Mes niurzgame ant kitų: valdžios, žiniasklaidos, kaimynų. Aišku, valdžia yra bloga, žiniasklaida - neįdomi, o kaimynai - bjaurūs. Tačiau kodėl taip yra?
Nekalbėsiu apie kaimynus - jų nepasirinksi, kaip negalima pasirinkti gero oro, krašto, kur gimei, o kartais ir žmonos. O valdžią mes patys renkame. Laikraščius patys perkame. Laidas irgi savo noru, o ne viršininko ar piktos uošvės verčiami žiūrime. Tiek politikai, tiek žurnalistai mums, paprastiems piliečiams, stengiasi įtikti. Tad gal politikai, žiniasklaida tėra mūsų pačių veidrodis. Ir tuomet kyla bloga mintis - šis veidrodis nėra kreivas. Jis rodo, kokie esame iš tikrųjų. Dar daugiau - būtent mes jiems, bent iš dalies, darome įtaką ir darome juos tokius, kokie yra. O paskui ant jų burnojame.
Kartais jie ir patys susirūpina, kodėl taip yra. Politikai griežia dantį ant žiniasklaidos: esą parodo tik blogus darbus, užmiršdama teigiamus pokyčius. Ši atsako, kad tokių nemato. Tačiau užmirštamas trečias dėmuo - tai paprasti žmonės.
Prisimename dvasingus Sąjūdžio laikus, kai manėme esą “dvasingesni”, “tauresni” už bedvasius ir sumaterialėjusius laukinius Vakarus. Dvasingumą sunku išmatuoti, tačiau sociologai kalba apie pilietinę moralę. Ką tai reiškia? Siekiama išsiaiškinti, kiek pateisinamas pretendavimas į valstybės pašalpas, neturint tam teisės, važiavimas visuomeniniu transportu be bilieto, nemokėjimas mokesčių, melavimas dėl asmeninės naudos, kyšio ėmimas, šiukšlinimas viešose vietose, vairavimas išgėrus alkoholio. Ir būtent tai laikoma pilietine morale.
Kur yra Lietuva?
Pasirodo, kad ji per dešimt metų pagal šiuos kriterijus smuktelėjo žemyn. Vengimo mokėti mokesčius pateisinimas padidėjo 1,5 balo - nuo 2,26 iki 3,77. Melavimo dėl asmeninių interesų pateisinimas sustiprėjo 1,4 balo - nuo 2,01 iki 3,38. Noras važiuoti be bilieto - 0,79 balo - nuo 2,4 iki 3,19. Kad ir ką galvotume apie Vakarus, tačiau jokie sociologiniai tyrimai tokių aukštų balų neparodo. Vakariečiai pilietiškesni. Beje, tikriausiai nereikia ir jokių sociologinių tyrimų: vis dar vykstanti Vilniuje akcija “Dviratis išrastas. Važiuok oranžiniu!” puikiai parodo vilniečių požiūrį į bendrą turtą, jų pilietinę moralę (nors ir ne visų).
Tad tokios paprastų mūsų šalies piliečių nuostatos. Ar tuomet galima pykti ant politikų? Juk jie neateina iš Marso ar Veneros. Jie - buvę mūsų kaimynai. Kodėl galima tikėtis, kad jie turėtų elgtis padoriau, jei mes patys kasdienėse situacijoje elgiamės ne taip jau ir padoriai? Nesant pilietinės moralės, standartai sumažėja, ribos tarp gerų ir blogų darbų nusitrina. Štai kodėl politikai kartais net nemano darą kažką blogai: juk jie mūsų visuomenės ir jos vertybių produktas.
Beje, dar labai įdomus dalykas. Mėginimą gauti nepriklausančias valstybės pašalpas, mokesčių slėpimą, kyšininkavimą ir vairavimą išgėrus alkoholio labiausiai pateisina ne kas kitas, o verslininkai. Tačiau nereiktų perlenkti lazdos - ne kiekvienas verslininkas banditas. O tai dažnai bando įpiršti mūsų žiniasklaida: “turto sąžiningai negalima susikrauti”. Ar šis įvaizdis nekyla iš pavydo? Juk kito geresnis namas, automobilis mums sukelia alergišką reakciją, nuo kurios vargu ar vaistinėje galima rasti vaistų (beje, pavydėti lietuviai pradėjo XIX amžiaus pabaigoje - bent tai jau pastebi keliautojai. Anksčiau jie niekuomet nepabrėždavo šio lietuvių bruožo).
