Vokietijos ekonomika – viena iš geriausiai funkcionuojančių Europoje. Apie ją žurnalas „Economist“ savo vasario 5 d. numeryje paskelbė keletą straipsnių, kurie kai kuriems žurnalo skaitytojams atrodė nepakankamai tiksliai atspindintys Vokietijos realybę.Ir štai vasario 24 d. žurnalas išspausdino jų pasisakymus.
Viena kritikė, Maximina Yun iš Londono, rašė, jog „ilgiau besitęsianti Vokietijos ūkio sėkmė – visada nepatogi tiems, kurie, kaip žurnalas „Economist “, palaiko plačiąja prasme anglo-amerikietiškąjį požiūrį į ekonomikos valdymą.
Jeigu liberali darbo rinka, maži valstybiniai mokesčiai ir garbinimas prie akcininkų altoriaus būtų pagrindiniai sėkmės kriterijai, jūs rašytumėte apie žvilgančią ateitį, kuri laukia Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, o ne apie Vokietiją. Tiesa ta, jog vokiečiams sekasi dėl to, kad jų bendroves valdo kompetentingi, išsilavinę darbuotojai, kuriems labiau už būsimo ketvirčio pajamas rūpi tai, ar bendrovė išvis gyvuos net ir po ketvirtadalio šimtmečio“.
Kitas skaitytojas, Robertas Bachmannas iš Šveicarijos, rašė, jog „Šiaurės Europoje yra ir kitų laimės kraštų. Pvz., skandinavų šalys, Nyderlandai, taip pat Šveicarija ir Austrija neseniai parodė solidų augimą ir turi stabilius finansus. Įskaitant Vokietiją, šių valstybių einamosios sąskaitos pertekliai kartu sudėjus yra didesni negu Kinijos. Taigi, turėtumėte kelti platesnį klausimą: kodėl šiaurės Europai taip gerai sekasi?“ – rašė skaitytojas, tarsi pamiršęs, jog Šveicarija, Austrija ir ta pati Vokietija nėra šiaurės, o vidurio Europos valstybės. Bet vis dėlto jo pasiūlytas klausimas – geras.
Jį paliksime kitam kartui, o dabar pacituosime, kaip į klausimą, kodėl taip gerai sekasi Vokietijai, savo britiškojoje laidoje atsakė žurnalas „Economist“.
Ogi todėl, kad „Vokietijai pasisekė išvengti nekilnojamojo turto ir kredito burbulo ir ji sugebėjo pavyzdingai suvaldyti savo viešuosius finansus“.
Bet, svarbiausia, Vokietijos sėkmės variklis glūdėjo eksporte: priešingai kitų didelių pasiturinčių šalių ūkiams, ji per pastarąjį dešimtmetį išlaikė savąją pasaulio eksporto dalį, net Kinijai kylant.
Tai iš dalies laimės dalykas. Tiesiai už Vokietijos sienų į rytus yra pigesnės darbo jėgos šalių, o tai padėjo jos bendrovėms padidinti našumą ir sulaikyti algas nuo dar didesnio kilimo.
Tuo pat metu Vokietijos firmos gamina būtent tai, ko auganti Kinija trokšta – nuo liuksusinių automobilių iki staklių, kurios Kinijos gamykloms leidžia būti pasaulio fabriku.
O daugybės savo įgūdžių dėka, vokiečių bendrovės sugebėjo susieškoti gal nelabai prašmatnių, tačiau pelningų nišų ir tada iki paskutiniųjų atsidėti kruopščiam darbui. Tai ypač tinka vadinamajam viduriniam sektoriui – toms mažoms ir ne tokioms mažoms kompanijoms, kurios sudaro Vokietijos ekonomikos nugarkaulį.
Tokios tradicinės vokiečių dorybės tuo labiau veiksmingos dėl pastarojo laikotarpio liberalizuojančių reformų, kurias įvedė jau Angelos Merkel pirmtakas, socialdemokatas Gerhardas Schröderis. Jų dėka darbo rinkos tapo lankstesnės, o dirbti pasidarė truputį patraukliau negu gyventi iš bedarbio pašalpos.
Vokietijos verslininkai taip pat ėmėsi pasiteisinusios rizikos nuosmukio metu. Palaikomi valstybės subsidijų, jie darbininkų nepaleido, prognozuodami, kad greitai vėl sulauks užsakymų. Taip ir įvyko, vokiečių kompanijos išsaugojo darbuotojus ir jų įgūdžius, kad ekonomikai atsigavus vėl juos paleistų į darbą.
