Jau šį trečiadienį Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (JT ST) ketina priimti rezoliuciją dėl sankcijų Iranui. Kai straipsnis buvo rengiamas, dar nebuvo aišku, ar kuri nors tikroji ST narė – Rusija, JAV, Kinija, Didžioji Britanija ar Prancūzija – neuždės veto šiam sprendimui. JT kuluaruose buvo kalbama, kad dokumentui nepritars nenuolatiniai Saugumo Tarybos nariai Brazilija, Libanas ir Turkija. Kad rezoliucija įsigaliotų, būtinas 9 iš 15 narių pritarimas su sąlyga, jog nė vienas tikrasis narys nebalsuos prieš.
Daugiausia diskusijų sukėlė kartu su JAV parengtu rezoliucijos projektu pateiktas Irano fizinių ir juridinių asmenų, kuriems bus taikomos poveikio priemonės dėl jų sąsajų su šalies branduoline programa, sąrašas. Dokumento projekte visos šalys kviečiamos atidžiai vykdyti pervedimus, jei juose dalyvauja Irano bankai, nes tai esą gali būti taip pat susiję su šia programa. Rezoliucijoje teigiama, kad sudaromas tarptautinis monitoringas krovininių laivų kontrolei ir apžiūrai, jei įtariama, kad juose yra su minėtąja ir raketine programa susijusių prekių. Taip pat išplečiamas draudžiamos parduoti Iranui ginkluotės sąrašas, pavyzdžiui, atakos sraigtasparniai ir raketos.
Mums įdomu, kokia bus Rusijos pozicija. Ją galima nuspėti, nes Maskva oficialiai yra pareiškusi, kad pritars naujoms sankcijoms prieš Irano branduolinę programą. Šio balsavimo išvakarėse laikraštis „Tehran Times“ išspausdino straipsnį, kuriame tvirtinama, kad „Rusija nuo pat Islamo revoliucijos 1979 m. niekada nebuvo Irano draugė“. Irano medžliso (parlamento) Nacionalinio saugumo ir tarptautinės politikos komiteto narys Avazas Heydarpouras agentūrai „Mehr“ pareiškė, kad „Kremlius visada siekė apginti savo interesus ir savo piniginę“. Anot deputato, Rusija palaikė Vakarų šalis ir išdavė įsipareigojimus Iranui.
Tokia Teherano nuoskauda atsirado po to, kai prezidentas Dmitrijus Medvedevas susitikime su Vokietijos kanclere Angela Merkel be užuolankų pasakė, kad „susitarimai dėl sankcijų yra parengti, ir Teheranas išgirs tarptautinės visuomenės balsą, nes tokio neatsakingo jo elgesio leisti nebegalima“. Taigi, atrodo, Rusija prisidės prie kitų Saugumo Tarybos narių.
Prieš kokius dvejus metus buvo kitaip. Maskva įtikinėjo JAV ir kitas Vakarų šalis, kad naujos sankcijos Iranui neduos rezultatų, o smūgis Teheranui juo labiau tebus nesėkmingos operacijos prieš Iraką pakartojimas. Atrodo, JAV ir ES valstybių diplomatai per šį laiką daug nuveikė. Jie įkalbėjo Rusiją ir Kiniją pažvelgti į Irano branduolinių pasirengimų grėsmę blaiviau ir kai ką paaukoti taikos ir ramybės labui.
Akivaizdu, kad Barackas Obama iš tiesų nuspaudė santykių su Maskva „įkrovimo iš naujo“ mygtuką, ir dabar ši šviesa taip apakino Rusijos lyderius, kad jie net nustojo priešintis Iranui sulaikyti skirtos priešraketinės gynybos sistemos elementų dislokavimui Rytų Europoje. Matyt, D. Medvedevo susitarimai su B. Obama buvo tokie veiksmingi, kad Maskva ėmė vilkinti ir Bušero atominės jėgainės paleidimo pradžią, ir zenitinių raketinių kompleksų S-300 pardavimą. Štai kodėl, kaip pranešė „Al Jazeera“ korespondentas Teherane Malhamas Raye, Irano vadovai labai susinervino dėl tokio Maskvos pozicijos pasikeitimo.
