Keletą šimtmečių jis augo kaip Lenkijos karalių miestas, o XV ir XVI amžiais – kaip didžiausios tuometinės Europos valstybės sostinė – išgyveno klestėjimo laikmetį. Miesto puikybė pritraukė žymiausius to meto menininkus, kurių kūriniai išliko iki šių dienų. Vien tik senamiestyje yra keli šimtai vertingų objektų, todėl turistai gali paprasčiausiai pasinerti į nepakartojamą atmosferą miesto, kuriame tobulai susipynė menas ir istorija. 1978 m. UNESCO Krokuvos senamiestį pripažino vienu iš dvylikos vertingiausių pasaulio kultūros paveldo objektų.
Į Krokuvą keliaujame A. Baranausko, B. Pruso, H. Sinkevičiaus, A. Mickevičiaus, J. Slovackio, J. Biliūno, Č. Milošo, S. Kymantaitės-Čiurlionienės ir kitų kūrėjų pėdsakais.
Keliaujant per Lenkiją stebina statybų aikštelių gausa. Remontuojami keliai, tiesiami nauji. Statomos bažnyčios. Naujos bažnyčios Lenkijoje, tiesa, visad kilo. Bažnyčia Lenkijoje nacionalinio identiteto dalis. Nuo Solidarumo bangos pradžios šalyje pastatyta, nustebsite – 2000 bažnyčių. Krokuvoje, kurion vykstame, veikia 146 bažnyčios. Vien Krokuvos senamiestyje jų per 30.
Kylame į Vavelio kalvą. Regi, jog tai buvo ideali, natūraliai gamtos sukurta ir saugi vieta politinės valdžios centrui steigti. Prieš daugiau nei tūkstantį metų ant kalvos atsirado kunigaikščio, o vėliau karaliaus pilis. Tuo pačiu metu Vavelis tapo ir bažnytinės valdžios centru: 1000-aisiais metais buvo įkurta vyskupija, o pilies teritorijoje pastatyta katedra. Tokia topografinė situacija, kai pagrindinė šventovė ir valdovo rezidencija yra viena greta kitos, dažna Europos sostinėse. Tai primena Akropolį ar Kapitolijų.
Panašiai formavosi Prahoje Hradčanai arba Maskvos Kremlius. Lenkijos ir Krokuvos istorinės raidos aplinkybės lėmė, kad nuo XI a. vidurio iki XVII a. pradžios Vavelis buvo pagrindinė Lenkijos, o vėliau Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija. Ji sostinės rezidencijos prerogatyvomis dalijosi su Vilniumi. Vavelyje vyko svarbiausios valstybinės ceremonijos: karaliaus įvažiavimas į pilį, valdovo karūnacija, kiti iškilmingi renginiai.
Net jeigu valdovas gyvendavo kitur ir ten mirdavo, vis tiek jis dažniausiai grįždavo į Vavelį amžinojo poilsio, nes ši laidotuvių ceremonija siejosi su valdovo įpėdinio karūnavimu: vieną dieną vykdavo laidotuvės, kitą – karūnavimas. Remiantis Europos šalių pavyzdžiais galima sakyti, jog Vavelis atliko tokią pat komplesinę funkciją kaip Prancūzijoje Luvras ar Versalis (valdovų rezidencija), Reimso katedra (karūnavimo vieta) su Sen Deni abatijos bažnyčia (nekropolis).
Vavelio rezidencijos valstybinę reikšmę sustiprino susiformavęs nacionalinis Šv. Stanislovo kultas. Šis šventasis tapo Lenkijos globėju, o Vavelyje yra jo kapas, kuris dar vadinamas Tėvynės altoriumi. Jis Vavelio katedros centre, kur susikryžiuoja katedros didžioji ir skersinė navos. Altorius stovi toje vietoje, kur buvo sudedami karo trofėjai, tarp jų Kryžiuočių ordino vėliavos, paimtos lenkų ir lietuvių kariuomenių 1410 m. Žalgirio mūšyje.
Šv. Stanislovo kapo dešinėje ilsisi galingos dinastijos pradininkas Jogaila, taip pat dešinėje Vazų ir ypatingai puošni Žygimanto Augusto koplyčios (be to, dar galima įkopti į katedros bokštą ir išvysti Žygimanto vardu pavadintą patį didžiausią Lenkijos varpą, kurį palietus išsipildo slapčiausios svajonės), tolėliau palaidoti Kazimieras Senasis (arba Didysis), už centrinio altoriaus – Steponas Batoras, netoliese, garbingoje vietoje Jadvyga, kurios kapas visad skendi gėlėse ir t.t., ir t.t.
