Šis klausimas neseniai vėl sušmėžavo interneto komentaruose, kada buvo svarstoma apie Anderso Behringo Breiviko teroristinį išpuolį Norvegijoje.
Kažkas parašė, kad teroras yra stipri atgrasymo priemonė, ir priminė, kad po Antrojo pasaulinio karo imigrantai neplūdo į Lietuvą, nes bijojo partizanų.
Išties Lietuvos gyventojų nacionalinė sudėtis ir dabar skiriasi nuo kaimynių Latvijos ir Estijos. Ar tai vien rezistentų nuopelnas?
Sovietmečiu imigrantai būdavo planingai apgyvendinami ten, kur kūrėsi naujos pramonės įmonės. Partizanai veikė kaimo vietovėse, o gamyklos buvo statomos miestuose, kuriuos lengviau apsaugoti nuo kovotojų, turėjusių bazes miškuose. Bet ir į miestus imigrantų nepriplūdo. Kodėl?
Vienas iš atsakymų labai trumpas: Lietuvos SSR ūkis buvo plėtojamas pagal ypatingą planą, kuris skyrėsi nuo analogiškų Latvijos ir Estijos SSR planų.
Kodėl toks planas buvo patvirtintas? Kas buvo jo autoriai?
Nesiekiu nei teigti, nei neigti kieno nors nuopelnų. Labiau rūpi užduoti tam tikrus klausimus. Atsakymai į juos daugeliu atvejų žinomi, todėl klausimų tikslas labiau retorinis – priminti pačią temą. Juolab, kad tai savaip primena kiti.
Ar AMB vykdė sabotažą?
Pacituosiu ištrauką iš Seimo pirmininko pavaduotojo Česlovo Juršėno kalbos, pasakytos 2010 m. birželio 29 d. minint prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską (AMB):
„Šiandien sunku surasti naivuolį, kuris siūlytų sugriauti Kauno HES, Vilniaus operos ir baleto teatrą, Klaipėdos laivų statyklas, išardyti autostradas, bet gausu tokių, kurie visa tai organizavusius, kūrusius žmones su pasimėgavimu vadina kolaborantais.
Taip, jis vykdė centrinės, maskvinės, valdžios nurodymus. Bet mokėjo ir juos apeiti, išsisukti, padaryti kitaip. Neveltui tarybinis Lietuvos generalgubernatorius, t.y. CK II sekretorius, buvo liepęs paruošti dokumentus atleisti A. Brazauską iš CK sekretoriaus pareigų. Mat, A. Brazauskas sugebėjo nustumti nuo Vilniaus į provinciją didelės gamyklos statybą, kuri būtų iššaukusi kitataučių „pagalbininkų“ invaziją į sostinę“.
---
Neabejoju, kad AMB gebėdavo išsisukti ir padaryti kitaip, tačiau Lietuvos kompartijos Centro komiteto (CK) sekretoriumi jis tapo tik 1977 m. Tada demografiniai procesai jau buvo įgavę kryptį. O ir LSSR raidos negalima įsivaizduoti kaip lietuvių nomenklatūrininkų gudraus žaidimo, kuriame jie nuolatos „apstumdavo“ Maskvą – juk SSRS galų gale buvo planinė valstybė.
AMB – A. Drobnio šešėlyje
Kuriant sovietinės Lietuvos pramonę, nė vienas objektas nebuvo statomas be Aleksandro Drobnio parašo. Jis vadovavo LSSR VPK – Valstybinei plano komisijai (vėliau – komitetui). Užėmė šį postą 1958 –1984 m. Per tą laiką sukurti svarbiausi LSSR pramonės ir infrastruktūros objektai.
1967-1977 m. AMB tebuvo A. Drobnio pavaduotojas.
Jonas Rudokas rašo apie A. Drobnį (santrumpų „TSR“, „LTSR“, „TSRS“ toliau cituojamuose tekstuose nekeičiau):
„Aleksandras Drobnys buvo labai svarbi, bet visai netipiška figūra pokario metų LTSR vadovybėje, kurią sudarė arba tarpukario revoliucionieriai pogrindininkai, arba iš Rytų jiems į pagalbą atsiųsti veikėjai. Tarp jų šis žmogus buvo savotiška balta varna: tikras tarpukario inteligentas, liaudininkų pakraipos visuomenininkas, patyręs ekonomikos ir finansų specialistas, praktiškos veiklos, o ne mitingų ir politikavimo mėgėjas“.
