Kaimynai dažnai pykstasi. Sovietų literatūros klasikai Ilfas ir Petrovas aprašė komunalinį butą, kurio gyventojai buvo pasirengę vienas kitą prigirdyti vandens šaukšte. Dabar panašūs santykiai klostosi tarp Rusijos ir jos artimiausių kaimynų.
Tokią nuomonę išsakė žinomas rusų politologas Leonidas Radzikovskis, kalbėdamas su Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ žurnalistais. Įdomiausias jo mintis pateikia antradienio „Lietuvos žinios“.
Prioritetiniai puldinėjimai
Vienas didžiausių buvusių SSRS respublikų pasiekimas - tai, kad joms pavyko atsiskirti ne pagal Jugoslavijos scenarijų. Jos pripažino savo esamas sienas ir neįklimpo į teritorinius ginčus. Po SSRS subyrėjimo ir NVS, į kurią įėjo visos buvusios respublikos, išskyrus Baltijos, susikūrimo, jos ir toliau iš inercijos laikė Rusiją vyresne sese. Praktiškai tai reiškė, kad jaunesnėms seserims Rusija tiekė dujas mažesnėmis kainomis, o Borisas Jelcinas už tai gavo teisę kalbėti su kaimyninėmis valstybėmis, žvelgdamas į jas iš aukšto.
Tačiau iš inercijos toli nenukeliausi. Per 17 metų, praėjusių po SSRS subyrėjimo, Rusijos elitas įrodė, kad neturi jokios strategijos, kaip plėtoti santykius su artimuoju užsieniu - taip Rusijoje dabar vadinamos buvusios respublikos.
Pagal oficialią doktriną santykiai su jomis yra „prioritetiniai“. Praktiškai tai reiškia, kad Maskva prioriteto tvarka užsipuola šias valstybes. Gruziją, Ukrainą, Baltijos šalis Rusijos televizijos pavertė kasdienių atakų taikiniu. Stipriau kritikuojamos tik JAV ir NATO.
Uodega vizgina šunį
Nelengva suprasti, ko Rusija iš tiesų nori iš savo kaimynių. Oficialiai svarbiausia tokio puolimo priežastis - Gruzijos ir Ukrainos noras įstoti į NATO. Pirma, neaišku, kada tai įvyks, tuo labiau, kad daugumai ukrainiečių toks planas nepriimtinas, o Gruzija turi savų problemų su Abchazija. Antra, plūdimu ir grasinimais „nukreipsime raketas į Kijevą“ Rusija tik stumia kaimynus į Aljanso glėbį. Trečia, Rusijoje niekas nepaaiškino, kur slypi pavojus, jei Rusijos kaimynės įstos į NATO (Baltijos valstybės jau įstojo). Juk aišku, kad Rusija ir Aljansas tarpusavyje nekariaus. Todėl tai gryniausia propaganda ir demagogija - nuolat kartojamas žodis „grėsmė“, bet taip ir nepaaiškinama, kur ji slypi.
Tai neigiamai veikia Rusijos visuomenę, gimdo jos baimę ir kursto antivakarietiškas nuotaikas, o taip pat padaro žmones priklausomus nuo valdžios, kuri „apgins mus nuo NATO“. Iš tiesų situacija tokia, kad labai panašu, jog uodega vizgina šunį, ir Kremlius, įtikėjęs savo demagogija, pats ima bijoti NATO.
Tačiau pretenzijos keliamos ne tik NATO. Rusija negali atleisti Ukrainai, kad į jos sudėtį įeina Krymas, kuris iki 1954 metų buvo Rusijos Federacijos dalis, o paskui Nikita Chruščiovas jį perdavė ukrainiečiams. Pusiau oficiali Maskvos nuomonė, t. y. provokaciniai pareiškimai dėl Krymo, išsakoma Maskvos mero Jurijaus Lužkovo lūpomis. Be to, Rusija nuolat kišasi į Gruzijos ir Abchazijos konfliktą. Ji piktinasi, kad Ukrainoje per mažai mokoma rusų kalbos, tačiau rusų kalbos diskriminavimas kitose NVS šalyse jai net neužkliūva.
Visa tai atrodo kaip kaprizai, priekabės, susijusios su tuo, kad Rusija nesugeba susitaikyti, jog jos kaimynės tapo nepriklausomomis valstybėmis ir visai neblogai tvarkosi be jos globos.
Be to, Rusija šakojasi tik Vakaruose. Jos santykiai su Rytų kaimynais - Turkmenistanu, Kazachstanu ir Azerbaidžanu - labai jau taikūs ir lojalūs, nors pastarieji ir neatsako tuo pačiu - neleido Rusijos kompanijoms eksploatuoti savo šachtų, o pasikvietė amerikiečių ir britų firmas. Be to, Turkmenistanas, Kazachstanas ir Azerbaidžanas yra nuolatiniai Rusijos konkurentai naftos ir dujų rinkose, net ketina tiesti dujotiekį aplenkdami Rusiją. Todėl būtent ten turėtų slypėti tikrieji, o ne išgalvoti Rusijos interesai. Rusija turėtų siekti priėjimo prie turtingų Vidurinės Azijos telkinių, kur dabar ji praranda savo įtaką. Bet Rusija net nebando bendradarbiauti su savo rytinių kaimynų elitu, o tik kvailai eikvoja diplomatinį paraką keldama beprasmiškus fejerverkus Vakaruose.