Čia galima sugretinti ir kitus faktus. Tik 20 proc. lietuvių tiki, kad jie asmeniškai atsakingi už savo gyvenimą, kiti 80 proc. dėl savo nelaimingos dalios kaltina valdžias ir elitą. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad daugeliu atvejų ieškome “atpirkimo ožių”. Mums reikia rasti kaltus. Todėl valdžia visuomet ir bloga. Būtent todėl mūsų visuomenėje taip lengva politikui suvaidinti Išgelbėtoją ir susirinkti politinių taškų. Juk prisiminkime - mums visuomet kas nors gelbėjo: 1992 metais A. Brazauskas - nuo konservatorių, vėliau konservatoriai - nuo LDDP, R. Paksas - nuo “Williams”, o V. Šustauskas - apskritai nuo visko.
Mūsų visuomenei reikia skandalo, visuomet reikia parodyti paslėptus interesus - nesvarbu, kad ten kai kada (sunku patikėti, bet taip būna) nėra jokių interesų. Štai kodėl laikraščiuose išpučiami menkiausi dalykai - to reikalaujame mes, skaitytojai. O paskui verkiame, kad nėra ko skaityti: vien tik komiškos karaliaus dvaro intrigėlės (net ne intrigos), nuogos mergos ir kriminalai.
Beje, keletas žodžių apie nenumaldomą lietuvių potraukį kriminalams (“Akistatos” tiražas pats didžiausias) ir ką tai reiškia.
Kai parodo atliktas sociologinis tyrimas, kriminalinio pobūdžio informacija yra labiausiai skaitoma - net 60,7 proc. apklaustųjų pažymėjo, kad jie labai domisi arba paprastai domisi tokia informacija. Štai todėl laikraščiai apie tai ir rašo. Juk reikia prisitaikyti prie rinkos. Beje, kiti tyrimai rodo, kad laikraščių kriminalinių publikacijų struktūra neturi nieko bendra su užregistruotų nusikaltimų struktūra. Turtiniai nusikaltimai Lietuvoje sudaro apie 80 proc. visų užregistruotų nusikaltimų, o laikraščiai šiai temai teskiria 35 proc. visų kriminalinio pobūdžio publikacijų. Daug daugiau rašoma apie nusikaltimus asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui, apie valstybinius nusikaltimus ir t.t. Taigi pasirenkami tie, kurie yra kraupesni, kur daugiau kraujo ir mėsų.
O ką jaučia skaitydami šias žinias lietuvaičiai? Net 57,2 proc. (daugiausiai) jaučia ne ką kita, o pyktį (tik antroje vietoje eina užuojauta nukentėjusiems). Taigi šios publikacijos yra reikalingos veikiau mūsų pačių negatyvioms psichologinėms nuostatoms patvirtinti: “Pasaulis labai blogas ir žiaurus - apie tai juk kasdien ir laikraščiai rašo”. Kai yra tokia paklausa, nenuostabu, kad yra būtent tokia ir žiniasklaida.
Taigi apsukome ratą. Aišku, čia aš sutirštinau spalvas: ne vien nuo mūsų priklauso, kokia bus valdžia ar žiniasklaida. Visuomet egzistuos interesai, užkulisinės kovos, į kurias kaskart vis įsitraukia laikraščiai, politikai, verslo magnatai. Taip yra ir pilietiškai dorybinguose Vakaruose. Ir bus. Ir niekas nuo to neišgelbės. Nebent ateityje mokslininkų sukonstruotas morališkai nepriekaištingas genetinis kodas. Tačiau tiek politika, tiek žiniasklaida yra rinkos dalis. Šie sociologiniai duomenys rodo, kad paklausa atitinka pasiūlą. Taigi nereikia apibendrinti ir visų šunų sukarti ant politikų ar žiniasklaidos. Mūsų visuomenės problemos daug gilesnės.
Kaip jas spręsti? Universalių sprendimų nėra. Akivaizdu tik viena: kol neįsitvirtins pilietinės visuomenės vertybės, sunku tikėtis pokyčių ne tik valstybės valdymo sferoje, bet ir mūsų mylimoje žiniasklaidoje. O tai jau priklauso tik nuo mūsų pačių. Ne vien nuo politikų. Ar laikraščių. Ar valstybinės televizijos ir radijo.
