Katastrofiško galingumo 9 balų žemės drebėjimas, kurį sekė didžiulis cunamis, užliejęs Mijagio ir Hirošimos rajonus bei po savęs palikęs dešimtis tūkstančių žuvusių. Tada, tarsi pražūtingas finalas, Fukušimos Daiichi atominė elektrinė Okumoje patyrė keletą sprogimų ir į aplinką išskyrė nuodingas ir radioaktyvias atliekas.
Vietiniams žinomos „3.11” pavadinimu pasekmės yra jaučiamos ir šiandien, Japonijai bandant surasti būdų susitvarkyti su milijonais tonų radioaktyvių nuotekų ir sumažinti kietųjų atliekų kiekį perpus. Visgi tarp sąmokslo teorijų ir aukštųjų technologijų sprendimų yra viena valymo programa, kurią galėjote ir praleisti: saulėgrąžos.
„Mes sodiname saulėgrąžas, burnočius, paprastuosius bastučius ir celiozijas, kurie, tikima, sugeria radiaciją”, praėjus keliems mėnesiams po nelaimės, „Reuters” pasakojo Koyu Abe, vyriausiasis budistų Joenji šventyklos vienuolis.
„Kol kas pasodinome ne mažiau 200 tūkst. gėlių... ir išdalijome dar daugiau sėklų. Mažiausiai 8 milijonai saulėgrąžų, žydinčių Fukušimoje, yra iš čia”, – sakė jis.
Tačiau tai visai ne japonų liaudies išmintis: tai patvirtina mokslas. Pasirodo, kad saulėgrąžos nuostabiai valo radioaktyvias atliekas iš aplinkos – būtent todėl jos buvo pasodintos dideliais kiekiais po 1986 metų Černobylio avarijos.
Taigi, kodėl saulėgrąžos? Laimingieji augalai nebuvo pasirinkti dėl savo išvaizdos, nors tai tikrai yra pliusas. Saulėgrąžos turi aibę praktinių savybių, kurios jas padaro idealiomis savo branduolinio valymo darbe – jos auga greitai, lengvai ir beveik visur. Dar geriau tai, kad didžiausią savo biomasės kiekį jos kaupia stiebuose ir lapuose, todėl jų sugertas radioaktyvias medžiagas galima pašalinti neiškasant šaknų.
Fitoremediacija, arba augalų naudojimas siekiant išvalyti toksinus iš aplinkos, puikiai nusisekė Černobylyje, kur branduolinė avarija paliko netoliese esančią dirvą ir vandenį prisikaupusius radioaktyvių elementų cezio ir stroncio. Šis procesas veikia todėl, nes izotopai „mėgdžioja” maistines medžiagas, kurias saulėgrąža dažniausiai naudoja – cezis mėgdžioja kalį, kuris reikalingas augalams dėl fotosintezės, o stroncis atitinka kalcį, kuris suteikia konstrukcinę atramą.
„Tai puikiai suveikė vandenyje, – aiškino Blaylockas. – Dirva buvo kiek kitokia istorija, nes cezis dirvoje kelia sunkumus. Tačiau, esant tam tikroms aplinkybėms, būtų įmanoma efektyviai pašalinti teršalus iš dirvos (Fukušimoje)”.
Deja, nors tai pavyko Černobylyje, fitoremediacijos pastangos Fukušimoje galiausiai buvo įvertintos bergždžiomis. Nėra daug literatūros apie šį eksperimentą, tačiau kelios analizės, kurios buvo rašomos, nesugebėjo rasti nei vieno augalo, galinčio veiksmingai sumažinti radioaktyvių izotopų dirvoje lygio.
Tam tikru mastu tai neturėtų stebinti – tarp Fukušimos ir Černobylio buvo per daug skirtumų, kad eksperimentas suveiktų taip pat.
„Vienas dalykas, kurį radome Černobylyje, buvo tai, kad mes ten apsilankėme praėjus daug metų po avarijos. Būtent todėl cezis galėjo įsivirtinti dirvožemyje ir tapti priklausomu nuo dirvožemio tipo”, – sakė Blaylockas. – Jeigu dirvoje yra daug žėručio ar tam tikro molio, tampa sunku pašalinti cezį, kai jis įsitvirtina”.
Nors saulėgrąžos nepadėjo apsaugoti Fukušimos nuo radioaktyvių dulkių, jos kitais būdais padėjo atsigauti.
„Pastaruoju metu mes kartu su šimtais vietinių esame labai užsiėmę, vis ateiname nurinkti gėlių, – „Reuters” pasakojo kaimo gyventojas Tomoe, kai jo gimtas miestas buvo suniokotas. – Man tai padeda pamiršti radiaciją”.
