Dovydas Braukyla
nas ežeras, kiekvienas upelis pražus!” – šaukė Pranciškus Šliužas, skaitydamas pasirašytą kalbą „LRT ekonomikos forume“. Joje sudėta ne vien isterija dėl, kaip suprantu, išgertų, išvežtų ar užkastų upelių. Joje ir aiškinimas apie katastrofišką būklę – gyventojų skaičiaus mažėjimą (greičiausiai kitas referendumas bus skirtas draudimui išvykti į užsienį), visų rūšių gamybos mažėjimą ir apie tai, kad buvome įstumti į Europos Sąjungą (ES).
Keistas pareiškimas. Juk už narystę ES pasisakė daug daugiau piliečių nei linksniuojami 300 tūkst. pasirašiusiųjų už referendumą dėl Konstitucijos pataisų, kuriuos iškilmingai pats P. Šliužas vadina Tauta (būtent iš didžiosios raidės), patogiai nutylėdamas faktą, kad tai yra tik apytiksliai 10 proc. Lietuvos piliečių. Tauta P. Šliužui yra 300 tūkst., o tie 1504264 rinkėjai, balsavę už stojimą į ES, yra ne Tauta. Jie tik alumi papirkti agentai, įstūmę mus į ES. Neįtikėtina.
Tokio tipo retorika mūsų neturėtų stebinti. Neturėtų stebinti būtent todėl, kad gyvename demokratinėje valstybėje ir žodžio laisvė mums yra vertybė. Kiekvienas, kad ir koks kenkėjiškas, klaidinantis, provokuojantis ar žeminantis Lietuvą, jos piliečius, jų pasirinkimą gyventi laisvai, bus išgirstas. To įrodymų toli ieškoti nereikia, ir jų apstu. Pavyzdžiui, lenkų gėda Valdemaras Tomaševskis, pilnai išnaudojantis suteiktą žodžio laisvę, juodinantis Lietuvą bei ciniškai kalbantis apie įstatymų laikymąsi, o po minutės atvirai neigiantis teismo sprendimą. Tai ir prorusiškas Algirdas Paleckis ir tas pats P. Šliužas, atvirai per nacionalinę televiziją aiškinantis, kad „nuosavybė į žemę yra laikina ir ji yra kooperatinė, o ne asmeninė”. Taip jis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio pirmajai daliai, sakančiai, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.”
Apie jokią atsakomybę už tokią veiklą niekas nekalba – mes esame demokratinė, teisinė valstybė, gerbiame žmogaus teises ir leidžiame jiems taip elgtis. Paradoksalu, nes, naudojantis žodžio laisve, kaip tik kalbama apie tai, jog mes nesame teisinė valstybė, nesame demokratinė valstybė, negerbiame žodžio laisvės. Mane iš tikrųjų liūdina, kad atsiranda piliečių, kurie jų klauso, renkasi būti klaidinami, pasiduoda tai pigiai bei logika nepasižyminčiai retorikai. Juk šie eiliniai skandalistai ne mesijai, ne visažiniai, jie net argumentų nepateikia, tačiau dėl kalbos paprastumo ir aiškumo jų balsas vis dėlto pasiekia eilinių gyventojų širdis ir protus.
Vakarų valstybėse su gilesnėmis demokratijos tradicijomis, kurias laikome ekonominiais pavyzdžiais, bet nesutinkame su jų vertybėmis bei žmogaus teisėmis (dar vienas įrodymas, kad esame pasimetę), tokie veikėjai būtų niekam neįdomūs ir tiesiog nesusilauktų dėmesio. Tačiau mums jie – kaip tik. Iš dalies kaltos ir politinės partijos, ypač dešinieji, kurie per daugiau nei 20 metų nesugebėjo išmokti kalbėti paprastai, aiškiai, suprantamai, argumentuotai, o bet kokią kritiką dėl to priima labai uždarai, skaudžiai, kritikuojantį apšaukia nerimtu, kvailiu ar net priešu, net jei rinkimuose džiaugėsi palaikančio, tačiau kritikuojančio rinkėjo balsu. Tuo su malonumu naudojasi populistai, taip tiesiog tyčiodamiesi iš valstybės bei pastangų vesti mūsų šalį pirmyn.
Tačiau ne viskas taip paprasta, ir ne viską galime suversti politikams. Kalti ir mes patys, nekalbėdami apie tai savo namuose, nediskutuodami, šeimos laiką skirdami paviršutiniškiems pokalbiams apie nieką, tačiau giliai savyje laikantys neatsakytus klausimus, pasimetimą, kompleksus, pavydą. Nemaža dalimi prie to prisidėjo okupacija, nes tada apie politiką, švelniai tariant, nebuvo populiaru diskutuoti. Būtent todėl dabar vietoje brandžios asmeninės nuomonės dažniau renkamės ant statinės užsilipusio klouno blevyzgas, nes bijome, nenorime, tingime mąstyti, neklausinėjame, o ieškome naujo vedlio, nes mums vis dar reikia, kad mus vestų, o dar geriau, jei vedlys garsiai rėkia, nes taip dar labiau pateisiname savo sprendimą.
Kviečiu visus pagalvoti apie tikrąją nepriklausomybę. Nepriklausomybę mąstyti logiškai, mokytis, kritiškai žiūrėti į idėjas, kurios net iš pirmo žvilgsnio prieštarauja pačios sau, įstatymams, ekonominiams dėsniams. Nereikia būti labai šviesiu, kad suprastum, jog Lietuva netaps pirmoji nupirkta valstybė pasaulio istorijoje, kad mums neapsimoka tapti pirmąja valstybe išstojusia iš ES. Mąstykime, diskutuokime, kurkime.
