Šios auksinio rudens dienelės – tarsi prabėgusios vasaros šypsnys. Spalis apskritai spalvingiausias metų mėnuo. Augmenija ima rengtis žiemos miegui; krenta šalnų numarginti lapai. Senovėje šis laikas todėl ir vadintas lapkrisčiu – pagal tai, kas darosi aplinkui.
Net ąžuolas neišlaiko savo lapelių iki mėnesio pabaigos. Akivaizdu, kad suklysta įtvirtinant bendrinėje kalboje mėnesio pavadinimą... Ir štai kodėl: pirmuosius lietuviškus kalendorius mokytojas Laurynas Ivinskis rengė pagal lenkiškųjų pavyzdį. O tie atitinka žymiai pietesnį, šiltesnį klimatą. Mūsų lapkritis juk jau visai be lapų...
Spalis istoriniuose dokumentuose vadintas ir kitais vardais. Štai žemės ūkio darbus įprasmindavo senoviškas visagavio pavadinimas, nes jau visas derlius būdavo užbaigiamas nuimti nuo laukų, iš daržų bei sodų: ir linai, ir ropės, ir obuoliai. Dar įdomu, kad prūsiškuose kalendoriuose einamasis mėnuo įrašytas septintinio vardu. Tai andainykščio laiko skaičiavimo aidas, įrodantis, kad žemdirbiui metai išties prasidėdavo nuo pavasario. Per spalį diena sparčiai trumpėja; nuo saulėgrįžos jau netekome bemaž 7 šviesių valandų. Todėl ir tokie ryškūs pokyčiai gamtoje, – priežodis sako, kad „spalis vaikščioja po šalį ir varo paukščius iš miško“.
Pavadinimas spalis, o teisingiau spalių arba spalinis, nurodo, kad pagrindinis rudens rūpestis kaime būdavo linų apdorojimas. Spaliai – tai linų sumedėjusio stiebo šapeliai, atsiskiriantys nuo pluošto juos minant. Tai lūženos, kurias reikia nubraukti ir iššukuoti sulaužius mintuvais gerai išdžiovintus linų stiebelius. Imlu darbo, kol saujoje lieka švelnutis pluoštelis verpimui. Blogai spalius iššukavus, audinys bus šiurkštus ir dygus. O kur galima spalius panaudoti? Taigi namo lubų apšiltinimui. Bitininkai ir į avilius po dangčiu jų pripildavo, rengdami biteles žiemojimui.
Darbai su linais trukdavo ilgai, todėl vadinti „lino mūka“, supraskite, kančia. Tačiau atliekami po stogu, prikūrentoje jaujoje, pasikvietus kaimynų talką tikrai nepabosdavo. Susirinkus jaunimui skambėdavo juokai, pašmaikštavimai. Štai talkininkai šeimininkės klausia: „Ką išvirsi pabaigtuvėms?“ Ta atsako: „Spalių gručę su šuns koja!“ O jei kuris nuo valgio nosį suka, paklaus: „Ko vaipais kaip kumelė, spalių paduota?“ Dar ir palygins: „Gražus kai šuva, iš spalių išlindęs“. O šalin pavaryti šitaip gali: „Eik sau į spalius gult!“ Atsakys taip: „Turiu valių ant savo spalių!“ Mintuvai irgi tinka vaizdingiems palyginimams. Štai apie godžiai valgantį taip pasakoma: „Ans ėda kaip mintuvais“. Ir įžūlėlį, blogai išauklėtą jaunikaitį taikliai apibūdina: „Tas tai per mintuvus neperleistas“. O žodis „spalis“ kalboje pavartojamas menkumo, mažumo nusakymui: „Juo senesnė lydeka, juo tų ašakėlių kaip spalių pilna“. Vinco Kudirkos raštuose: „Akyj artymo savo kiekviens mato spalį, o savo akyj sparo užtėmyt negali“.
Kur šiandien galima pamatyti mėlynuojant linų pasėlius arba nurautų pėdelius darginant laukuose? Tik Dotnuvoje, kur Žemdirbystės institute saugomas Lietuvoje kultivuotų augalų genofondas, dar gal poros ūkininkų valdose. Tytuvėnuose daug metų vykstanti Lino šventė ir šiandien sutraukia daug tautodailininkų ir tradicinių amatininkų. Juolab netrūksta jų darbais norinčiųjų pasidžiaugti. Juk lininių rūbų vasarai taip reikia! Deja, ant prekystalių išvynioti audiniai – jau ne iš Lietuvoje užauginto pluošto. Bankrutavo ir užsidarė visos mūsų linų perdirbimo įmonės. Tačiau iš lino sėmenų išgaunamas puikus aliejus, turintis ir gydomųjų savybių, jeigu linai ekologiškai išauginti. Šitai supratę ūkininkai gali sėkmingai plėtoti linininkystę. Štai kodėl nuotaikingai, skambant dainoms apie liną, neseniai vyko derliaus šventė Bagaslaviškyje, kuris yra Širvintų rajone. Ūkininkas Bronislovas Vošteris ten linais apsėja bene daugiausia Lietuvoje – 50 ha, ir tikrai nenusivilia. Jo pagamintas aliejus graibstyte graibstomas ūkininkų turgeliuose.
Spalio pradžioje sulaukus keleto šiltų ir malonių dienelių, sakoma „atėjo bobų vasara“. Tai tarpelis tarp vienas po kito nuo Atlanto lekiančių rudeninių ciklonų. Iš kur toks savotiškas šių saulėtų rudens dienų pavadinimas? Mat baigus rudens darbus, suvalius nuo laukų derlių, kaimo žmonės seniau prisimindavo ir aplankydavo su dovanomis, naujo derliaus gėrybėmis kaimo „bobutes“. Taip vadindavo pribuvėjas ir žolininkes, kurių patirtis bei žinios būdavo labai reikalingos kaimo bendruomenei.
Gal toji tradicija ateina ir iš senovinių rudeninių sambarių, apie kurias žinome iš garsaus XV a. lenkų istoriko Jano Dlugošo aprašymo. Jo žodžiais: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti“. Nepasiduokime rudens melancholijai, o pasidžiaukime gamtos grožiu...
Komentaras skaitytas per LRT Radiją.
