Dabartinė Rusijos politika Gruzijos atžvilgiu atspindi Rusijos pastangas bet kokia kaina išlaikyti Abchazijos ir Pietų Osetijos „įšaldytų“ konfliktų status quo.
Rugpjūčio 1-2 d. naktį Gruzija apšaudė separatistinio Pietų Osetijos regiono sostinę Cchinvalį. Nors Tbilisio tvirtinimu, susišaudymą pradėjo ne Gruzija, o Pietų Osetija, Rusija apkaltino Gruziją didinant karinius dalinius Gruzijos ir Pietų Osetijos konflikto zonoje ir plataus masto ginkluotų veiksmų regione eskalavimu. Tačiau kyla klausimas, ar pati Rusija gali būti suinteresuota įtampos separatistiniuose Gruzijos regionuose kurstymu? Ekspertai įvardija kelias priežastis, kurios leidžia teigti, jog būtent taip ir yra.
„Antrojo fronto“ atidarymas?
Krizę Pietų Osetijoje reikėtų vertinti kaip Gruzijos konflikto su kitu separatistiniu regionu – Abchazija – tęsinį. Priminsime, jog šių metų birželio – liepos mėnesiais Abchazijos teritorijoje įvyko keletas sprogimų, kurie suteikė pretekstą Abchazijai nutraukti visus kontaktus su Gruzija bei apkaltinti Tbilisį „valstybinio terorizmo politikos“ vykdymu. Be to, Abchazijos pareigūnai ėmė grasinti Tbilisiui „antrojo fronto“ atidarymu, jei Gruzija provokuos karinį konfliktą Abchazijoje arba Pietų Osetijoje.
Konflikto su Pietų Osetija įkarštyje Gruzijoje pasirodė informacija, jog, pritariant Kremliui, Suchumis rugpjūčio 11–12 dienomis ketina pulti prie Kodorio tarpeklio esančią Aukštutinę Abchaziją, kurią šiuo metu kontroliuoja Gruzija ir kurioje įsikūrusi Tbilisiui palanki Abchazijos vyriausybė tremtyje. Be to, teigiama, jog aštrėjant Gruzijos karinei konfrontacijai su separatistiniais regionais, Abchazija gali nutraukti elektros energijos iš Ingurio upės hidroelektrinės tiekimą į Gruziją (elektrinės damba yra Gruzijos teritorijoje, o pati elektrinė – Abchazijoje) bei sutrikdyti Baku-Tbilisis-Džeihanas naftotiekio, kuriuo transportuojama Kaspijos jūros nafta į Europos valstybes, darbą.
Ekspertų teigimu, taip Kremlius, veikdamas per lojalius separatistinius režimus, Tbilisiui leidžia suprasti, kad bet koks konflikto eskalavimas vienoje iš konflikto zonų gali peraugti į plataus masto karinius veiksmus tiek Abchazijoje, tiek Pietų Osetijoje. Akivaizdu, jog „dviejų frontų“ schema leidžia Rusijai išlaikyti nuolatinį spaudimą Gruzijai.
Grąžinti Gruziją prie „rusiško“ derybų stalo?
Ekspertai teigia, jog Maskva didindama spaudimą Gruzijai pirmiausiai siekia atgaivinti Pietų Osetijos „įšaldyto“ konflikto sureguliavimo formatą - Jungtinės kontrolės komisijos (JKK) veiklą, iš kurios Gruzija pasitraukė dar šių metų kovo mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad JKK sudaro Rusija, Rusijos Federacijai priklausanti Šiaurės Osetija, Gruzija, Pietų Osetija ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (kaip pasyvi stebėtoja), akivaizdu, kad šio formato sudėtis palanki Rusijai, todėl jei būtų pratęsta neefektyvios JKK veikla, tai tik dar labiau įtvirtintų šio „įšaldyto“ konflikto status quo. Būtent tai, ko ir siekia Rusija. Be to, Gruzijos grįžimas į JKK faktiškai reikštų, jog Tbilisis pripažįsta Rusijos „taikdariškas“ pajėgas kaip vienintelį šio „įšaldyto“ konflikto tarpininką.
Kliūtys Gruzijos narystei NATO?
Aštrindama padėtį Abchazijoje ir Pietų Osetijoje Maskva siekia sužlugdyti Gruzijos pastangas integruotis į NATO. Remdamasi kariniais incidentais Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, Rusija siekia pademonstruoti Aljansui, kad Gruzijos priėmimas į NATO (NATO Narystės veiksmų plano suteikimo Gruzijai klausimą ketinama svarstyti šių metų gruodžio ir 2009 m. balandžio mėnesį vyksiančiuose Aljanso viršūnių susitikimuose) reikštų tai, jog Aljansas tiesiog importuoja separatistinius konfliktus į savo saugumo sistemą (o to NATO negali sau leisti).
