Rodos, vaikiškas klausimas. O iš tikrųjų kadaise jį uždavęs moksleivis ant menčių patiesė vienos legendinės „Kas? Kur? Kada?“ komandos korifėjus.
Olberso paradokso, atkreipiančio dėmesį, jog visatoje yra be galo daug žvaigždžių, tad nuo jų šviesos naktinis dangus turėtų šviesti, o ne būti juodas, ypatumus gvildena „Minute Physics“ kolektyvas. Nors šiaip visas įdomybes ši grupė sugeba paaiškinti per minutę, Olberso paradoksui prireikė net keturių! Tad kodėl dangus naktį juodas?
Iš pirmo žvilgsnio, atsakymas yra akivaizdus: todėl, kad Žemė viena puse nusisuka nuo Saulės šviesos. Bet jei Žemė neturėtų atmosferos, dangus tada juodas būtų visada (net ir saulei šviečiant) – visai kaip Mėnulyje.
Kaip čia išeina, kad kosminė erdvė yra juoda? Juk joje pilna žvaigždžių. Jų ten – begalės! Visos jos plieskia ne prasčiau už Saulę. Ir nesvarbu, į kokį dangaus skliauto tašką bepažvelgtum, akys turėtų „atsiremti“ į kokią nors žvaigždę ar galaktiką. Išeitų, kad visas dangus turėtų būti toks šviesus, kokia yra Saulė. Ir dieną, ir naktį. Bet juk taip nėra?
Ar tai reiškia, kad nuo mūsų nutolusios tam tikru atstumu žvaigždės ir galaktikos sustoja? Kitaip tariant, ar tai reiškia, jog egzistuoja tam tikra riba tarp kažko ir nieko? Visatos riba? Ne visai taip. Astronominiai stebėjimai byloja, jog visata ribų (bent jau erdvės prasme) neturi. Nors, kita vertus, jei kalbėtume apie laiką, toji riba atsirastų. Tai – momentas, kai visata gimė. Nuo jo praėjo maždaug 13,7 mlrd. metų.
Tuomet gal reikalas tas, kad kai kurios žvaigždės yra taip toli nuo mūsų, jog jų šviesa dar nespėjo pasiekti mūsų planetos? Kitaip tariant, ar čia tik nebus kažkas panašaus į tolimą perkūniją – kai griausmas ateina gerokai vėluodamas?
Jei jau šviesai reikia laiko, kad nukeliautų per visą visatą ir atskrietų į teleskopo objektyvą, tai reiškia, jog pro teleskopo objektyvą matome tą momentą, kai šviesa buvo išspinduliuota. Tad kai žvelgiame į 13,5 mlrd. senumo šviesą, vargu ar galime teigti, kad žvaigždžių šviesa mūsų nepasiekia. Teleskopais juk įžvelgiame milijardų metų senumo galaktikas... Tai gal teleskopu už seniausių galaktikų ir žvaigždžių matome tai, kas buvo dar iki jų atsiradimo? T.y. bežvaigždę visatą?
Šis paaiškinimas skambėtų gana logiškai. Tačiau viskas yra kitaip. Taip būtų, jei danguje būtų galima rasti taškų, kuriuose žvaigždžių nėra – kad ir kaip giliai į tuos taškus įsižiūrėtum. O tiesa yra tokia, kad teleskopai šviesą įžvelgia net ir už ankstyviausių žvaigždžių. Tai – ne žvaigždžių šviesa, o šviesa, likusi nuo Didžiojo sprogimo. Ši spinduliuotė sklinda ir mus pasiekia iš visų pusių. Ir suformuoja šviesų foną net ir už seniausių žvaigždžių.
Ir vėl grįžtame prie to, kad naktinis dangus turėtų būti šviesus. Bet kodėl jis juodas? Laikas tikrajam atsakymui.
Kai kosminis teleskopas „Hubble“ fotografuoja įstabiąsias visatos gelmes, jis kadrus fiksuoja infraraudonųjų spindulių kamera. Kodėl? Nes viskas juda. Tolimosios galaktikos ir žvaigždės tolsta nuo mūsų, nes visata, žinia, plečiasi. Maža to, plečiasi vis sparčiau. Šioje vietoje pats laikas prisiminti Doplerio efektą, pagal kurį nuo mūsų tolstančių žvaigždžių šviesa pasislenka į raudonąją spektro pusę. Kuo toliau žvaigždė, tuo sparčiau ji nuo mūsų tolsta, tuo ji mums atrodo raudonesnė ir pasiekia tokį raudonumo lygį, jog tampa... INFRARAUDONA. Vadinasi, nematoma mūsų akiai. Štai kodėl naktinis dangus yra juodas.
Tad jei gyventume nesikeičiančioje (nejudančioje, nesiplečiančioje) visatoje, dangus visuomet būtų šviesus kaip saulė. Tačiau mes gyvename besiplečiančioje visatoje. Ir tolstančių žvaigždžių šviesa bėgant laikui ir žvaigždei tolstant slenkasi į raudonąją spektro pusę, pakol galiausiai virsta infraraudonąja – žmogaus akiai nematoma – spalva.
