psichologės, yra tokia bendra tendencija - mokyklų vadovai ir mokytojai patiria stresą, vyrauja didžiulė konkurencija, tėvai ir mokiniai – taip pat nuolatinėje įtampoje.
„Mokytojai sako nieko negalintys padaryti, vadovai – nieko negalintys pakeisti. Tuo metu švietimo sistemos valdininkai teigia, jog jie nieko nėra liepę, visa tai su jais nesusiję. Yra labai daug baimės. Bijo mokytojai, vadovai, tėvai ir vaikai. Reikia pagaliau įsidrąsinti. Psichologai sako, kad žmogus pradeda kažką keisti, kai stipriai supyksta. Ministras ir dauguma jo pavaldinių – „tiksliukai“. Jiems rūpi tik skaičiai. Paklauskit ministrą apie psichologinę atmosferą klasėje. Jis net drįso pasakyti, kad mokinių skaičius klasėje neturi įtakos mokymosi rezultatams. Visiškas nesusipratimas. Kokiais tyrimais remiamasi? Aiškiai matyti, kad žmogui trūksta kompetencijos. Gana pataikauti mokyklų administracijoms ir moralizuoti vaikus. Reikia pagaliau prisiminti vaiką, nes jis šioje sistemoje“, – kalbėjo R. Želionienė.