Štai šio veikėjo biografija, sudėliota pagal Vikipedijos straipsnį.
Aleksandras Drobnys (1912-1984). Mokėsi Vytauto Didžiojo universitete, 1948 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1930 m. Lietuvos jaunimo sąjungos veikėjas, 1934–1935 m. jos ir Studentų varpininkų draugijos pirmininkas. Nuo 1935 m. palaikė ryšius su nelegalia LKP.
1931–1941 m. dirbo Kauno bankuose. 1940 m. liepos mėn. paskirtas Lietuvos banko valdytoju. V. Dekanozovo spaudžiamas pasirašė įsakymą užsienyje saugoma Lietuvos auksą perduoti TSRS valstybiniam bankui. 1942–1944 m. LTSR finansų liaudies komisaro pavaduotojas, 1944–1957 m. finansų liaudies komisaras, finansų ministras. Jo vadovaujama Finansų ministerija, vykdydama sovietinę ūkininkų alinimo politiką, kasmet didino mokesčius ir prievoles, dėl to 1944–1953 m., daugiausia po 1948 m. dėl nepakeliamų žemės ūkio mokesčių nesumokėjimo nubausta 107 900, o už valstybinių prievolių nevykdymą – 33 000 ūkininkų.
Nuo 1956 m. LKP Centro komiteto narys. 1957–1958 m. ir 1965–1984 m. LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas. 1958–1984 m. LTSR valstybinės plano komisijos (nuo 1978 m. – komiteto) pirmininkas.
---
Vikipedijos autorius taip vertina A. Drobnio veiklą: „Atšilimo laikotarpiu ir vėlesniais metais bandė paisyti Lietuvos ūkio interesų“. Prie šio vertinimo dar sugrįšime.
Ypatingas kelias
Kaip minėjau, pokarinis LSSR raidos kelias buvo ypatingas ir turėjo pavadinimą: „Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schema“. Buvo konkretūs žmonės, plano autoriai, beje, 1967 m. apdovanoti LSSR valstybine premija. Tarp jų – projekto vadovas prof. Kazys Šešelgis (1915 – 1998).
Toliau pateiksiu tos schemos apibūdinimą, parengtą pagal A. Graužinio straipsnį „Lietuvos regioninė struktūra Europos Sąjungos kontekste“ (paryškinta mano).
Lietuvos dabartinės regionų struktūros ištakų toli ieškoti nereikia. Lietuvai vystantis SSRS sudėtyje nemažas vaidmuo teko optimaliai regioninei politikai, vykdytai nuo praeito šimtmečio 6-jo dešimtmečio vidurio.
1964 Lietuvos SSR Ministrų Taryba patvirtino Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schemą. Joje panaudojant gyvenamųjų vietovių hierarchijos sistemą, nustatyti socialiniai–ekonominiai atraminiai taškai.
Schemą 1962-1964 parengė Pramonės projektavimo institutas, Kauno Politechnikos Institutas kartu su kitomis organizacijomis. Ji apėmė laikotarpį iki 1980 metų. Analogų nebuvo visoje SSRS. Svarų indėlį rengiant šį projektą įdėjo prof. K. Šešelgis.
Projekte numatyta respublikos teritorijos vieninga apgyvendinimo sistema, susidedanti iš 10 sąlyginai tolygiai išdėstytų tarprajoninių (regioninių) centrų, atliekančių epizodinio aptarnavimo vaidmenį, 26 rajoninių centrų atliekančių periodinį gyventojų aptarnavimą, 174 mikrorajoninių centrų vykdančių pastovų aptarnavimą ir 4 tūkst. plėstinų kaimo gyvenviečių (centrinių ir pagalbinių).
Lietuvos eksperimento esmė – visi miestai ir rajonai rado savo vietą bendrame kontekste. Vieningos apgyvendinimo sistemos privalumai: įrodytas Lietuvos pajėgumas plėsti gyvenamųju vietovių struktūrą vidiniais resursais, nepritraukiant gyventojų iš SSRS.
---
Autorius nurodo, kad Latvijoje sovietmečiu buvo pasirinktas visiškai priešingas gyvenviečių plėtros principas – buvo plečiama sostinė Rygą, kur dabar susitelkė apie trečdalis Latvijos gyventojų. Pasak jo, be stambesnio Daugpilio kiti Latvijos miestai daugumoje tesiekia iki 10 tūkst. gyventojų.
Kodėl įteisintas „antirusiškas“ planas?
