Šiandieninėje labai praktinėje staigaus valdžios perėmimo ir pasiruošimo permainoms situacijoje iš naujo gali iškilti toks tarsi ir teorinės prigimties klausimas: ar yra koks nors privilegijuotas požiūrio į visuomenę atskaitos taškas, leidžiantis suvokti visuminius visuomenės rūpesčius ir labiausiai subalansuotu pavidalu atspindėti daugumos žmonių interesus? Vis tik įsižiūrėję pastebėsime, jog, taip klausdami, iš karto įsipainiojame į paradokso prieštaras, nes visuotinio tikslo įgyvendinimo reikalą iš anksto esame pasiryžę palikti vienai ar kitai politinei partijai, nežiūrint to, jog žodžio ,,partija“ etimologija nurodo ne į visuotinumą, bet kaip tik į fragmentiškumą, dališkumą ir šališkumą (lot. pars /kilm. partis/ - dalis). Tyrinėtojai apskritai pastebi, jog šiuolaikinis gyvenamasis pasaulis beatodairiškai susiskaidė į funkciškai specifines posistemes, iš kurių nė viena neįgauna visos visuomenės pirmenybės, negali būti hierarchijos viršūnėje, neatspindi visumos nesuskaidytu pavidalu. Kitas klausimas, ar dėl to esame įpareigojami manyti, jog visumą tokiame (kraštutinai diferencijuotame) pasaulyje iš principo galima atspindėti tik profiliuotu pavidalu.
Žinoma, galima tikėti, jog ideologinį partijų santykį modernioje visuomenėje pakeičia dialoginis santykis, skatinantis diskutuoti, ieškoti konsensuso, leidžiantis tokiu būdu rekonstruoti kažką panašaus į sudėtinį visuminį požiūrį. Kita vertus, reikia pastebėti ir tai, jog dialogo teorija nesiekia visus įmanomus požiūrius traktuoti kaip vienodai reikšmingus ir tuo pačiu nereikšmingus; čia taip pat galioja tam tikros taisyklės, normos, galimybė sugretinti ir išmatuoti žaidimo ,,argumentų figūromis“ sėkmę. Štai, pavyzdžiui, Sokratas, įtvirtinęs dialogą kaip Vakarų mąstymo normą ir formą, pats sau drąsiai rezervuoja išskirtinę, privilegijuotą ,, žinančio apie savo nežinojimą“ poziciją. Kitas pavyzdys. G. Leibnizo monodologija - tai substancinio pliuralizmo teorija, kurios vardas jau vien ritualiniais sumetimais yra minėtinas visur, kur tik iškyla dialogo, susikalbėjimo, komunikacijos užduotis, kur ideologija yra išmainoma į dialogiją. Tačiau G. Leibnizas visai nesimaivydamas teigia, jog skirtingos monados visados nevienodai ryškiai atspindi universumo tvarką.
Sokrato ironija todėl ir vadinama ironija, jog čia sisteminis atskaitos taškas figūruoja užmaskuotu pavidalu. Tuo tarpu K. Marxo teorija be jokio kamufliažo, be ironijos atšešėlio pažangiausia vien dėl užimamos padėties gamybos procese, dėl savo socialinės prigimties vadina proletarų klasę. Esą tai yra tikroji visuminės autorefleksijos bazė. Kita vertus, remdamasis tokiu pagrindu, K. Marxas daug pasitarnavo tai teorinei intervencijai, kai į visuomenės pažinimą yra perkeliamos metodologinės gamtamokslio procedūros. Tačiau ir šiandien dažnas yra linkęs visuminio požiūrio atstovu laikyti tokio tipo mokslininką, šiuo atveju – sociologą, tą savo metodo proletarą.
Čia minėti pavyzdžiai yra pateikti vien tik dėl negatyvaus reljefo, vardan kontrastinio fono, siekiant išryškinti diametraliai priešingą pavyzdį. Apversti tokius pavyzdžius esame įpareigoti jau vien dėl to, jog anksčiau minėti prioritetai yra grindžiami jau daugelį kartų nuvylusia kraštutinio racionalizavimo stichija. Taigi, kaip atrodo, pagal kontrasto principą labiausiai gyvas visuomenės universumo veidrodis yra autsaiderio sąmonė arba, tiksliau tariant, ne vien tik sąmonė, bet visa tokio žmogaus gyvenimiška ritmika, reakcijos, atsako našta. Kalbame čia apie tokį žmogaus tipažą, kuris neturi nei noro, nei galimybių ką nors aktualizuoti, projektuoti, o tai ir numato žodžio „autsaideris“ reikšmės: a) nusišalinęs, b) nesuinteresuotas. Taigi kalbame galų gale apie suglaustos, nediferencijuotos, neišskaidytos į posistemes sąmonės pavyzdį. Gerai įsivaizduoju šios prielaidos egzotiškumą ir čia atsirandantį spalvų sutirštinimą, tačiau tokios nuostatos forsavimui pretekstą teikia daugmaž visiems žinomas faktas, jog bet koks visuomenės raiškos idealizavimas, aktualizavimas, žvilgsnio į ją intensyvinimas išgalvotomis priemonėmis atsiranda visuminio požiūrio sąskaita, kartu sukuriant institucijas, besidauginančias su stichinės nelaimės pagreičiu. Kita vertus, tai, jog vadinamasis mokslinio pažinimo neutralumas visuomenės sferoje yra tik tam tikras galios centravimo, valios, t. y. suinteresuotumo (dažnai – politinio) porūšis, – šiandien kyla vis mažiau abejonių.
Kaip tik labiausiai nutolusį nuo galios centrų žmogų galime vadinti labiausiai nesuinteresuotu, mažiausiai įklimpusiu į diferenciacijos perspektyvas; dažniausiai tai yra ciniškai blaivaus požiūrio pilietis, praradęs paskutiniuosius patoso likučius, gyvenimiškos struktūros individas.
Kalbėjome apie žmogų, kurio sąmonė yra atsitiktinė. Baigiant dar verta atkreipti dėmesį į štai ką: tokios sąmonės diapazono sampratos neįmanoma įgyti statistiniu būdu, t. y. paprasčiausio anketavimo priemonėmis. Tokios priemonės nėra iki galo adekvačios dalyko padėčiai jau vien dėl to, jog panašių anketų klausimai dėl metodologinio abstrahavimo iš anksto numato judėjimo kryptį, suponuoja objektų intencijas. O, antra, bet koks subendravardiklinimas šiuo atveju yra viena iš nuslėpimo formų. Kaip prisimename, šitai gerai žinojo kalifas iš pasakos, nepasitikėjęs jokiais pranešimais per tarpininkus, todėl pats rizikavęs, išėjęs į gatvę, išgirdęs. Kitaip tariant, čia aptariamos sąmonės pavyzdys yra sociologinė paslaptis. Bet apie tai kažką galima pradėti nutuokti keberiojantis humanitarinės vaizduotės pakopomis.