Kitiems būtų pravartu pasekti Vokietijos firmų drausmingumu, susitelkimu ir gebėjimu skatinti talentingus darbuotojus, taip pat ir šalies darbo rinkos reformomis ir sveika finansų politika. Tačiau dviem svarbiais atžvilgiais Vokietijos modelis vis dėlto ydingas.
Pirma, jis per daug priklauso nuo užsienio paklausos, o tai atsispindi per dideliame einamosios sąskaitos pertekliuje – pernai jis sudarė 5 procentus BVP, o vartotojai išleidžia per mažai pinigų. Jeigu kiekviena Europos šalis sektų šiuo pavyzdžiu, būtų tai receptas nuosmukiui.
Vietoj to, Vokietija, kaip ir Kinija, turėtų subalansuoti savo augimą, daugiau stengdamasi paskatinti vidaus vartojimą. Didesnis pinigų leidimas Vokietijoje taip pat padėtų atsitiesti sunkiau besikapstančioms kitoms Europos ekonomikoms.
O antroji dėmė Vokietijos sąsiuvinyje yra jos prasti pasiekimai didinant produktyvumą. Skirtingai nei jos pramoninis pajėgumas, Vokietijos didesnis paslaugų sektorius ir toliau lieka per daug lepinamas ir nenašus. Reiktų daugiau konkurencijos ir mažiau biurokratinių suvaržymų.
Be padidėjusio pinigų leidimo viduje ir pažangos keliant produktyvumą, Vokietijos sėkmė pradės šlubuoti. Gerai, jog randasi ženklų, kad pastaruoju metu vartotojai pradėjo leisti daugiau pinigų. Toliau turėtų eiti produktyvumą skatinančios paslaugų sektoriaus reformos. Neužtenka tik pusės Vokietijos stebuklo – baigė savo straipsnį žurnalo „Economist“ redaktoriai.
Į tai skaitytojas Alexas Frazeris iš Londono atsakė taip:
„Galbūt pageidautina, kad Vokietijos firmos skatintų vidaus paklausą. Tačiau vartotojai Vokietijoje atsparesni nei kiti vakariečiai nereikalingam išlaidavimui. Turiu daug vokiečių draugų ir pažįstamų, dažnai apsistoju jų namuose ir nuolat nustembu, kaip jie nusipirkę kokybiškus produktus sugeba juos tausoti.
Pvz,, neseniai pernakvojau namuose, kuriuose pirmą kartą lankiausi 1990 m. Prausiausi po tuo pačiu dušu, pusryčiavau toje pačioje virtuvėje ir klausiausi tos pačios muzikinės aparatūros kaip ir prieš 20 metų. Niekas tuose namuose nebuvo renovuota ar pakeista. Ir viskas veikė kuo puikiausiai.
Kita mano pažįstamų porelė, abu apie 35-erių metų ir dirbantys viešajame sektoriuje, kaip šeimos automobilį turi 1985 m. Opelį, kurį pirko iš tikrai gerai mašiną prižiūrėjusio pirminio savininko. Jie tą Opelį vieną dieną pakeis, bet tik tada, kai jau nebeapsimokės jo išlaikyti ir taisyti“.
Tiek iš savaitraščio „Economist“ apie Vokietijos ūkį, o pabaigoje pora vokiečių ir kitų šalių spaudos atsiliepimų apie vieną šiaurės šalį, kurios rinkėjai sekmadienį „valdančiajai partijai sukrovė visą atsakomybę dėl finansų ir skolų krizės, šalį užgriuvusios po pavyzdingu laikomo ekonomikos pakilimo – ar atsimenate keltiškąjį tigrą?“ – rašė dienraštis „Frankfurter Allgemeine“.
Straubingo „Tageblattas“ teigė, jog naujuoju Airijos premjeru numatomas Enda Kenny turi „gerus kontaktus su Angela Merkel, Vokietijos kanclerė laikoma lemiama figūra kredito klausimu, bet tuomet Europos Sąjungai iškyla fundamentali ir kartu delikati problema.
Jeigu dėl palūkanų sąlygų Airijai tikrai bus deramasi iš naujo ir jos bus sumažintos, tai greitai su tuo pačiu noru į ES kreipsis ir Graikija“.
Anot Šveicarijos dienraščio „Basler Zeitung“, Enda Kenny „tikisi Briuselio supratimo: Airija – tai ne Graikija, kur knygos buvo sistemingai klastojamos. Europos Sąjungai būtų pravartu į tai atsižvelgti“.
Madrido „Pais“ teigė, kad Airijoje „baigėsi ūkio stebuklas ir tuo pačiu užverstas istorijos puslapis“.
Mykolas Drunga