Kodėl LSSR vadovams pavyko „pramušti“ planą, kuris mažino imigracijos iš kitų SSRS respublikų galimybę? Į šį klausimą galėtų atsakyti rimtesnis istorinis tyrimas.
SSRS kompartijos generalinio sekretoriaus ukrainiečio Nikitos Chruščiovo įpareigoti ideologai kūrė vieningos „sovietų liaudies“ ugdymo projektus. Nacijos turėjusios išnykti.
Tuo tikslu buvo skatinama slavų kalbomis kalbančių žmonių migracija – ypač į Vidurinę Azija ir Kaukazą. Rusifikacijai pasitelkta švietimo sistema.
Pramonės plėtra ir su tuo susijęs rusakalbių įvežimas buvo vienas iš „sovietinės liaudies“ konstravimo būdų. Tačiau industrializacija vyko ir slavų respublikose – Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, o darbo jėgos ištekliai nebuvo begaliniai.
Sovietų technokratams buvo aišku, kad reikia ieškoti intensyvių ūkio plėtros būdų. Matyt tai buvo landa, pro kurią įsispraudė LSSR plėtros planas, teikiantis prioritetą vietinės darbo jėgos panaudojimui.
Kas „stumdė“ gamyklas?
Pasak Č. Juršėno, „A. Brazauskas sugebėjo nustumti nuo Vilniaus į provinciją didelės gamyklos statybą, kuri būtų iššaukusi kitataučių „pagalbininkų“ invaziją į sostinę“.
Kadangi AMB dabar jau mitologinis asmuo, kiekvieną panašų teiginį reikėtų kruopščiai patikrinti.
Tačiau negalima paneigti, kad objektų „stumdymas“ buvo sovietinio ūkio planavimo kasdienybė.
Ilgametis sovietinių planavimo organų darbuotojas Leonas Rinkūnas (g. 1926 m.) paliko pluoštą atsiminimų, kuriuose pedantiškai suskaičiavo savo pastangomis atliktus 25 „stumtelėjimus“ („žymes“, kaip jis rašo), nulėmusius vieną ar kitą ūkinį sprendimą.
Štai ištrauka iš jo prisiminimų „Žymės Lietuvos žemėlapyje. Likimo lemtis“ (originalo tekstas mano paredaguotas iššifruojant santrumpas):
„Esu amžinai dėkingas mane mokytis kreipusiai MOTINAI ZOFIJAI, kruvinais okupacijos metais mane saugojusiam MANO LIKIMUI ir Valstybinio mokslo ir technikos komiteto (VMTK) Energetikos skyriaus viršininkui JUOZUI LINKAIČIUI, kuris, pasikalbėjęs su manimi energetikos klausimais, priėmė mane nuo 1958 01 16 dirbti jo skyriuje, vėliau reorganizuotame į Valstybinio mokslinio tyrimo darbų koordinavimo komiteto (VMTDKK) Energetikos, vandens ūkio ir transporto skyrių, o jį likvidavus – į Valstybinės plano komisijos (VPK) Mokslo ir technikos skyrių, dar vėliau – į Teritorinio planavimo skyrių, ir taip atvėrė man LIKIMO VARTUS per įtakingų institucijų įžvalgius vadovus realizuoti mano iniciatyvas, iš jų svarbiausias – saugant Lietuvą nuo jos kolonizavimo, taip išvengus net apie 70 tūkst. papildomų SSRS imigrantų atvykimo.
SSRS Kompartijos generaliniu sekretoriumi išrinkus N. Chruščiovą, jis demaskavo Stalino kultą ir jo žmogžudystes, išplėtė respublikų teises, 1957 perduodamas joms sąjunginės pramonės valdymą, įsteigus Liaudies ūkio tarybas (LŪT). Kartu buvo įsteigti ir VMTK. Tai buvo pirmasis tautinis atgimimas, patiems pradėjus valdyti visą pramonę, skirti jos vadovus ir specialistus. Žinybos energingai ėmėsi respublikos plėtojimo, miestų bei pramonės ugdymo perspektyvinių schemų bei projektų parengimo.
