Šiemet Lietuva mini savo vardo paminėjimo tūkstantmetį. Mūsų šalies vardas tada, gūdžioje amžių migloje, pateko į rankraštį, sukurptą Vokietijos Kvedlinburgo mieste. Ten aprašytas nelinksmas įvykis – lietuvius krikštyti bandžiusio katalikų vienuolio Brunono žūtis Lietuvos pasienyje 1009 metais.
Ką mes žinome apie to laikmečio Lietuvą? Kokį kraštą pamatė čia atvykęs Brunonas ir jo palyda? Apie tai kalbamės su archeologu, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Gintautu ZABIELA.
- Lietuva šiemet švenčia savo vardo paminėjimo tūkstantmetį. Kiek, Jūsų manymu, ši data yra reikšminga kaip tam tikro istorinio lūžio atskaitos taškas? O gal Brunono Kverfurtiečio pasirodymas Lietuvoje tebuvo nereikšmingas epizodas?
- Šiaip aš prisidedu prie tų žmonių, kurie mano, kad šįmet turėjo būti švenčiamas Lietuvos (o ne jos vardo) tūkstantmetis. Kaip ir žmogaus – gimimo ir vardo dienos nėra tokio pat reikšmingumo. Aišku, aš nenoriu pasakyti, kad 1009 metai yra Lietuvos gimimo diena. Lietuva buvo ir iki tol, tik mes nežinome ir greičiausiai niekada nesužinosime, nuo kada. Ir tai ne tik Lietuvos, bet ir kone kiekvienos senos valstybės istorijos bruožas. Seniausių jas liudijančių raštų išliko labai nedaug, dažniausiai atsitiktinai. Tam tikra prasme atsitiktinis yra ir Brunono žūties paminėjimo išlikimas. Tačiau ne visai. Pirmosios krikščioniškosios misijos Baltijos rytiniame krante buvo retos, o vykdytos tokio veiklaus misionieriaus kaip Brunonas, ko gero, beveik ir unikalios. Tad 1009 metų data tikrai gali būti laikoma Lietuvos integracijos į Europą (aišku, ano meto supratimu – krikščioniškąją) pradžia. Tačiau drįsčiau teigti, kad pačiai Lietuvai ši šventojo mirtis didesnės įtakos nepadarė. Nei tada, nei dabar. Ano meto Lietuva dar beveik du amžius buvo sunkiai matoma kaimynams, o šiandieninė su savo garbingu jubiliejumi tikrai nesielgia taip, kaip derėtų.
- Lietuva 1009-aisiais: ką mes apie ją žinome? Koks tai kraštas? Ką pamatė Brunonas, atvykęs į Lietuvą?
- Lietuvos istorija intensyviau tyrinėjama du paskutinius amžius, tačiau, kaip jau minėta, dėl didelio rašytinių šaltinių skurdo, apie daugelį jos gyvenimo sričių mes mažai ką galime pasakyti net ir pasitelkę plačius analogus bei demonstruodami puikų apsiskaitymą. 1009 metai yra labai konkreti data, kurią nuo kitos, artimiausios konkrečios datos skiria dešimtmečiai. Šią milžinišką mūsų pažinimo istorinę spragą gali padėti užpildyti archeologija, tačiau ji šiandien yra nelyginimai mažiau tiksli, o jos duomenys renkami lėtai ir dažnai sunkiai interpretuojami. Kalbant apie 1009 metų Lietuvą, būtent archeologija jos amžių ūkuose išplaukusiam vaizdui suteikia šiek tiek spalvų. To laiko Lietuva – tai įvairių baltų genčių kraštas. Šios gentys buvo ne šiaip klaidžiojančios tarp miškų. Jas jau jungė atitinkama vidinė valdžia, Brunono atveju besireiškianti per valdovą Netimerą. Kad to laiko genčių vyresnieji jau buvo susiformavęs visuomenės sluoksnis, liudija tiek su jų gyvenamosiomis vietomis siejami piliakalniai, tiek ir įkapėmis išsiskiriantys senieji palaidojimai. Buvo ir kažkokios teritorinės struktūros. Neaiškius jos kontūrus galime bandyti apčiuopti ant Lietuvos žemėlapio dėliodami galimai vienalaikius archeo - logijos objektus. Genčių ekonomikos pagrindas – žemės ūkis ir vietos verslai, gyvensena sėsli, tradicijos, atrodo, irgi stabilios. Visam tam pagrįsti archeologija irgi suteikia duomenų. XI a. pradžia, arba plačiau – X–XI a. riba, – nėra kokių nors baltų visuomenės sukrėtimų epocha. Ji ateis vėliau. Gal šis stabilumas ir yra paaiškinimas, kodėl Brunonas ėjo į Lietuvą ir kodėl jo misija baigėsi nesėkme.
- Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena siejama su esminiu istoriniu įvykiu – Lietuvos valstybingumo europiniu pripažinimu 1253 metais. Kodėl Lietuvai prireikė pustrečio šimto metų (nuo 1009 m.), kad ji pagaliau patektų į Europos žemėlapius kaip visateisė valstybė?
