Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vadovė humanitarinių mokslų daktarė Daiva Vaitkevičienė sako, kad papročių laikomasi, nors ir nebūtinai suvokiama jų prasmė. Tačiau net ir tuomet tradicija tęsiama. Būna, kad senam papročiui suteikiama kitos tradicijos prasmė.
Diedų šventės atitikmuo
- Kodėl reikėtų švęsti Kalėdas, Kūčias, klausia „Respublika“?
- Socialine prasme Kalėdos ir Kūčios yra geriausiai išlikusios šeimos šventės. Šeimos narių susirinkimas šventinį vakarą leidžia pajusti šeimos bendrumą ir prisiliesti prie šeimos tradicijų. Kūčių papročiai gana individualūs, tai buvo gana uždara tautos tradicija, kuri turėjo galimybę išlikti kaip šeimos šventė. Pirmiausia galima būtų kalbėti apie valgius, kurie gana konservatyviu būdu išlaikė seną tradiciją. Kita vertus, reikėtų kalbėti apie metų ciklo pojūtį. Per Kalėdas susilieja krikščioniškas ir astronominis kosmologinis kalendorius, kuris visais laikais buvo svarbus įvairiose tradicijose.
- Kuo išskirtinis Kūčių vakaras senojoje lietuvių tradicijoje?
- Kūčių vakarienė ir per ją išlikę įvairūs papročiai atitinka Diedų šventę. Diedai - senovinė mirusiųjų minėjimo diena, kuri Rytų Lietuvoje nunyko tik XX a. ketvirtame dešimtmetyje. Mirusiųjų paminėjimai - ypatingas prieššventis, per kurį buvo valgoma vakarienė. Ant stalo būdavo 12 patiekalų. Per vakarienę buvo uždegama žvakė. Ji buvo siunčiama ratu ir atskiriama kiekvieno valgio dalelė mirusiesiems. Atskirtas valgis buvo dedamas į krepšelį ir atiduodamas elgetoms, kad pasimelstų už mirusiuosius.
Diedų šventė dėl vaišių svarbos kitados dar buvo vadinama Stalų švente. Kaip atskira šventė Diedų šventė buvo švenčiama per Vėlines, Kūčias ir Velykas. Dabar tradicija valgyti šeimoje per Vėlines, kaip žinome, yra nunykusi. Kai šiais laikais švenčiame Kūčias, nesuvokiame, kad tai yra senos lietuviškos tradicijos liekanos. Kūčių šventimo tradicija ir parodanti, kad mirusiųjų gerbimo tradiciją dar turime išlikusią.
Mirusiųjų pagerbimo ir vėlių maitinimo tradicija labai būdinga Rytų Europos regionui. Baltarusijoje ši tradicija itin gerai išlikusi iki šių dienų, nes ji buvo įtraukta į stačiatikių tradicijas ir buvo suprantama kaip svarbus religinis dalykas. O Lietuvoje su mirusiųjų kultu buvo stipriai kovojama. Baltarusijoje ir dabar galima matyti kapinėse pastatytus stalus ir suolus. Ten susirenka giminė tam tikromis dienomis, vaišinasi, bendrauja. Tam tikromis progomis ant kapinių tiesiama staltiesė, ant jos dedami valgiai, vaišinamasi.
Saulė pražysta kaip rožė
- Kaip susijungia senoji ir katalikiškoji tradicijos per Kūčias? Kuriuos papročius galima vertinti kaip krikščioniškus, kuriuos kaip senosios religijos atšvaitus?
- Tai susiję su žmonių pasaulėžiūra - išpažįstama tradicija, kaip žmonės tai suvokia. Buvo tradicija Kūčių vakarą ant palangės padėti maisto arba einant miegoti palikti nenukraustytą stalą ar net degančias žvakes. Kaip minėjau, yra daug papročių, kurie rodytų, kad visa tai buvo daroma mirusiųjų vėlėms, kad turėtų ką valgyti, kad būtų šviesu, kai ateis vėlės į svečius.
Tačiau kai kurie žmonės pasakytų, kad tai daroma dėl angelų, kad jiems būtų šviesu, kad Jėzus miega ant šieno ir reikia, kad jam būtų šviesu. Čia būtų vadinamojo sinkretizmo atvejis, kai papročiui suteikiama nauja prasmė. Pats paprotys gyvuoja sena, gal šiek tiek pakitusia forma, o suvokiamas jau visai kitaip. Tačiau net tada, kai žmogus mano atliekantis katalikiškus ritualus, tai nebūtinai reiškia, kad tai ir yra katalikų tradicijos.
Stebuklai
- Kokius reikšmingesnius kalėdinius įvaizdžius, tikėjimus galima būtų paminėti?
- Norėčiau paminėti Kalėdų Senio problemą. (Juokiasi.) Mes neturime tokio Kalėdų Senio kaip šventasis Nikolas, kuris taip pat kilęs iš senųjų tradicijų. Matyt, jis yra turėjęs senojo saulėgrįžos dievo prototipą. Lietuviškose dainose sakoma, kad „atvažiuoja šventa Kalėda, atveža dešrų kartį“. Matome, kad atkeliaujančios dievybės, švento asmens įvaizdis būdingas įvairiose tradicijose.
