Dabartinei Lietuvos Vyriausybei tvirtai nusprendus siekti, kad bendroji Europos Sąjungos (ES) valiuta euras būtų įvestas nuo 2015 metų, tarp politikų ir visuomenės veikėjų, pasižyminčių atviru populizmu ir antieuropietišku cinizmu, kilo nemaža opozicija, kokios, beje, nebuvo, kai Lietuva bandė įstoti į euro zoną prieš daugiau nei septynerius metus.
Tokių politikų ir visuomenės veikėjų logika paprasta – viskas apskaičiuota populiarumo taškams rinkti artėjant Lietuvos Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimams, taip pat referendumui, kuriuo siekiama uždrausti parduoti žemę užsieniečiams, pažeidžiant Lietuvos stojimo į ES sutartį. Tai labiau įtikinamas scenarijus nei galvojimas, kad populistų ir apsiskelbusiųjų euroskeptikais, kurių daugelis mėgaujasi Briuselio teikiamomis galimybėmis, kalbos apie euro grėsmę tautiniam identitetui ar Lietuvos žmonių gerovei yra nuoširdžios.
Iš esmės tautinio identiteto silpnėjimo, Lietuvai atsisakius savo nacionalinės valiutos lito, argumentas turi stipresnį pagrindą nei ekonominiai argumentai, kuriais šiandien švaistosi tariami euro oponentai. Tačiau pradėkime būtent nuo ekonominių argumentų prieš eurą. Kuo euras gali būti žalingas Lietuvos ekonomikai bei gyventojų gerovei ir socialinei lygybei?
Remiantis „Eurobarometro“ (2013 m. balandžio) apklausų duomenimis, Lietuvos gyventojai (75 proc.) nuogąstauja dėl galimo piktnaudžiavimo ir bandymų manipuliuoti kainomis, pasinaudojant euro įvedimu, kainų kilimo (78 proc.), dalies tautinio identiteto praradimo (55 proc.) ir kitų nepatogumų (48 proc.).
Tuo tarpu populizmo nesugebantys ar nenorintys juo atsikratyti politikai ir visuomenės veikėjai papildomai dar naudoja tokius argumentus. Iš sunkiosios populistinės artilerijos galima paminėti skurdo, kurią neva vos ne akimirksniu atneš euras, grėsmę. Girdi, įvedus eurą, viskas taip pabrangs, kad žmonėms stigs pinigų maistui ir kitoms būtiniausioms reikmėms. Dar yra toliau tebereikalaujančių referendumo dėl euro, nors toks realiai jau buvo 2003 metais, kai Lietuvos piliečiai balsavo „už“ stojimo į ES sutartį. Taip pat yra sakančių, kad skubėti su euru nereikia, nes dabar tai kirs per žmonių pragyvenimo lygį, o narystė euro zonoje kainuoja, gali prireikti iš ekonominių ir finansinių bėdų traukti kitas jos valstybes nares...
Sausį koalicinei Vyriausybei vadovaujančiai Lietuvos socialdemokratų partijai pavyko pasiekti veiksmingą konsensusą su koalicijos partneriais dėl euro įvedimo 2015 metais. Todėl čia turėtų būti ramu.
Be to, socialdemokratai dar gali kliautis opozicinių partijų – konservatorių ir liberalų – parama. Partinės konkurencijos dėl euro šiandien čia nebus. Pagrindinės šalies politinės partijos, kad ir iš priešingų ideologinių stovyklų, jau ne kartą buvo sutarusios dėl strateginių tikslų – narystės ES ir NATO ar pirmininkavimo ES Tarybai prioritetų.
Grįžtant prie kontrargumentų euro atžvilgiu. Pirma, mažai tikėtina, kad nebus tų, kurie nesusivilios kainų manipuliacijomis. Tačiau socialdemokratų vadovaujama Finansų ministerija yra parengusi visą saugiklių paketą: privalomą kainų eurais ir litais skelbimą, aktyvią kainų stebėseną ir reagavimą į pažeidimus, griežtą prekių ir paslaugų kainų perskaičiavimo kontrolę, visuomenės įtraukimą į kainų kontrolę, spartų galimų pažeidimų tyrimą ir sankcijų taikymą, pažeidėjų viešinimą ir geros verslo praktikos kodekso įgyvendinimą.
Labai tikėtina, kad šie saugikliai veiks praktiškai, nes socialdemokratai, kurie valdo Finansų ministeriją, nerizikuos nei kitą žiemą, iškart po euro įvedimo, vyksiančiais savivaldos rinkimais, nei artėjančiais Seimo rinkimais 2016 metų rudenį. Vargu, ar socialdemokratai rizikuos, kai apskritai jų galimybės antrą kartą iš eilės laimėti parlamento rinkimus ir vadovauti Vyriausybei yra gana didelės, turint galvoje geras Lietuvos ekonomikos augimo perspektyvas ir neįtikėtiną Lietuvos ministrų kabineto vadovo premjero Algirdo Butkevičiaus populiarumą.