- Kas gi tokio esminio įvyko per šį laiką? Pusiau juokais galima pasakyti, kad lietuviai vertino visuomenės stabilumą ir jos laipsnišką raidą. Tai paaiškintų vėlyvą Lietuvos valstybės atsiradimą, tačiau toks faktas nieko nesako apie tai, kas buvo tos valstybės atsiradimo katalizatorius. Šiandien mes žinome tik Lietuvos gimimo centrą. Tai – Rytų Lietuva ir čia gyvenusios lietuvių gentys. Ar su šiuo regionu reikia sieti Brunono laikų Lietuvą – tebėra neaišku. Pokyčiai baltų visuomenėje XI–XIII a. pradžioje, atvedę Lietuvą į valstybę, pastebimi geriau. Soviet mečiu visuomenės raida buvo aiškinama jos vidiniais pokyčiais. Kai kurie jų gerai pastebimi ir tarp baltų. Rytų Lietuvoje dar XII a. išnyko paprotys laidoti pilkapiuose, o tarp visų baltų įsitvirtina degintinis kūno laidojimo būdas. Gaila, kad beveik nieko negalima pasakyti apie esminį to laiko žmonių gyvenseną charakterizuojantį objektą – gyvenvietes. Jos tebėra labai menkai pažįstamos ir dar menkiau tyrinėtos. Tuo tarpu net vienos tokios gyvenvietės tyrimai (kad ir Mažulonių, Ignalinos rajone, pavyzdys) būtų leidę kalbant apie šį svarbų ir sudėtingą laikotarpį operuoti faktais, o ne spėjimais. Mano nuomone, Lietuvos valstybės susikūrimo istorijoje yra nepakankamai įvertintas išorinis veiksnys. Kad jis buvo svarbus, rodo ir kur kas vėlesnių valstybių kūrimosi istorijos. Prieš beveik tūkstantį metų išorinis veiksnys reiškėsi daugiausia karine grėsme. Rytų Lietuvai tokia karine grėsme buvo Kijevo Rusia, o vėliau – ir atskiros rytų slavų kunigaikštystės. Baltų vidinė raida buvo tarsi atsakas į tokią grėsmę. Skaldantis Kijevo Rusiai, šiai grėsmei slopstant, baltai gavo istorinį šansą vienytis, kurį lietuviai sėkmingai išnaudojo.
- Iš baltų vieninteliai lietuviai sugebėjo sukurti savo valstybę. Kodėl būtent jie, o ne, tarkim, kuršiai, prūsai, žemaičiai, jotvingiai ar kuri kita baltų gentis?
- Istorijoje kartais veikia dėsnis (ar atsitiktinumas) būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Lietuviai, atrodo, kaip tik tuo ir pasinaudojo. Turėdami nuo seno stabilią vidinę organizaciją, papildomai sustiprintą šalimais esančios karinės grėsmės, jie galėjo anksčiausiai pasukti valstybinės organizacijos keliu. Kitos gentys, panašu, į šį procesą paprasčiausiai pavėlavo. Regione galėjo išsitekti tik viena baltų valstybė, pajėgi atsilaikyti prieš išorės grėsmes, kurių bent jau XIII a. sparčiai daugėjo. Dėl jų kitoms gentims teliko tik jungtis su Lietuva. Šiuo aspektu ypač įdomi žiemgalių istorija. Sprendžiant iš turimų duomenų, jie jau buvo beveik priartėję prie savos valstybės sukūrimo, tačiau tam sutrukdė Livonijos ordinas.
- Jūs esate archeologas, daugiausia tyrinėjantis valstybės priešaušrio – vėlyvojo geležies amžiaus, taip pat – viduramžių archeologinius paminklus. Kiek gerai mes pažįstame laikmetį, kai Lietuva pateko į Europos akiratį ir ėjo valstybės kūrimosi keliu?
- Aš jau minėjau, kad mūsų žinios apie Lietuvą prieš tūkstantį metų daugeliu atvejų labai nekonkrečios. Tai daugiau tendencijos nei faktai. Faktų gali pateikti sistemingi archeologiniai tyrinėjimai, o jų daugeliu atvejų nebuvo arba jie buvo ne iš to laikotarpio. Tad Lietuva ir žengiant į jos antrąjį rašytinės istorijos tūkstantmetį lieka savotiška nežinoma žemė. Turiu galvoje jos seniausią istoriją. Norėčiau pakartoti seniai žinomą tiesą, kad istorijos tyrimai nėra tik tuščias kapstymasis praeityje. Jie veikia mūsų dabartinį gyvenimą ir savotiškai lemia net mūsų ateities žingsnius. Lietuvos tūkstantmetis kartu yra ir Lietuvos visuomenės istorinės sąmonės lakmuso popierėlis. O ji pasirodė esanti sekli, orientuota daugiau tik į specialistus. Didžiųjų istorinių įvykių jubiliejai (o tokiu būtent norėtųsi laikyti ir Lietuvos tūkstantmetį) paprastai vienaip ar kitaip veikia ir mūsų visų istorinę sąmonę, todėl šį jubiliejų galime laikyti praradimu. Ruošdamasi jam, Lietuva neišugdė nieko vertingo ir ilgalaikio, o kai ką gal net ir pagadino. Mes kaip buvome, taip ir likome mažąja istorijos valstybe, kuri tegali tyrinėti ir domėtis tik savo pačios istorija. O tai šiandieniniame globaliame pasaulyje yra aiškiai per mažai.
Manvydas Vitkūnas