Kai kurie analitikai teigia, jog Rusija ilgainiui visgi gali sutikti su Abchazijos ir Pietų Osetijos reintegracija į Gruzija, tačiau tik Maskvai palankiomis sąlygomis. Tarkime, Rusija gali pasiūlyti Gruzijai kompromisinį variantą: išvesti savo taikdarius iš separatistinių regionų mainais į Gruzijos neutraliteto (nesijungimo į karinius blokus) įtvirtinimą bei Abchazijos ir Pietų Osetijos jėgos struktūrų laipsnišką integraciją į Gruzijos jėgos struktūras. Didžiausias tokio scenarijaus privalumas Maskvai būtų tai, kad Gruzija suteiktų plačiausią įmanomą autonomiją Abchazijai ir Pietų Osetijai, tačiau ne tiesiogiai (tam labai priešinasi tiek Abchazija, tiek Pietų Osetija), bet tarpininkaujant Rusijai.
Naujų status quo įteisinimo priemonių paieškos
Kita vertus, Rusija gali ieškoti naujų būdų kaip įteisinti dabartinį status quo. Abchazijoje ir Pietų Osetijoje vis labiau svarstomas alternatyvus „įšaldytų“ konfliktų sprendimo būdas –separatistinių regionų integracija į Sąjunginę Rusijos ir Baltarusijos valstybę. Sąjunginės Rusijos bei Baltarusijos valstybės administracijos spaudos tarnybos atstovo Ivano Makušoko teigimu, jei Abchazija ir Pietų Osetija oficialiai kreiptųsi dėl prisijungimo prie Sąjunginės valstybės, tai toks prašymas būtų nagrinėjamas nepaisant to, ar Gruzija pripažįsta šių respublikų suverenitetą, ar ne. Šio scenarijaus atveju formali Rusijos ir Baltarusijos Sąjunginė valstybė taptų teisiniu fasadu Pietų Osetijos ir Abchazijos politiniam savarankiškumui.
Išlaikyti konfliktinių zonų uždarumą
Karinės įtampos didinimas Abchazijoje ir Pietų Osetijoje Rusijai tarnauja kaip įrankis užkirsti kelią JAV ir ES įsitraukimui į Gruzijos „įšaldytų“ konfliktų sureguliavimo procesą. Naudodamasi karinio konflikto įtampos separatistiniuose Gruzijos regionuose didėjimu, Maskva ne tik vykdo propagandos kampaniją, nukreiptą prieš Vakarus (JAV specialiosios tarnybos kaltinamos rengiančios gruzinų diversantų būrius, kurie vykdo teroristines akcijas Abchazijoje ir Pietų Osetijoje), tačiau veikdama per Abchazijos ir Pietų Osetijos de facto vyriausybes žlugdo įvairias Vakarų siūlomas ir Rusijai nepalankias „įšaldytų“ konfliktų taikos sureguliavimo iniciatyvas. Pavyzdžiui, liepos 8 – 11 d. Gruzijoje lankėsi JAV valstybės sekretorė Condoleeza Rice, kuri paragino tarptautinę bendruomenę aktyviau įsitraukti į „įšaldytų“ konfliktų sureguliavimą Gruzijoje. Netrukus po C. Rice vizito Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris parengė Gruzijos ir Abchazijos trijų etapų taikos planą.
Pirmajame etape turėtų būti nutraukti kariniai veiksmai ir imtasi tarpusavio pasitikėjimą stiprinančių priemonių, kurios taptų Gruzijos ir Abchazijos tiesioginių derybų pagrindu. Šiame etape taip pat numatoma grąžinti į Abchaziją 250 tūkst. gruzinų pabėgėlių. Antrajame etape numatoma vystyti bendrus Gruzijos ir Abchazijos ekonomikos atstatymo projektus, o trečiajame etape – apibrėžti būsimą Abchazijos politinį ir teisinį statusą.
Rusija reaguodama į Vokietijos pasiūlytą taikos planą pareiškė, kad 250 tūkst. pabėgėlių gražinimas į Abchaziją yra nerealus, kol padėtis Abchazijoje nebus stabili, o Abchazijos de facto vadovas Sergėjus Bagapšas pareiškė, kad net neketina svarstyti Abchazijos politinio statuso klausimo tol, kol Tbilisio karinės pajėgos nebus atitrauktos iš Kodorio tarpeklio ir nebus sudarytos dvišalės Abchazijos ir Gruzijos paliaubos (šiems Abchazijos reikalavimams nepritaria Tbilisis).
Siekis išvengti separatizmo proveržio Rusijos viduje?