Per daug pastatyta ant kortos – socialdemokratai turėtų daryti viską, kad euro įvedimas praeitų sklandžiai ir nesudarytų prielaidų į valdžią grįžti konservatoriams bei liberalams, kurie nuosekliai palaiko euro įvedimą ir tikrai pasinaudos situacija, jei socialdemokratai čia susikirs. Antra, kaip rodo kitų euro zonos valstybių patirtis, joms tik įsivedus eurą, ir Lietuvos banko skaičiavimai, minimalus trumpalaikis kainų padidėjimas yra įmanomas, tačiau tikėtina, kad jis bus toks nedidelis, kad paskęs bendrame infliacijos augimo kontekste. Akivaizdus pavyzdys – Estija, kur, įvedus eurą 2011 metais, tais metais infliacija siekė 5,1 proc., o Lietuvoje – 4,1 proc. Tačiau 2010 metais infliacija Estijoje buvo 2,7 proc., o Lietuvoje – 1,2 proc. Tai reiškia, kad Lietuvoje be euro infliacija per metus šoktelėjo daugiau nei Estijoje su euru 2011 metais.
Be to, euro ir lito perskaičiavimas gyventojų naudai yra numatytas euro įvedimo Lietuvoje įstatymo projekte, kuriam po pateikimo jau pritarta sausį Seime ir kuris turėtų būti priimtas per Seimo pavasario sesiją. Jame įtvirtinta, kad kainos, pensijos, darbo užmokestis, pašalpų dydžiai turėtų būti perskaičiuojami eurais gyventojų naudai, o mokesčiai, rinkliavos ar baudos nebūtų didinami dėl euro įvedimo. Kad socialdemokratai šiuos savo pažadus, kurie bus įtvirtinti įstatyme, įgyvendins, irgi labai tikėtina dėl tų priežasčių – noro išsaugoti valdžią. O jei augs komunalinių paslaugų kainos, ko gyventojai labiausiai baiminasi, tai nulems kitos priežastys, o ne euro įvedimas.
Trečia, argumentas, kad gyventojų pajamos ženkliai kris ir jiems neužteks lėšų net būtiniausioms reikmėms, yra iš fantastikos srities. Ekonominė krizė Lietuvoje praėjo, o nauji statistiniai duomenys rodo, kad šalies ekonomikos augimas pasiekė ikikrizinį lygį.
Euras prisidės prie gyventojų gerovės augimo trumpalaikiu ir vidutiniu laikotarpiu. Kaip pripažįsta ekonomistai, Estijai euras padėjo atsigauti po krizės, pritraukė daugiau investicijų ir padidino eksportą. Būtent euro įvedimo metais BVP augimas Estijoje buvo didžiausias ES ir siekė 9,6 proc., viešoji skola sudarė 5,8 proc. BVP ir buvo mažiausia ES, o valstybės biudžetas vienintelis euro zonoje turėjo perviršį. Panašios perspektyvos, įsivedus eurą, laukia ir Lietuvos. Remiantis Lietuvos banko, kuris yra politiškai nepriklausomas, analize, argumentai už eurą bei euro ekonominė ir finansinė nauda beveik neginčytinai nusveria argumentus prieš.
Euras sukeltų teigiamą grandininę reakciją. Lietuva taptų patrauklesne užsienio investuotojams, o jei euro neįvestumėme, užsienio investicijos keliautų pas mūsų kaimynes, euro zonos nares – Estiją ir Latviją. Euras pagerintų ir Lietuvos eksporto rodiklius bei valstybės, verslo ir gyventojų skolinimosi galimybes bei sąlygas, sumažintų paskolų palūkanas ir skolinimosi kaštus.
Tai automatiškai suteiktų papildomą impulsą šalies ekonomikos plėtrai, naujų darbo vietų steigimui, nedarbo mažėjimui, gyventojų pajamų augimui ir atitinkamai skurdo, socialinės nelygybės ir atskirties mažėjimui. Esant dabar augimo pagreitį įgaunančiai Lietuvos ekonomikai ir eurui, realiai būtų galima kasmet kelti minimalų mėnesio atlyginimą.
Taip, euro įvedimas nėra už dyką. Tačiau euro nauda akivaizdžiai atpirks jo įvedimo sąnaudas. Taip, Lietuvai reikės teikti paramą toms euro zonos narėms, kurios turės ekonominių ir finansinių sunkumų. Tačiau net Graikija pamažu atsigauna po krizės, o nauji ES finansinės disciplinos ir bankų valdymo mechanizmai turėtų ilgainiui apraminti paprastai finansiškai nedrausmingas pietines valstybes. Be to, našta Lietuvai tokiu atveju nebus nepakeliama – didžiąją jos dalį prisiims Vokietija ir kitos didžiosios ES valstybės. Tačiau nebūkime cinikais ir nepamirškime: jei Lietuva bus euro zonos narė ir ją pačią ištiks bėda, ji galės tikėtis pasinaudoti ES pagalbos mechanizmais.
Neįsivesti euro būtų viena didžiausių Lietuvos istorinių kvailysčių, kuri ilgam padarytų Lietuvą atsilikusia Europos valstybe. Įspėjimas Lietuvos populistams: jei jie neatsisakys savo antieuro kampanijos, po 2016 metų Seimo rinkimų jiems gali tekti užsisakyti politines laidotuves.
Violeta Pakarklienė