Labai svarbūs buvo Kalėdų stebuklai. Stebuklai - mitinio pasaulio ženklai. Buvo ryškūs keli stebuklai. Vienas iš jų - vanduo, virstantis vynu. Atsigėrus vandens galima sužinoti ateitį, įgyti sveikatos. Kitas stebuklas - Kalėdų išvakarėse, per Kalėdas kalbantys gyvuliai. Verta dar paminėti tikėjimą, kad per Kalėdas ir per Jonines prasiveria dangus.
Pasakojama, kad Kalėdų rytą einantis žmogus pamato nepaprasta šviesą. Atrodo, lyg durys atsidaro ir užsidaro. Žodžiu, svarbus stebuklų suvokimas.
Draudimų laikas
- Kuo buvo svarbus laikas tarp Kalėdų ir Naujųjų metų?
- Šis laikas buvo ypatingas tuo, kad buvo daug draudimų. Negalima buvo daryti daugelio darbų, reikėdavo švęsti. Kodėl tos dvylika dienų buvo svarbios, sunku pasakyti. Esama įvairių interpretacijų. Manoma, kad tai galėtų būti Saulės ir Mėnulio kalendoriaus derinimo rezultatas. Manoma,] kad metų gale derinant du skirtingus laiko matavimus, du skirtingus, bet svarbius kalendorius - Saulės ir Mėnulio - susidarydavo dienų skirtumas.
Tą skirtumą ir gali rodyti tarpušventis, kai po saulėgrįžos lieka dienų iki jaunaties. Kai kas mano, kad lietuviški Naujieji metai ir prasideda pasirodžius pirmajai Mėnulio jaunačiai po Kalėdų, kiti mano, kad Naujieji metai galėjo prasidėti pasirodžius pirmajai Mėnulio jaunačiai po lygiadienio.
Bet ar tikrai lietuviški Naujieji metai susiję su Mėnulio ciklu, nėra iki galo aišku. Yra versija, siejanti Naujuosius metus su Krikštų švente. Istoriniuose šaltiniuose yra aprašyta, kad per Krikštų šventę būdavo daromos vaišės. Padengus stalus žaltys turėdavo išlįsti iš buveinės, šliaužti staltiese ir paragauti visų vaišių, kad būtų laimingi metai. Bet iki galo neaišku, ar tai tie esantys Naujieji metai.
Ritualai
Vienas iš senų ritualų - blukio vilkimas, kai per kaimą žmonės vilkdavo beržinį kelmą, užeidami į kitus namus. Blukis, viena vertus, liudija gerus santykius su kaimynais, kita vertus, turi mitologinę prasmę. Ant jo galima buvo sudėti visas bėdas, o šios buvo sudeginamos ar išvežamos už kaimo ribų.
Tiek Aukštaitijoje, tiek Dzūkijoje Kalėdų vakarą šeimininkas eidavo tris kartus aplink pirkią. Į krepšį įsidėdavo pyragų, kalėdaičių. Kai apeidavo aplink pirkią, jo klausdavo: „Kas ten eina?“, o jis turėdavo atsakyti: „Ponas dievas“. Kitas būdavo klausimas: „Ką ten neša?“, o jis atsakydavo: „Dievo pyragą“. Ir taip po kiekvieno apeito rato. Apėjus tris kartus „ponas dievas“ būdavo kviečiamas į pirkią, kad atneštų geras dienas, gerą šventę. Tada šeimininkas įeidavo, padėdavo vaišes ant stalo.
Įdomu, kad kalbama apie dievą. Buvo manoma, kad dievas vaikšto, per Kūčias ateina į namus. Ir tai nėra krikščioniškas paprotys. Tai susiję su lietuvių pagarba svečiui. Svečias buvo labai gerbiamas ir mylimas.
Jeigu ateidavo svečias, jam būdavo suteikiama nakvynė, jis būdavo pavaišinamas. Kita vertus, būdavo tikima, kad dievas vaikščioja kokio nors žmogaus pavidalu. Esama nemažai sakmių apie dievą, vaikščiojantį po namus. Buvo tikima, kad iš kitos erdvės atėjęs žmogus gali būti vaikščiojanti dievybė.
Buvo paprotys per kaimą vaikščioti senam žmogui. Paskui jį eidavo ir daugiau žmonių. Kalėdų Senis eidavo per sodybas sakydamas linkėjimus, barstydamas po kerčias grūdus ir linkėdamas gero derliaus. Mes matome seną žmogų, atliekantį ritualus. Gali būti, kad čia esama sąsajų su senovės žyniais. Vadinasi, matome kelis planus: kai po kaimus klaidžioja mitinis dievas; kai vaikščioja žmonės, atkartodami dievybės veiksmus.
Visi ritualai turi savo atitikmenį mitiniame pasaulyje: kaip daro dievai, taip daro ir žmonės.
Ramūnas Liutkevičius
