2012 metų Europos Komisijos gairėse dėl romų integracijos strategijos kalbama apie jų integravimą į visuomenę per švietimą, darbą ir sėslesnį gyvenimo būdą. Šios gairės remiasi ne ES propaguojama daugiakultūriškumo koncepcija, nes šiuo atveju dėmesys skiriamas integracijai, o ne savitos kultūros išsaugojimui. Kodėl taip yra?
Tikriausiai pagrindinė priežastis – miglota romų, kaip vienos tautos, samprata ir teisėtų lyderių nebuvimas. Po Antrojo pasaulinio karo buvo bandymų sutelkti visus romus po viena vėliava ir vienos tautos samprata. 1971 metais netoli Londono buvo organizuotas Pirmasis pasaulinis romų kongresas, kurį finansavo Pasaulio bažnyčių taryba (World Council of Churches) ir Indijos vyriausybė. Jame delegatai iš 20 valstybių priėmė nutarimus dėl bendros vėliavos ir himno, diskutavo apie bendros kalbos problemas bei kitomis socialinėmis ir kultūros temomis. Antrajame kongrese 1978 metais buvo stengiamasi dar labiau stiprinti romų ir Indijos, kaip istorinės jų tėvynės, ryšius. Vėlesniuose kongresuose taip pat buvo daugiausia kalbama apie tautos kūrimą (nation building) per bendrą kalbą, kultūrą ir simboliką.
Tačiau šios romų tautos kūrimo tendencijos buvo labiausiai pastebimos Rytų Europoje. O Vakarų Europoje romų judėjimas buvo nukreiptas kita kryptimi – pamatinėms žmogaus teisėms stiprinti. 1980-aisiais Vokietijoje kilo nauja romų judėjimo banga, reikalaujanti ne išskirtinių tautinių mažumų teisių, o užtikrinti pamatines žmogaus ir pilietines teises.
Pasibaigus šaltajam karui dominuojančią poziciją užėmė antrasis, žmogaus teisių, judėjimas. Nuo pirmojo judėjimo, nepritardamas „tautos kūrimui iš viršaus“, 1999 metais atsiribojo ir vienas garsiausių romų intelektualų – Ianas Hancockas.
Pasak antropologų, kurie itin domisi romais, jų visuomenė yra egalitarinė, t. y. be hierarchijos ar renkamų lyderių. Todėl ir vadinamieji delegatai romų kongrese neturėjo jokios teisėtos galios, nes nebuvo oficialiai išrinkti, o jų planas suvienyti pasaulio romus neturėjo didelio pačių romų bendruomenių palaikymo. Kaip pažymi Šv. Andriejaus universiteto antropologė Paloma Gay y Blasco, dėl skirtingos istorijos, skirtingo gyvenimo būdo, skirtingų pažiūrų ir skirtingo santykio su valstybių, kuriose jie gyvena, tautinės daugumos atstovais skirtingos romų grupės labai dažnai nepripažįsta vienos kitų kaip tos pačios moralinės ir socialinės bendruomenės atstovų. Romungrai, vlachai, bojašai, sintai, lovarai, lautarai, kalderašai – tai tik kelios iš Europoje gyvenančių romų grupių. Airių klajokliai (Irish travellers) taip pat save vadina gypsies (angl. čigonai), nors su romais neturi nieko bendro, išskyrus nesėslų gyvenimo būdą.
Skirtingose šalyse gyvenančių romų kalba taip pat skiriasi: nors absoliuti dauguma kalba romų kalba, jos dialektai skiriasi dėl vietinės kalbos įtakos.
Dėl tokio pliuralizmo yra be galo sunku kalbėti apie romus kaip apie vieną tautinę grupę ir bandyti jiems taikyti nacionalinės ar transnacionalinės tautinės mažumos apibrėžimą.
Kaip jau minėta, mėginimai suvienyti romus po viena vėliava XX amžiaus antroje pusėje buvo nelabai sėkmingi. Tai lėmė ne tik akademinio, politinio ir socialinio elito trūkumas jų tarpe, visiškai kitokia visuomeninės santvarkos samprata, bet ir stiprios jų tradicijos bei požiūris į gandžo – ne romus.
Gandžo romų tradicijose yra matomi kaip kiti, su kuriais tam tikri (dažniausiai prekybiniai) santykiai yra neišvengiami, tačiau į romų bendruomenę jie nėra priimami. Pavyzdžiui, jei romų mergina išteka už ne romo, savo šeimai ji yra mirusi. Taip pat gandžo laikomi „nešvariais“ – pavyzdžiui, jiems valgyti bus duodami kiti indai, kurių niekas kitas iš šeimos vėliau nenaudos.
Taigi galima teigti, kad toks dichotominis požiūris bei visuomenės skirstymas į gandžo ir romus galbūt iš dalies ir lemia romų nenorą perimti gandžo visuomeninę santvarką su tvirta hierarchija ir atstovavimu. O tai savo ruožtu veda į deramų, kitų tautinių bendruomenių pripažįstamų, atstovų nebuvimą romų bendruomenėje.
Žinoma, romų atstovavimo problemos negalima pagrįsti vien tik tradicine jų bendruomenės struktūra, juolab kad tradicijos keičiasi ir pamažu nyksta. Tačiau čia susiduriama su kita problema – išsilavinusių romų, kurie stiprintų jų elitą, trūkumu. Apie romų išsilavinimą daug kalbama ir diskutuojama tiek valstybinėse institucijose, tiek nevyriausybinių ar tarptautinių organizacijų mastu. Čia tik norėtųsi paminėti, kad dėl užsukto užburto rato – išankstinis nusistatymas, diskriminacija ar net švietimo politika romų vaikams užtrenkia duris į geresnes švietimo įstaigas – romams apsunkinamas kelias link aukštojo išsilavinimo, o tai, savo ruožtu, lyg ir patvirtina įsišaknijusią nuomonę, kad romai yra neišsilavinę ir jiems to išsilavinimo nė nereikia.
Tikriausiai dėl visų šių priežasčių ES institucijos romų atžvilgiu ir pasirinko integracijos, o ne daugiakultūriškumo modelį. Tačiau taip kovojant su diskriminacija ji niekur nedingsta, tik yra pakeliama į kitą lygmenį. Tai yra ši integracijos strategija parodo, kad romų bendruomeninė santvarka, jų gyvenimo būdas neatitinka europietiškojo, todėl jie turi būti integruoti į iš esmės „geresnę“ visuomenę.
Ir pabaigai dar norėtųsi pridurti, kad Europos lygmeniu romų teises gina ir dėl politikos jų atžvilgiu derasi Europos romų politikos koalicija (European Roma Policy Coalition), kuri nėra vien romų organizacija, į savo veiklą ji įtraukia ir kitas žmonių teises bei demokratiją ginančias organizacijas, pavyzdžiui, „Amnesty International“, „Open Society Foundation“, „Minority Rights Group International“ ir pan. Taigi ir vėl matome, kad romų teisėms atstovauja ne tik romai, bet ir gandžo, taip šiam judėjimui suteikdami paternalistinį atspalvį. Inga Popovaitė, Vidurio Europos universiteto nacionalizmo studijų magistrantė (CEU Nationalism Studies MA)
