LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Nuo senų laikų yra susiklosčiusios kelios vardadienių sistemos, sako etnologas Libertas Klimka.
LRT radijo klausytojas Liudas iš Marijampolės klausia, kodėl vardadieniai dažnai minimi daugiau nei kartą per metus.
„Norėčiau sužinoti, kodėl žiniasklaidoje net kelis kartus per metus skelbiamos tų pačių vardų dienos. Pvz., liepos 15 dieną – Mantas, spalio 1 dieną – Mantas. Manau, kad vardo diena, kaip ir gimimo diena, turėtų būti minima kartą metuose“, – kalba Liudas.
Etnologas, LRT radijo bendradarbis L. Klimka sako, kad lietuviškas vardynas yra dvejopos kilmės. Pirmiausia – tai krikščioniškasis kalendorius.
„Gimus kūdikiui ūmai nuveždavo į bažnyčia krikštyt, o klebonas, pasižiūrėjęs į kalendorių, duodavo jam vardą“, – pasakoja etnologas. Pasak jo, toks vardas vadinamas atneštiniu, nes jis sutampa su šventojo kankinio vardu, kuris įrašytas kalendoriuje.
„Tačiau šventųjų kankinių tokiais pat vardais yra ne vienas. Vilniuje yra Šventų Jonų bažnyčia, todėl, kad galima rasti bene dešimtį kankinių Jonų, pasižymėjusių savo gyvenimu“, – pažymi L. Klimka.
Prieškariu atsirado tradicija lietuvius krikštyti tautiniais vardais, tvirtina LRT radijo bendradarbis. „Bet iš kur mes juos paimsime? Rašytinių kalendorių senais laikais nieks nedarė“, – primena etnologas.
Dėl to, pasak A. Klimkos, prieškario žurnalistai (ypač populiarių laikraščių, leisdavusių kalendorius kaip priedus) tiesiog iš galvos, savo fantazijos ėmė ir surašė tautinius vardus į krikščioniškąjį kalendorių.
„Bėda ta, kad laikraščių buvo ne vienas, dabar ta juokinga tradicija tęsiasi – kiekvienas leidėjas vis savaip tuos kalendorius leidžia“, – mano etnologas L. Klimka.