Tiesa, jei Jadvygos kapas niekad nebūna be gėlių, kurį dažniausiai puošia balti ir raudoni žiedai (Lenkijos vėliavos spalvos), Jogailos gi gėlės nepuošia. Ką darysi, vietiniai prie Lietuvos-Lenkijos karaliaus gėlių nepadeda, o mūsų turistai pinigėlių stokoja, juk reikia suvenyrams, tad nėra ko iš mūsiškių ir tikėtis. Dar vienas pastebėjimas, kad Lenkijoje daug prašančių išmaldos. Tenka jiems paaiškinti, jog jeigu visiems aukosime, vakarop mums patiems teks stoti į jų vietą.
Vavelyje pradėtas kurti tautos panteonas. XIX a. pradžioje čia palaidojami nacionaliniai didvyriai – Tadas Kosciuška ir kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, čia ilsisi Julijus Slovackis, Adomas Mickevičius. 1935 m., greta karališkųjų kriptų buvo palaidotas naujosios Lenkijos valstybės kūrėjas maršalas Juozapas Pilsudskis. Ir tai dar nebuvo pabaiga. 1993 m. iš Anglijos buvo pervežti emigracinės lenkų vyriausybės vadovo generolo Vladislovo Sikorskio palaikai, kuris žuvo per lėktuvo katastrofą virš Gibraltaro sąsiaurio.
O visai neseniai čia atgulė Lechas ir Maria Kaczynskiai. Derėjo Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui atgulti Vavelyje ar ne? Visokiausių svarstymų būta, bet visi vieningai pripažįsta, kad šitas mažiukas vyras, kuris savo provincialumo, nenuspėjamumo ir valstietiško gudrumo mišiniu Angelą Merkel ir daugelį kitų Europos vadovų pakankamai dažnai vesdavo iš proto, šitas mažas vyrutis Lenkijoje vis tiek nuveikė kažką didelio. Jis postkomunistų valdžiai padarė galą – galutinai.
Pamenu naujojo prezidento rinkimus po Lecho Kaczynskio žūties. Vienas iš pretendentų buvo prezidento Lecho brolis Jaroslavas. Pagalvojęs, jog jis gali tapti prezidentu ir prisiminęs senąją Lietuvos–Lenkijos uniją, pamąsčiau, jog Jaroslavas Kaczynskis vienas, Dalia Grybauskaitė irgi viena… Deja…
Lenkijos ir Lietuvos sąsajų begalė. Kad ir Vilniaus katedros stogo figūros: Šv. Elena, Šv. Kazimieras ir būtent Šv. Stanislovas. Kai kas paburnoja ant karalienės Bonos (Žygimanto Augusto motinos), o reikėtų ją tik girti, nes ji daug padarė, kad į Lietuvą greičiau atkeliautų Renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona į Lietuvą atkeliavo ir kitokių tradicijų, tarkim, madingos iškirptės. Vyrams tai darė įspūdį. Taip pat pradėta visai kitaip bendrauti – moteris reikėjo suintriguoti, sudominti.
Tad mūsų didikai turėjo domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį. O jei apie didingą Žygimanto Augusto ir Barboros meilę, tai karalienei Barborai 1551 metų gegužės 8-ąją Krokuvoje mirus ant Žygimanto Augusto rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių – jų meilės miestą – lydėdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pėsčiomis.
Toks elgesys nieko nebūtų stebinęs, jei taip darytų paprastas žmogus, bet tai buvo karališka asmenybė. Jis nusiėmė visas karūnas, karališkąją simboliką ir, pamiršęs tai, dulkėtomis gatvėmis visą mėnesį, tiek truko kelionė, ėjo paskui mylimosios karstą. Beje, po mylimos Barboros mirties Žygimantas rengėsi tik juodai, net savo menių sienas liepė išmušti juodu audeklu. Štai apie kokią meilę mums derėtų dažniau kalbėti, o ne apie kokius ten vaikėzus iš Veronos.
Vavelio meno kūrinių rinkinius reikėtų vertinti mažiausiai trimis tarpusavyje susijusiais atžvilgiais: istoriniu, meniniu ir idėjiniu, arba simboliniu. Rūmų muziejuje pamatysime garsių meistrų kūrinius, senovinius baldus, rūbus, kilimus, didžiausią Europoje arasų rinkinį, karalių insignijas, šarvus, puošybos meno pavyzdžius. Rasi čia ir kitokių istorijų.
