Potvyniai
Trys ketvirtadalius Lietuvoje kilusių potvynių lėmė tirpstantis sniegas ir ledas, rečiau potvyniai kyla esant dideliam kritulių kiekiui. Nuo 1812 iki 2010 metų buvo užregistruoti 154 stichiniai arba katastrofiniai potvyniai. Vilniaus universiteto Geologijos ir geografijos instituto mokslininkas Donatas Pupienis teigia, kad šį šimtmetį Baltijos jūros vandens lygis gali pakilti 20-90 centimetrų, todėl kyla pavojus užtvinti Klaipėdos regionui. Vandens lygis gali pakilti dėl tirpstančių ledynų, todėl viskas, ką galime padaryti – švelninti poveikį klimato kaita ir ieškoti būdų prisitaikyti.
Apie 60 procentų upių baseinų ribojasi su kelių valstybių teritorija, todėl buvo priimta Europos Sąjungos (ES) Potvynių direktyva, kurios tikslas – sukurti koordinuotą potvynių rizikos vertinimo ir valdymo strategiją. Iki šių metų gruodžio 22 dienos planuojama parengti potvynių rizikos valdymo planus.
Ar Lietuvoje pakanka vandens išteklių?
Lietuvoje ūkio ir buities reikmėms daugiausia naudojamas požeminis vanduo, kuris apibūdinamas kaip didžiausias šalies turtas. Mūsų šalis yra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, turinčių požeminio vandens išteklius. Nors Lietuvoje gruntinio vandens ištekliai yra gausūs, tačiau jie netolygiai pasiskirstę. Pavyzdžiui, Šiaulių apskrityje vandens ištekliai yra labai riboti. Maždaug trečdalis kaimo vietovėse gyventojų neturi tinkamos kokybės geriamo vandens, o didėjant vidutinei oro temperatūrai vandens lygis šuliniuose mažėja.
Nepaisant to, kad ištekliai yra tikrai dideli, tačiau svarbu pasirūpinti jo kokybe. Gamtinio poveikio vandens kokybei negalime kontroliuoti, tačiau galima pasirūpinti, kad jo neterštų žmogaus veikla. ES direktyva „Požeminio vandens apsauga Europoje“ rūpinasi, kad būtų užkirstas kelias teršalų pateikimui į požeminius vandenis.
Sausros
Lietuva priskiriama perteklinio drėkinimo zonai: iškrintančių kritulių kiekis nespėja išgaruoti. Nepaisant to, sausros mūsų šalyje tampa vis dažnesniu reiškiniu. Pastaraisiais dešimtmečiais didžiausios sausros užregistruotos 1992, 1994, 2002 ir 2006 metais. Kilus sausrai, neišvengiama žemės ūkio nuostolių, mažėja vandens lygis šuliniuose, sutrinka laukinės gyvūnijos ekologinė pusiausvyra, kyla pavojus įsiliepsnoti miškams. Klimatologai teigia, kad ateityje sausrų daugės. Nuo XX amžiaus vidurio vidutinė oro temperatūra Lietuvoje padidėjo 0,8 laipsnio, ir prognozuojama, kad artimiausius tris dešimtmečius vidutinė oro temperatūra padidės dar vienu laipsniu.
Miškų gaisrų pavojus
Šiuo metu miškų apsauga nuo gaisrų Lietuvoje yra viena aktualiausių miško apsaugos problemų, nes mūsų šalies miškai pasižymi dideliu gamtiniu degumu. Labiausiai degūs – spygliuočių miškai, augantys sausose vietose. Čia gaisras gali išplisti sparčiausiai. Esant sausrai ir dideliam vėjui gaisrų tikimybė yra didžiausia. 90 procentų gaisrų kyla dėl neatsargaus žmogaus elgesio: žolės deginimo, laužaviečių kūrimo, nuorūkų mėtymo. Nors kartais gaisras gali įsiplieksti ir dėl trenkusio žaibo, tačiau tokie atvejai – išimtys.
Nors galime pasidžiaugti, kad mūsų šalyje nepasitaiko ekstremalių gamtos reiškinių, tokių kaip cunamis ar taifūnas, tačiau sausrų, audrų, potvynių, gaisrų pavojus visada išlieka. Tai daro iš tiesų didelę žalą, todėl klimato kaitos švelninimas – būtinas.