Geopolitika prieš ketverius metus rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=483), kokie Iranas ir Rusija vienas kitam reikalingi kuriant savo valstybių didžiąją strategiją. Kiekviena šių šalių save suvokė kaip silpnąją pusę vienpoliame JAV hegemonijos pasaulyje; abi jos viena kitą laiko svarbiomis partnerėmis kuriant daugiapolę pasaulio sistemą. Dar vienas svarbus šių šalių bendradarbiavimo veiksnys yra ekonomika ir ginklų prekyba, t. y. Irano ištekliai – nafta bei dujos ir Rusijos ginkluotė bei branduoliniai reaktoriai. Kita vertus, Rusijos politinis atstovavimas tarptautinėje arenoje ilgą laiką buvo ypač naudingas Iranui: tai ir didžiulės jos galimybės daryti įtaką TATENA sprendimams dėl Irano atominės programos kūrimo, ir veto teisė dėl galimų JT Saugumo Tarybos sankcijų Iranui priėmimo.
Tuomet, kaip prisimename, Maskva puikiai pasinaudodavo tomis galimybėmis. Dar 2005 m. rugsėjį ji suspendavo TATENA rezoliuciją, įspėjančią Iraną, kokios laukia pasekmės, jei jis negrįš prie derybų stalo su ES. Rusijos dėka TATENA susitikime jokių potencialių Irano vykdomos branduolinės programos kontrolės veiksmų nebuvo imtasi. Rusija kaip kompromisą pasiūlė leisti Iranui sodrinti uraną jos teritorijoje. Pagal pirminį planą Rusija turėjo pati atlikti sodrinimo darbus, taip atverdama Iranui galimybę pagrįsti Vakarų pasauliui savo „blogų branduolinių kėslų neturinčios valstybės" įvaizdį. Buvo sudaryta iliuzija, kad Irano klausimas gali būti išspręstas per kelias savaites. Geopolitika tuomet rašė, kad ambicingas Teherano atsisakymas priimti šį pasiūlymą ne itin nustebino, nors Rusija padarė viską, kad trims mėnesiams būtų atidėtas Irano branduolinės programos svarstymas Saugumo Taryboje.
Bet laikai keičiasi, geostrateginiai interesai – taip pat. Gal keršydama už tokį Teherano akibrokštą Maskva ir atsuko nugarą savo buvusiems partneriams, o gal naujų Rusijos santykių su JAV pradžia nušlavė Maskvos ištikimybės priesakus Mahmoudui Ahmedinejadui? Kol kas sunku pasakyti, kas pirmas pradėjo ardyti 31-erius metus trukusią brolišką draugystę.
Tačiau Irano lyderis jau randa draugų kitur. Neseniai jis susitarė keletą tonų silpnai prisodrinto urano tiekti Turkijai, o mainais šios žaliavos gauti iš Brazilijos. Neseniai rašėme (http://www.geopolitika.lt/?artc=4057), kad Teherane buvo pasirašytas Irano, Turkijos ir Brazilijos susitarimas dėl 1,2 t mažai prisodrinto (iki 3,5 proc.) Irano žaliavos išvežimo į Turkiją. Už ją Teheranas gaus 120 kg labai prisodrinto (iki 20 proc.) urano savo reaktoriams. Kitaip sakant, atsiranda nauja pasaulinės galios ašis.
O 2008-ųjų rudenį Geopolitikoje atkreipėme dėmesį (http://www.geopolitika.lt/?artc=2765) į naują Teherano taikinį – Lotynų Ameriką. Iraną gręžtis į Lotynų Ameriką verčia ne tik politinių sąjungininkų paieška, bet ir JAV inicijuotos ekonominės sankcijos, apsunkinančios šios šalies padėtį. Daugelis užsienio kompanijų su iraniečiais dirbti tiesiog bijo, Vakarų bankai atsisako kredituoti jų sandorius užsienyje. JAV administracija yra ne kartą raginusi ES nutraukti ekonominius ryšius su Iranu, o nepaklususioms kompanijoms grasino sankcijomis. Griežtų sankcijų gali sulaukti ir amerikiečių bendrovės, nesilaikančios nurodymo, kad Irane negalima investuoti daugiau kaip 20 mln. JAV dolerių.
Žinoma, sunku patikėti, kad trūkinėjantys Rusijos ir Irano ryšiai gali smarkiai pakenkti Teheranui. Daug labiau jis nukentės nuo tarptautinių sankcijų, o galiausiai gali prireikti ir skausmingos (nors ne itin efektyvios) Vakarų operacijos, kokia buvo įvykdyta prieš Saddamą Husseiną.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