Pavyzdžiui, legenda apie drakoną. Pasirodo, toks gyvenęs Vavelio kalvos papėdėje, Vyslos pusėje ir reikalaudavęs iš krokuviečių duoklės. Šie jam tempdavo avis, ožkas, kurias jis tuoj surydavęs. Neapsikentę engėjo, Krokuvos gyventojai, pagamino iš sieros avį, o gal kurį kitą gyvulį, ir kai drakonas jį čiupęs ėsti, padegę. Nepakęsdamas ugnies ir karščio viduriuose, drakonas puolęs gerti Vyslos vandenį ir tol gėręs, kol sprogo. Dabar toje vietoje stovi ugnį spjaudanti jo skulptūra. Manytum, krokuviečiai turėtų nemėgti drakono, bet mėgsta – tai jų miesto simbolis (visur pardavinėjami įvairiausi drakoniukai). Žodžiu, lenkai, kaip ir mes, mėgsta savo blogiukus.
Visi keliai Krokuvoje veda į senamiesčio Turgaus aikštę (Sukienicas). Didžiausią Europoje aikštę (tiesa, dėl tų didžiųjų aikščių ir didžiausių senamiesčių kažkokia painiava, nes kur tik būni, visi aiškina, kad pas juos viskas didžiausia, o dėl didžiausios Europos aikštės, manyčiau, kad ji Paduvoje) supa senoviniai puošnūs mūriniai pastatai ir rūmai, o aikštės viduryje stovi Sukienicų renesanso stiliaus pastatas, kuris senovėje atliko turgaus vaidmenį. Tiesa, tokia pastato paskirtis ir šiandien. Pamidorų, agurkų ar bulvių čia nenusipirksi, bet įsigysi suvenyrų, meno dirbinių, audinių (nuo pastarųjų ir kilęs pastato pavadinimas).
Aikštės centre stovintis Rotušės bokštas pasviręs 55 cm., tad lenkai juo didžiuojasi ir tuoj primena Pizos bokštą, kuris pasviręs 5,5 m. Aukščiausias aikštės pastatas – gotikos stiliaus Marijos bazilika. Ją puošia Vito Stvošo iš liepos medžio išdrožtas altorius, laikomas vienu vertingiausiu gotikinių altorių Europoje. Gi iš šios bazilikos bokšto jau veik šimtas metų kiekvieną dieną 12 valandą dienos per Lenkijos 1-ą radijo programą skamba laiko signalas. Po signalo dar visi klausosi tradicinio ritualo – irgi iš bokšto grojančio trimitininko. Trimitas skamba keturis kartus: pirmą kartą muzikantas trimituoja pasisukęs į Vavelio pilies pusę, karaliaus garbei, antrą – į magistrato pusę, burmistrui, trečią – į Florijono vartų (įėjimo į miestą) pusę, kviesdamas svečius, ketvirtą – į Turgaus aikštės pusę, visiems čia esantiems. Krokuvos laiko trimitininkas pabrėžia, jog laiką reikia tausoti ir gerbti.
Krokuvos senamiestį supa parkas – vadinamieji Plantai, įveisti išgriautos senovinės sienos vietoje. Čia gausu gotikinės ir renesanso architektūros paminklų – tai Jogailos universiteto pastatai, bažnyčios ir vienuolynai, senovinių gynybinių mūrų fragmentai, didžiausias Europoje Barbakanas (ginklų saugykla), už kurio yra Antano Vivulskio suprojektuotas paminklas, skirtas Žalgirio mūšio pergalei, pastatytas 1910 metais, minint 500–ąsias mūšio metines.
Žymus pianistas Ignacas Paderevskis, kurį su Vivulskiu supažindino Vladislovas Mickevičius (poeto sūnus), Žalgirio paminklo viziją puoselėjo nuo vaikystės – ji gimė jam perskaičius šio mūšio aprašymą. Nuo kiekvieno uždarbio pianistas atidėdavo dalį paminklo statybai, o, pamatęs skulptoriaus Vivulskio darbus, iškart apsisprendė – tai būsimo paminklo autorius. Paminklą Antanas Vivulskis kūrė Paryžiuje, mecenato išnuomotoje erdvioje dirbtuvėje. Paminklas buvo atidengtas 1910 metų liepos 15 dieną. Įvairių šalių ir regionų delegacijos rinkosi pasipuošusios tautiniais drabužiais.