Paskutiniais 1989 sovietinio gyventojų surašymo metais Lietuvoje gyveno 79,6 proc. lietuvių, Estijoje estų – 62 proc., Latvijoje latvių – tik 52 proc., nes latvių mobilizuojamam jaunimui išėjus į vokiečių armiją, sovietmečiu jie nukentėjo, o negausūs valdžioje buvę latviai buvo pašalinti apkaltinus nacionalizmu, ir jie pakeisti „vyresniaisiais broliais“, kurie masiškai kvietėsi savo tautiečius iš SSRS, pirmoje eilėje aprūpindami juos nemokamais komunaliniais butais – visų pirma Rygoje, ir latvių dalis mieste sumažėjo iki 36,3 proc.“
---
R. Rinkūnas glaustai ir tiksliai aprašo savo paliktas „žymes“. Tarp jų keli sužlugdyti projektai, pavyzdžiui: Birštono hidroelektrinė, naftos chemijos kompleksas Vievyje.
Jis teigia, kad VPK pirmininkas A. Drobnys palaikė jo iniciatyvą atsisakyti dar vienos atominės elektrinės, skirtos elektros energijos eksportui į Lenkiją – taip buvo išvengta maždaug 20 tūkst. imigrantų iš SSRS. (Atrodo, kad atominiai projektai, kažkada neįgyvendinti dėl LSSR aukštųjų technokratų sabotažo, šiais laikais atgimsta kitu pavidalu.)
„Žymes“ L. Rinkūnas klasifikavo ir numeravo. Iš „žymių“, paliktų stabdant Lietuvos kolonizavimą:
„13. SSRS užpoliarininkų veržimosi į Lietuvą sustabdymas. Sužinojęs, kad VPK pirmininkas A. Drobnys LKP CK prašymui pasiūlyti kur apgyvendinti užpoliarėje 15 metų išgyvenusius asmenis, ketino pasiūlyti jiems ugdomą Alytų, kreipiausi į jį, įtikinėdamas, kad Alytus yra per daug patrauklus miestas ir kai užpoliarininkai pradėtų plūsti į Alytų, LKP CK gali nebeišdrįsti stabdyti jų atvykimo ir pasiūliau esminiai saugesnį nuo jų atvykimo miestą – Akmenę. A. Drobnys pritarė. Taip buvo išvengta šių imigrantų, turėjusių teisę apsigyventi bet kur, išskyrus Maskvą ir sąjunginius kurortus, užplūdimo Alytuje.
14. Lietuvoje gerai prigyjančių SSRS Azijos respublikų imigrantų – vyrų reproduktorių apgyvendinimą Lietuvoje
moksliškai grindęs Lietuvos komjaunimo CK atsakingas darbuotojas Nedzveckas, SSRS Demografijos institute ketinęs ginti tokią disertaciją, 1980 m. atlydėtas net paties instituto direktoriaus, VPK salėje sukviestiems darbuotojams skaitė
atitinkamą pranešimą. Man paklausus Nedzvecko, kur jis numato Lietuvoje apgyvendinti vyrus azijatus ir kur bei kaip steigti jų kergimo su vietinėmis moterimis punktus, klausytojai prapliupo juokais ir nušvilpė pranešėją. Taip jam nepavyko gauti reikalingo nors vienintelio jo disertacijos įdiegimo dokumento, jeigu jo pliurpalą būtų galima laikyti įdiegimo dokumentu. A. Drobnio pasirašytą atitinkamą raštą instituto kompartijos sekretoriui A. Svetlavičiui nuskraidinus į Maskvą, jo neįsileido į tuo metu visgi vykusį Nedzvecko disertacijos gynimą, nes disertacija buvo
įslaptinta.“
---
Naftos perdirbimo gamyklos „nustūmimui“ iš Jurbarko į Mažeikius L. Rinkūnas paskyrė atskirą veikalą:
NAFTOS PERDIRBIMO GAMYKLOS GIMIMAS LETUVOJE 1962 –1970 METAIS
Kiti L. Rinkūno memuariniai tekstai:
L. Rinkūnas, jo paties vertinimu, gebėjo pro „LIKIMO VARTUS“ ekspertizėmis paveikti „įtakingų institucijų įžvalgius vadovus“.
Tai jau istorikų darbas parašyti LSSR technokratų veiklos epopėją ir atsakyti į klausimus, kas buvo tie „įžvalgūs vadovai“, kas jiems talkino, ką ir kur tie veikėjai iš tiesų „stumdė“.
Dar vienas, kuris įėjo pro „likimo vartus“
Analogų SSRS neturėjusią „Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schemą“ sukūrė prof. Kazio Šešelgio vadovaujamas autorių kolektyvas.