Rusijos politologų teigimu, per pastaruosius kelerius metus vykusiuose neformaliuose Pietų Osetijos ir Gruzijos politikų susitikimuose, vakarietiškų organizacijų atstovai ne kartą yra iškėlę idėją dėl Pietų Osetijos pripažinimo, bet tik su sąlyga, jei Pietų Osetija atsisakytų prorusiškos geopolitinės orientacijos, o Šiaurės Osetija pasitrauktų iš Rusijos Federacijos sudėties ir taip būtų sudaryta galimybė sukurti vieningą Pietų ir Šiaurės Osetijos demokratinę valstybę, kuri analogiškai Kosovui įgytų tarptautinio protektorato statusą. Rusijos politologų teigimu, Vakarų projektuojamą „įšaldyto“ konflikto Pietų Osetijoje sureguliavimo planą sudaro šie etapai:
- • Pietų Osetija atsisako savo prorusiškos geopolitinės orientacijos;
- • Pietų Osetija pasitraukia iš 1992 m. sudarytos Dagomyso taikos sutarties, įtvirtinusios dabartinį „įšaldyto“ konflikto sureguliavimo formatą bei pradeda tiesioginį dialogą su Gruzija dėl savo politinio statuso nustatymo;
- • Derybų su Gruzija metu Pietų Osetija tampa JT arba ES protektoratu, Pietų Osetija pripažįstama „laikinai nepriklausoma“ ir jos teritorijoje dislokuojamos tarptautinės policijos pajėgos;
- • Pietų Osetija su ES ir JAV parama pradeda palaipsniui plėtoti „demokratinės osetinų valstybės“ idėją, kartu skatindama separatistines nuotaikas Šiaurės Osetijoje;
- • Šiaurės Osetija pasitraukia iš Rusijos Federacijos sudėties, susijungia su Pietų Osetija ir kartu sukuriama bendra valstybė, kuri analogiškai Kosovo atvejui tampa pavaldi ES ir JAV. Į Šiaurės Kaukazą ateina NATO.
Akivaizdu, jog įtampos tarp Pietų Osetijos ir Gruzijos didinimas tarnauja kaip Rusijos įrankis sutraukyti bet kokius saitus, siejančius Pietų Osetiją (o per ją ir Šiaurės Osetiją) su Vakarais.
Ar Gruzija turi išeitį?
2008-uosius galima drąsiai pavadinti „įšaldytų“ konfliktų metais. Priminsime, kad šių metų balandžio 16 d. tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė dekretą, įteisinusį oficialius bei tiesioginius Rusijos Federacijos santykius su nepriklausomybės siekiančiais Gruzijos regionais – Abchazija ir Pietų Osetija. Šiuo V. Putino dekretu pripažįstamas Abchazijos ir Pietų Osetijos de facto vyriausybių leidžiamų įstatyminių aktų teisėtumas, o taip pat Rusijos ministerijoms ir kitoms žinybinėms įstaigoms nurodoma aktyviai plėtoti dvišalius santykius su atitinkamomis Abchazijos ir Pietų Osetijos de facto institucijomis prekybos, ekonomikos, socialinėje, mokslo ir kultūrinėje srityse bei įtraukti į šį bendradarbiavimą įvairius Rusijos regionus. Minėtame V. Putino dekrete numatoma Rusijos žinybinių įstaigų tiesioginė teisinė pagalba tiek Abchazijos ir Pietų Osetijos de facto vyriausybėms, tiek ir šių separatistinių Gruzijos regionų gyventojams (kurių dauguma turi ir Rusijos pilietybę). V. Putino dekrete taip pat numatoma Rusijos vyriausybės įvairių ekonominių iniciatyvų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje plėtra bei Rusijos piliečių, gyvenančių šiuose separatistiniuose regionuose, interesų gynyba. Taip pat dar šių metų kovo 6 d. Kremlius vienpusiškai atšaukė 1996 m. sausio 19 d. NVS viršūnių susitikime priimtą sprendimą dėl ekonominių sankcijų Abchazijai.
Akivaizdu, jog vienintelė išeitis Gruzijai, siekiančiai išspręsti „įšaldytus“ konfliktus, – šių konfliktų reguliavimo mechanizmų internacionalizavimas (Rusijos taikdarių pakeitimas tarptautinėmis taikos palaikymo pajėgomis, Vakarų valstybių įsitraukimas „įšaldytų“ konfliktų derybinius formatus ir kt.), tačiau „įšaldytų“ konfliktų internacionalizavimo būtina sąlyga ir toliau išlieka nepakitusi – Rusijos sutikimas ir politinė valia keisti „įšaldytų“ konfliktų status quo. Ženklų, jog visa tai gali atsirasti – kol kas nėra.