Aplink paminklą bangavo žmonių jūra. I. Paderevskis pasakė įkvėptą kalbą, kad kūrinį pagimdė meilė tėvynei, jos didingai praeičiai, šiandieninei negaliai ir viltingai ateičiai. Fundacinis aktas paskelbė, kad paminklas statomas „praojcom na chwalę, braciom na otuchę“ („Protėviams pagerbti, broliams padrąsinti“). Atidengimo iškilmėse dalyvavęs Juozas Tumas–Vaižgantas kalbėjo apie lietuvišką dvasią: susimąstymą, bet drauge ir pasididžiavimą. Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas buvo sugriautas, bet pokaryje stebuklingai atstatytas.
Net tuo momentų Lenkijoje buvusi sovietinė armija atstatymui talkino, didžiulė raitelio figūra buvo atskraidinta kariniu malūnsparniu ir nuleista ant postamento. Tuometiniams ideologams buvo įrodyta, kad tai paminklas pergalei prieš vokiečių okupantus (1410 m.!). Daugelis tvirtina, kad minėtas raitelis – Vytautas. Ir veidas tarsi jo. Tačiau ten – Jogaila. Tai sužinoję visi nusivilia, girdi, tiek vilčių dėta ir še tau – Jogaila Vytauto veidu. Vytauto figūra skulptoriaus įtalpinta žemiau, paminklo postamento priekyje. Didysis Vytautas stovi nusiminęs, nuleidęs galvą, į žemę atrėmęs kardą. Nors ar Jogaila ant žirgo jau taip blogai?
Jei lankydamiesi Paryžiuje neaplenkiame Disneilendo, tai Krokuvoje Veličkos druskų kasyklų – muziejaus po žeme. 700 metų veikiančias bei 135 m. gylyje esančias druskų kasyklas puošia įvairios skulptūros, koplyčios bei bažnyčia (visos skulptūros, bažnyčioje altorius ir net šviestuvai padaryti iš druskų). Gražu. Bet mes galime nukeliauti į dar vieną lenkams labai svarbią vietą – vieną svarbiausių krikščioniškojo pasaulio religinio kulto centrų, gausiausiai lankomą piligrimų (po Lurdo Prancūzijoje ir Fatimos Portugalijoje) Čenstakavą. Kasmet čia atvyksta 4–5 milijonai turistų ir maldininkų.
Miesto istorija neatsiejamai sutapusi su paulinų vienuolyno Jasna Gura (Šviesos kalnas) istorija. Vienuolyną 1382 m. įsteigė kunigaikštis Vladislavas Opolčikas. Po dviejų metų kunigaikštis dovanojo vienuolynui bizantietiškos tradicijos stebuklingąjį Dievo Motinos su Kūdikėliu paveikslą. Nuo pat pradžios jis tapo tikinčiųjų kulto objektu ir vadinamas „Juodąja Madona“ (dėl Marijos veido spalvos). Vėliau vienuolynas buvo plečiamas, o XIV a. tapo tvirtove. Pergalinga kova su švedais (1655-aisiais) Čenstakavos vardą išgarsino ir sustiprino tikėjimą Marijos šventovės galia.
Girdėjau pasakojimą, jog Čenstakavos „Juodąją Madoną“ tapęs evangelistas Lukas. Tiesa, jog evangelistas Lukas buvo gydytojas ir turėjo tapybinių gabumų, atkeliavęs paveikslas į Čenstakavą iš Rytų, bet dabartinis mokslas gali nustatyti medžio ant kurio nutapytas paveikslas senumą, o jis liudija viduramžius. Reikia manyti, jog evangelistas Lukas buvo tapęs ne vieną Marijos paveikslą, gal tad „Juodosios Marijos“ autorius sėmėsi iš evangelisto įkvėpimo.
Lietuviai artimi lenkams, nes irgi turi savo iškiliuosius vienybės taškus: Pilėnus (gal tai ir išgalvota, bet kiek didingų dalykų Lietuvos istorijoje tikrai būta), Baltijos kelią, Sausio 13-ąją… Todėl Katynės tragedijos išdavoje turėtume ne tik pasimokyti ar pavydėti savo istoriniams kaimynams tos tvirtos, vieningos ir garbingos laikysenos, bet ir patys, jei dar nesame jos praradę, nebaigti prarasti.
Štai kokias mintis pažadino savaitgalis Krokuvoje. Lietuviui nevalia neapsilankyti šiame mieste. Ir daug sužinota, ir savaitgalis maloniai praleistas.
Ričardas Jakutis