Schema pagrįsta idėja, jog pramonę ir paslaugas tam tikroje teritorijoje galima harmoningai plėtoti sukuriant gyvenviečių hierarchiją. Kas Lietuvoje buvo šios idėjos autorius?
Minties autorystė, pateikimo pirmumas – itin painūs dalykai. Nebandydamas nieko nuginčyti ar ką nors naujo pasakyti, perpasakosiu, ką esu girdėjęs iš architekto Stepono Stulginskio, su kuriuo dažnai susitikdavau 1985 – 1990 m. (Kalbėdamas apie save, jis dažniausiai pirmas atsakydavo į besitvenkiantį klausimą – jis nebuvo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio giminaitis.)
Architekto biografijos fragmentų galima rasti Vikipedijoje.
Steponas Stulginskis (1908 – 1995). 1928 – 1933 m. studijavo Prahos aukštosios technikos mokyklos architektūros fakultete. 1940–1949 m. buvo Kauno universiteto dėstytojas, 1944 m. – Kauno miesto vyr. architektas; 1944–1946 m. – Lietuvos architektų sąjungos valdybos pirmininkas; 1944–1949 m. – Kauno universiteto Miestų planavimo katedros vedėjas, 1945–1949 m. – Kauno universiteto Architektūros fakulteto dekanas.
Nacių okupacijos metais gelbėjo žydus. 1949 m. sovietų suimtas ir represuotas. 1955 grįžęs iš tremties, įvairiose įstaigose dirbo architektu, vyr. inžinieriumi.
---
Prieš karą S. Stulginskis suprojektavo nemažai pastatų Lietuvos miestuose (tarp jų – Telšių vyskupijos kuriją). Jo indėlis į Lietuvos architektūrą apžvelgtas Mortos Baužienės straipsnyje.
Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto urbanistikos katedros istorijos apybraižoje rašoma:
„KTU archyve yra 1944-1945 m. m. Universiteto etatų formuliaras, pagal kurį be doc. S. Stulginskio Miestų planavimo katedroje dirbo M. Kleinas, V. Zubovas, K. Kondratas, J. Baršauskas (dėstęs architektūros istoriją). 1945 m. rugpjūčio 30 d. katedros asistentu priimtas Kazys Šešelgis (1915 – 1998), vėliau ilgametis jos vedėjas.
Represavus S. Stulginskį 1949 metais, katedrai ėmė vadovauti K. Šešelgis, kuris šias pareigas ėjo net 31 metus iki 1980 m.“
Tame pat šaltinyje apibūdintas S. Stulginskio indėlis į Lietuvos teritorinį planavimą, nurodyta jo darbų chronologija (minėtąją „Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schemą“ LSSR ministrų taryba patvirtino tik 1964 m.):
„S. Stulginskis parengė pirmąjį rajoninio planavimo darbą Lietuvoje – „Lietuvos rajonų, miestų, gyvenviečių planavimo schema (1959 – 1963). Parašė šias studijas – „Lietuvos TSR rajoninio planavimo pagrindai“ (1958, mašinraštis); „Architekto urbanisto kompleksinis žinynas (1968, rusų k., vadovas miestų generaliniams planams ir detaliojo planavimo projektams sudaryti); paskelbė 40 straipsnių architektūros bei urbanistikos klausimais (1931 – 1941); 16 straipsnių apie rajoninį planavimą (1957 – 1958)“.
---
S. Stulginskis man pasakojo, kad kalėjime ir tremtyje nemažai galvodavęs apie Lietuvos ateitį. Jam buvo įdomios vokiečių geografo ir urbanisto Walterio Christallerio idėjos, jo „centrinės vietos“ teorija.
Grįžęs į tėvynę, S. Stulginskis sudomino šiais dalykais draugus bei pažįstamus – tarp jų ir K. Šešelgį.
Lietuvos raidos vizija „pagal Christallerį ir Stulginskį“ sulaukė LSSR „įtakingų institucijų įžvalgių vadovų“ paramos ir galiausiai buvo įteisinta kaip „Lietuvos miestų ir gamybos vystymo schema“.
Idėjos valdo likimus
1949 m. S. Stulginskis buvo suimtas dėl savo teosofiškų pažiūrų ir ryšių su rerichininkų sąjūdžiu.
Grįžęs iš tremties, jis užsiėmė ne vien urbanistika – sovietmečiu po SSRS klaidžiojo teosofiški savilaidos tekstai, kuriuos jis parašė rusų kalba.
1989 m. atkūrus Lietuvos Rericho draugiją, S. Stulginskis tapo jos pirmininku.
Jis žinojo, kad mintys valdo žmonių ir tautų likimus, bet vargu ar jam būtų labai rūpėję, kad kas nors pripažintų jo pirmumą skleidžiant idėjas.
Akivaizdūs dalykai ir neužduoti klausimai
Skaitant apie A. Drobnį, užkliuvo sakinys: „Atšilimo laikotarpiu ir vėlesniais metais bandė paisyti Lietuvos ūkio interesų“.
Kas yra „Lietuvos ūkio interesai“?
Demokratinėse kapitalistinėse valstybėse ūkio subjektai savo interesus bando įgyvendinti rinkoje. Interesų grupėms politikoje atstovauja partijos ir lobistai. Vyriausybės deklaruoja nacionalinio ūkio interesus: augimą ir tam tikrus gerovės rodiklius.
O kas nedemokratinėje komunistinėje valstybėje technokratui A. Drobniui formuluodavo „Lietuvos ūkio interesus“? Kremlius? „Amerikos balsas“? Šv. Dvasia?
Gal tie interesai būdavo užuominomis išsakomi „lietuviškai“ nusiteikusių technokratų būry ir paskui „pramušamas“ biurokratiniais kanalais?
LSSR „statant socializmą“ šalies ūkis pradžioje buvo griaunamas (komunistinė žemės reforma, nacionalizavimas, indėlių nusavinimas), paskui atkuriamas tenkinant savaip suvoktus „sovietinės liaudies“ interesus (iš tiesų ūkio raida buvo pajungta kariuomenės ir karinės pramonės plėtrai). Tada buvo pavojinga klausti, kam iš pradžių reikėjo griauti, o paskui atstatinėti.
Po realaus nepriklausomybės atgavimo 1991 m. Lietuvos ūkis smuktelėjo. Tik prieš kelerius metus bendrasis vidaus produktas (BVP) pasiekė 1989 m. lygį, bet 2008 m. prasidėjusi pasaulinė ūkio krizė vėl nubloškė tą rodiklį žemyn.
Klausimas, ar nepriklausomos Lietuvos vyriausybės paisė Lietuvos ūkio interesų, užduodamas siaurai ir plačiai.
Ar žemės reforma buvo racionali? Ar privatizavimas galėjo atnešti daugiau naudos? Apie tai diskutuojama, tačiau nuostoliai „statant kapitalizmą“ kažkodėl suvokiami kaip neišvengiami.
Per nepriklausomybės laikotarpį būta didžiulio gyventojų praradimo dėl emigracijos, nors tai dar neprilygsta nuostoliams, patirtiems dėl Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos.
Klausimas, ar liberalusis kapitalizmas dabar jau netapo ydinga santvarka, paliktas marginalams, kadangi toks klausimas netiesiogiai perša kitą klausimą – ar, pavyzdžiui, Kinijos, Baltarusijos pasirinkti ūkio raidos keliai nėra geresni už lietuviškąjį?
Kiekvienai epochai būdingi akivaizdūs dalykai, apie kuriuos klausinėjama nenoriai.
***
PAPILDAI
Gyčio Lukšo filmą „Duburys“pagal Romualdo Granausko romaną – įdomi socializmo statybos LSSR iliustracija. Galima ginčytis, kiek ji atspindi tikrovę. Esu apie tai svarstęs rašiny „Glušas lietuvis šaltojo karo dubury“.
Industrializacijos istorinė grimasa šiepiasi trumpoje ištraukoje iš sovietinio filmo „Maksimo jaunystė“ (1935 m.)
Linksmi vaikinai iš darbininkų barako skuba į gamyklą. Galiausiai jie susilieja su einančių darbininkų minia. Visi jie – vakarykščiai valstiečiai, kuriuos komunistinė valdžia išrovė iš gimtųjų vietų. Tie žmonės neturėjo didelio pasirinkimo: jei nebuvo išbuožinti ar nenumirė dėl valdžios tyčia sukelto bado – galėjo vykti į kurią nors didžiąją statybą.
Vaikinai skuba, matyt, iš pareigos. Jie dainuoja, lyg eitų į vakaronę – sovietiniame filme negali būti kitaip. Bet būdavo, kad reikėdavo skubėti iš baimės – už kiekvieną pavėluotą minutę grėsė vieneri metai lagerio. Pavėlavusieji valandą galėjo neskubėti – maksimalus nelaisvės terminas buvo 25 m.